Universiteto misija – ugdyti jaunąją kartą, kuri bus pasirengusi dirbti Baltarusijoje, kai vieną dieną šalyje pagaliau bus įgyvendintos demokratinės permainos.
Užkandinėje, veikiančioje pirmajame Europos humanitarinio universiteto pastato aukšte, nuolat knibžda studentų, nes čia prekiaujama jaunuolių mėgstamiausiais gardumynais – didelėmis šokolado plytelėmis, mažais riebiais pyragėliais, šalia kurių garuoja puodeliai, pilni stiprios juodos kavos.
Paskutiniųjų kursų studentai prie staliukų sėdi kartu su dėstytojais. Šaukštų, šakučių ir indų barškėjimą nustelbia gyvos ir nuoširdžios, o kartais netgi itin karštos diskusijos.
Prieš atkeliaudama studijuoti į Lietuvos sostinę, antrakursė tarptautinės teisės studentė Marija Sliapcova mokėsi valstybiniame Minsko universitete.
„Baltarusijoje privalėjome įsiminti milžiniškus kiekius informacijos, – pasakoja studentė, – tačiau niekas neskatino mūsų klausinėti. Čia studijuojame visiškai kitaip.“
Marijos žodžius patvirtina ir jos politikos mokslų dėstytoja Tatjana Čulickaja.
„Deja, Baltarusijos vidurinio ugdymo sistema tiesiog plauna mokiniams smegenis, – paantrina dėstytoja. – Jeigu pirmakursių studentų paprašau nurodyti geriausią politinę sistemą, jie paprastai sako, kad tai – demokratija, tačiau vėliau dažniausiai prasitaria, kad autoritarinis režimas taip pat nėra toks jau prastas, nes jis užtikrina veiksmingesnę Baltarusijos ekonomikos sistemos veiklą.“
Krestelėjusi tankius juodus kirpčiukus, T. Čulickaja sako, kad per paskaitas neprieštarauja studentams, bet verčia juos mąstyti. „Juk mano pareiga – paskatinti juos žvelgti į pasaulį iš skirtingų perspektyvų, o ne laikytis įsikibus vienintelio požiūrio.“
Kaip matėme, autoritariniam Baltarusijos režimui nepavyko išgelbėti šalies ekonomikos prieš dvejus metus, kai rublio kursas buvo radikaliai devalvuotas, o maisto kainos staiga šoktelėjo į aukštumas. Aleksandras Lukašenka – prezidentu tapęs buvęs kolūkio pirmininkas – susidūrė su didžiausia krize nuo pat to laiko, kai 1994 metais atėjo į valdžią.
Daugelis Baltarusijos gyventojų savo nepasitenkinimą išreiškė dalyvaudami mitinguose, organizuojamuose internetu. Sarkastiški akimirksniu susiburiančių minių plojimai vilnijo įvairiuose šalies miestuose, o šimtai mitinguose dalyvavusių žmonių buvo suimta.
Buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice pavadino Baltarusiją „paskutine diktatūra, klestinčia pačioje Europos širdyje“. Tai tikra teisybė – šioje šalyje piliečiai sulaikomi vien už tai, kad gatvėje keletą kartų pliaukštelėjo delnais, skelbia BBC.
A. Michailovas yra aukštas ir lieknas griežtų veido bruožų vyras, kurį sovietmečio laikais augino prie sistemos prisitaikę tėvai. Jo tėvas dėstė Sovietų Sąjungos komunistų partijos istoriją, tačiau jaunasis Anatolijus visa širdimi linko prie sistemos normų neatitinkančios literatūros, todėl skaitė uždraustus Aleksandro Solženycino romanus. Baigęs mokyklą, A. Michailovas iškeliavo studijuoti į užsienį ir tapo vokiečių filosofijos specialistu.
Žlugus Sovietų Sąjungai, A. Michailovas suprato, kad Baltarusijai reikalingas visiškai kitoks universitetas, kuriame studijos būtų atskirtos nuo senosios ideologijos, tačiau kartu nebūtų nepamatuotai garbinamas kapitalizmas. Tuo metu Baltarusijoje buvo rengiama daugybė įvairiausių vadybos ir verslo kursų, tačiau trūko teologijos, filosofijos, senovės Graikijos kultūros ar meno istorijos paskaitų.
„Tada visi veržėsi tapti bankininkais arba verslininkais, – prisimena A. Michailovas. – Tačiau visiškai nebuvo skiriama dėmesio Europos civilizacijos ištakoms. Žmonės nesuprato, kad visuomenę privalu kurti remiantis gausiomis, turtingomis ir galingomis intelektinėmis tradicijomis.“
Europos humanitarinis universitetas pradėjo veikti 1992 metais. Iš pradžių jame mokėsi 100 studentų, siekiančių įgyti įvairius mokslo laipsnius. Jie mokėsi dviejose auditorijose, išsinuomotose Minske įsikūrusios Mokslų akademijos patalpose. „Tai buvo rizika, nuotykis, netgi, galima sakyti, nesąmonė“, – tyliai juokiasi A. Michailovas.
Tačiau pamažu universitetas pritraukė vis daugiau studentų ir darbuotojų. Europos humanitariniame universitete buvo įgyvendinamos tarptautinių mainų programos, paskaitas skaitė kviestiniai mokslininkai; ilgainiui EHU išgarsėjo ir Baltarusijoje, ir užsienyje. Tačiau 2003 metais profesorius A. Michailovas buvo iškviestas pasišnekėti pas Baltarusijos švietimo ministrą Aleksandrą Radzkovą.
Pirmiausia jam buvo pasiūlyta arbatos su pyragaičiais ir išsakyta nemažai pagyrų. Tačiau ministras jautėsi akivaizdžiai nepatogiai ir pagaliau vis dėlto prisipažino norįs, kad A. Michailovas atsistatydintų iš einamų pareigų. Nors EHU buvo nepriklausomas ir privačiomis lėšomis finansuojamas universitetas, A. Michailovui buvo pranešta, kad vyriausybė turi numačiusi kitą kandidatą į rektoriaus pareigas.
Kai A. Michailovas atsisakė tyliai pasitraukti, universitetas buvo uždarytas, o šimtai studijų nebaigusių studentų liko gatvėje, nežinodami, ko griebtis.
Švietimo ministerija panaikino EHU licenciją dėl techninių priežasčių: buvo pranešta, kad universiteto turimos patalpos netinkamos paskaitoms rengti. Tačiau vėliau pats prezidentas A. Lukašenka prisiėmė asmeninę atsakomybę dėl EHU veiklos nutraukimo. Jis pareiškė, kad šis universitetas pernelyg vakarietiškas.
„Mums nereikia tokio universiteto, – tvirtino A. Lukašenka laikraščiui „Sovetskaja Belarusija“. – Turėtume patys ugdyti savo elitą.“
EHU atrodė pasmerktas, tačiau, laimei, jį išgelbėjo Lietuvos vyriausybė, pasiūliusi universitetui įsikurti naujuose namuose, rašo BBC. Dabar šis universitetas dalijasi bendromis patalpomis su viena vietine kolegija, įsikūrusia Vilniaus šiaurinėje dalyje; vos už kelių stotelių plyti barokinis senamiestis ir driekiasi pats miesto centras, kuriuos itin lengva pasiekti autobusu.
Finansinę paramą šiam universitetui suteikė Europos Komisija, Šiaurės ministrų taryba ir daugybė privačių aukotojų iš JAV, tarp jų ir milijardierius George‘as Sorosas.
Šiandien Europos humanitariniame universitete mokosi 1 800 studentų, tarp jų ir dvidešimt trejų M. Sliapcova, po studijų planuojanti grįžti į tėvynę.
„Svajoju tapti kovotoja už žmogaus teises, nes manau, kad tai geriausias būdas prisidėti keičiant Baltarusijos visuomenę“, – prisipažįsta mergina.
Iš pradžių (dar studijuodama Baltarusijos universitete) M. Sliapcova dvi savaites lankėsi EHU, norėdama pasimokyti, kaip dirba nepriklausomi rinkimų stebėtojai. Dalyvaudama šioje Vilniuje rengtoje mokomojoje programoje, mergina praleido keletą paskaitų. Jos, grįžusios į Minską, jau laukė įtūžusi dekanė.
„Tai buvo itin nemalonu. Ji išsikvietė mano motiną ir pagrasino išmesianti mane iš universiteto“, – prisimena mergina.
Tačiau M. Sliapcova nelaukė, kol ją pašalins iš universiteto, – ji pati nutarė pereiti mokytis į EHU. Praėjusį rudenį ji pritaikė per mokymus įgytas žinias praktiškai – kartu su politikos mokslų dėstytoja Tatjana Čulickaja ir grupele kitų studentų vyko stebėti Baltarusijos parlamento rinkimų.
Iš pradžių viskas vyko pagal numatytą planą, bet vėliau šios grupelės nariai buvo sulaikyti nakvynės namuose, kuriuose apsistojo.
„Staiga pasirodė maždaug 25 ginkluoti vyrai, – pasakoja T. Čulickaja. – Manau, kai kurie iš jų buvo milicininkai, kiti – slaptųjų tarnybų darbuotojai, o kai kurių negalėjau atpažinti – jie tiesiog buvo apsirengę juodais drabužiais.“
Dėstytoja kartu su studentais buvo nugabenta į milicijos nuovadą ir ten privalėjo stovėti valandų valandas, iškėlusi rankas prie sienos.
„Jie atėmė mano mobilųjį telefoną ir kompiuterį, – priduria T. Čulickaja. – Pirmiausia, aišku, išsigandau, tačiau vėliau ne juokais supykau: nors turėjau daug politinių žinių ir gebėjimų, niekuo negalėjau padėti nei sau, nei savo studentams.“
M. Sliapcova sugebėjo perspėti vietinį žurnalistą, slapčia jam paskambinusi mobiliuoju telefonu, kol šis dar nebuvo atimtas. Pagaliau, praėjus trims varginančio laukimo valandoms, grupelės nariai buvo paleisti iš kalėjimo.
Nuteisė kalėti 4,5 m.
Mikalajus Dziadokas vakarais studijavo ir dirbo Minsko advokatų kontoroje, bet paskui Baltarusijos valdžios institucijos jį apkaltino organizavus demonstraciją šalia Gynybos ministerijos ir sukėlus neramumus prie Minsko kazino.
Jis buvo nuteistas kalėti ketverius su puse metų už chuliganizmą – šis Baudžiamojo kodekso straipsnis itin dažnai taikomas politiniams aktyvistams.
M. Dziadoko motina Nadežda tvirtina, kad jos sūnus niekada nebuvo agresyvus, tačiau dabar jis laikomas itin griežtai saugomame kalėjime Rytų Baltarusijos mieste Mogiliove. Šeimos narius jis gali pamatyti vos kartą per metus, be to, lankytojai nuo jo atskiriami stora stiklo siena.
Jo tėvas Aleksandras sako jau du kartus buvęs iškviestas pasiaiškinti į Baltarusijos valstybinę saugumo tarnybą, iki šiol vadinamą KGB.
„Jie man liepė keliauti į kalėjimą pasimatyti su sūnumi ir iškvosti visas jo paslaptis. Jie pareiškė, kad EHU – tai tikras šnipų lizdas. Pasak jų, šiame universitete susibūrė Lietuvos, Lenkijos ir Amerikos žvalgybos agentai; visa tai jie man sakė labai rimtai.“
Baltarusijos televizija EHU apibūdino kaip politinio ekstremizmo židinį, be to, šio universiteto studentai neva vartoja narkotikus, parduoda savo kūnus ir mokosi gaminti bombas.
Daugelis universiteto studentų ir darbuotojų skundžiasi nuolat patiriantys įžeidinėjimus prie Baltarusijos sienos, esančios vos už 35 kilometrų nuo Vilniaus. Jie sako, kad Baltarusijos sienos apsaugos tarnybos darbuotojai labai dažnai atima jų kompiuterius ir pasus ir tik vargais negalais leidžia jiems keliauti toliau.
„Universitetas turėtų grįžti į Baltarusiją, – sako prorektorius. – Tačiau taip atsitiks tik tada, kai būsime tikri, kad bus užtikrinta akademinė šios institucijos laisvė.“
Tačiau jis priduria, jog kol kas universitetas intensyviai „ugdo jaunąją kartą, kad ji būtų pasirengusi grįžti į tėvynę ir imtis svarbiausių pareigų, kai į Baltarusiją ateis pokyčių metas“.
Aktyvistai yra įsitikinę, kad būtent to ir bijo prezidentas A. Lukašenka – universiteto, kuriame jaunimas mokomas mąstyti savarankiškai ir abejoti Baltarusijoje įsigalėjusia padėtimi.
Buvusi EHU studentė Olga Karač, vadovaujanti žmogaus teisių organizacijai „Naš Dom“, Vilniuje turi saugius namus, kuriuose priglaudžia Baltarusijos valdžios institucijų persekiojamus politinius aktyvistus.
Neseniai ji išleido kalendorių, kurį įkvėpė Didžiosios Britanijos filmas „Kalendoriaus merginos“. Kalendoriuje vaizduojama 12 moterų, sulaikytų dešimčiai ar penkiolikai parų už dalyvavimą demonstracijose prieš A. Lukašenką, rengtose per praėjusius prezidento rinkimus.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad visi iki vieno EHU studentai mąsto, kaip kurti būsimą pilietinę Baltarusijos visuomenę.
Nemažai jaunuolių įstojo į EHU vengdami intelektinio spaudimo, o ne politinių represijų.
Penktadienio vakarą, kai kiti studentai paprastai keliauja pramogauti į miestą, Nastią Jaromenko galima išvysti palinkusią prie vadovėlių. Ji nori atsigriebti už prarastą laiką, nes labai nusivylė studijuodama tėvynėje.
N. Jaromenko man papasakojo, kad kartą dėstytojui Minske ji parodė išverstą Šekspyro sonetą. Jos vertimas dėstytojui nepadarė didelio įspūdžio, taigi jis parašė studentei prastą pažymį: neva studentė neatliko reikiamos užduoties – neatpasakojo didžiojo dramaturgo biografijos.
„Tėvynėje buvau nubausta už kūrybingumą, o jeigu čia išmėgini ką nors nauja, tave būtinai tinkamai įvertins. Todėl aš tiesiog branginu ir labai vertinu kiekvieną šiame universitete dėstomą paskaitą, nes jos taip skiriasi nuo tų, kurios buvo mano šalyje.“
Pabaigoje studentė priduria: „Čia jūs galite laisvai kalbėti, galite tiesiog išreikšti save, ir tai išties nuostabu; deja, tokios galimybės jums niekas nesuteiks Baltarusijoje, niekada.“