– Vytautai, papasakok, kas lėmė, kad nusprendei studijuoti JK?
– Studijuoti užsienyje buvau nusprendęs, kai tik apskritai pradėjau domėtis studijomis bei galvoti, kokią specialybę rinktis. Apie mokslus Lietuvoje net nesvarsčiau. Tai, kad pasirinkau Angliją, lėmė keli elementarūs faktai.
Visų pirma, mano anglų kalbos lygis buvo aukštas, ir tai iš tiesų buvo mano vienintelė užsienio kalba.
Be to, brolis jau studijavo Anglijoje, tad buvau gerai susipažinęs su visa tenykšte studijų sistema ir galimybėmis. Galiausiai, pati Anglija tada mane žavėjo, buvau savotiškas šios šalies gerbėjas.
– Kaip rinkaisi universitetą? Kokie buvo tavo kriterijai?
– Kalbant atvirai, tuo metu visos mano svajonės buvo susijusios su krepšiniu, norėjau tapti profesionaliu atletu. Labai greitai suvokiau, kad išvažiuoti į JAV – visų sportininkų svajonių šalį – nebus galimybių, tad, kaip jau minėjau, dėl kalbos teliko rinktis JK. O ir universitetą, kad ir kaip keistai skambėtų, rinkausi pagal tai, kokį įspūdį, naršant internete, pavyko susidaryti apie suteikiamas sąlygas rimtai sportuoti, ypač žaisti krepšinį.
Aišku, nuvykęs ten supratau, kad visus rimčiausius „krepšinio universitetus“ pražiūrėjau.
– Kokie pirmieji įspūdžiai tik nuvykus studijuoti: ar nesijautei svetimas kitoje šalyje, kaip patiko mokslai, dėstytojai, bendramoksliai?
– Mane pasitiko tiek nauja aplinka, tiek žmonės, tiek kultūra. Tuo metu buvau tikrai pavargęs nuo Lietuvos, tad visa tai buvo kaip gurkšnis gryno oro. Ir dėstytojai, ir mokslai tiesiog žavėjo. Be abejo, po kurio laiko visa ta pirminė „nuostaba“ atlėgo, kaip ir turėjo būti.
Su bendramoksliais susibendravau, nors ir pamažu. Tiesa, visas mano svarbiausias bendravimas vyko su žmonėmis „iš krepšinio aikštelės“. Būdavo situacijų, kada pasijusdavau svetimas, bet, ko gero, būtų keista, jeigu būtų buvę kitaip.
– Studijavai istoriją – ar ji daug skiriasi nuo to, ką mes girdime Lietuvoje?
– Lietuvoje neteko studijuoti, bet bent jau palyginti su istorija, kurią mokiausi mokykloje, skirtumas akivaizdus – Lietuvoje, vidurinėje mokykloje, istorija yra suvokiama kaip tikslusis mokslas, kur viskas paremta faktais. JK supratau, kad istorija tėra interpretacijos, versijos – nėra vienos tiesos, pilkų zonų kur kas daugiau negu „balta-juoda“ situacijų.
– Ar esi patenkintas savo studijomis? Kokia buvo svarbiausia jų pamoka, mintis, idėja?
– Nepaprastai džiaugiuosi savo studijomis ten ir manau, kad tai kol kas vienas geriausių, jei ne pats geriausias sprendimas mano gyvenime. Būtent todėl, kad tie metai mane radikaliai pakeitė, tiksliau sakant, radikaliai pakeitė mano mąstymą bei gyvenimo suvokimą.
Svarbiausia mintis ar pamoka (galbūt ne tiek ją man įdavė, kiek pats tai suvokiau) – gyvenime negalima turėti jokių autoritetų, visada į absoliučiai viską reikia žiūrėti kritiškai, visada reikia kelti klausimus.
– Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Kodėl?
– Geras klausimas. Net keletas dalykų susidėjo į vieną krūvą. Paskutiniais studijų metais pajutau, tarsi jau „atsibuvau“ tiek JK, tiek užsienyje apskritai, ir laikas pargrįžti. Be to, visada tikėjau, o tie metai Anglijoje dar labiau įrodė, kad gyvenimo kokybę lemia žmonės, kurie aplink tave ir su kuriais bendrauji.
Mano artimiausi žmonės, tiek draugai, tiek šeimos nariai, buvo Lietuvoje, tad sprendimas nebuvo sunkus. Galų gale, meluočiau sakydamas, kad ir širdies reikalai neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Tada turėjau antrąją pusę, dėl kurios buvau pasiryžęs grįžti.
Manau, kiekvieno žmogaus sprendimą grįžti lemia skirtingi dalykai. Kai kurie bendri taškai galėtų būti artimųjų bei gimtųjų kraštų ilgesys. Galbūt kai kurie tiesiog jaučiasi labai nepritapę užsienyje (aš esu įsitikinęs, kad buvau labai neblogai pritapęs ir įsitvirtinęs, bet, nepaisant to, vis tiek grįžau).
Manyčiau, kad apskritai yra dar ir daugiau svarbių aspektų, kurie tiesiog neturėjo įtakos mano atveju.
– Ar nenorėjai sprukti atgal?
– Tikrai nenorėjau. (Šypsosi). Žinoma, viskas čia atrodė kitaip, truputį buvo keista, galbūt net kurį laiką jaučiausi keistai, lyg svetimas šioje kultūroje. Tačiau labai greitai apsipratau – vis dėlto, treji Anglijoje praleisti metai „neišmuš“ visų 18 metų, pragyventų Lietuvoje.
– Ne paslaptis, kad esi Socialistinio liaudies fronto (SLF) narys. Ar tam įtakos turėjo studijos užsienyje?
– Taip, tai, kas esu dabar, ir tai, kad esu SLF narys, 100 procentų nulėmė mano studijos Anglijoje. Būtent paskutiniais metais tam tikra literatūra (šalia istorijos turėjau vieną tarptautinių santykių modulį) bei šiaip informacija, kurią gavau universitete, apvertė aukštyn kojom viską, kuo tikėjau ir kas buvau iki tol, ir suformavo mano dabartinę politinę poziciją.
– Papasakok, kaip socialinė lygybė suvokiama Anglijoje ir kaip ją suvoki tu? Kokios yra tavo pažiūros šiuo klausimu?
– Socialinės lygybės klausimas yra tikrai sudėtingas. Anglijoje, deja, socialinė nelygybė dažniausiai suvokiama kaip natūralus reiškinys – tarsi kiekvieno žmogaus situaciją nulemia jis pats, žmogus. O kad visa tai atsiremia į politinę sistemą, dauguma žmonių neįžvelgia.
Bent aš susidaręs tokį įspūdį dėl Anglijos žmonių, bet gali būti, kad daug kas su manimi nesutiks. O man pačiam socialinė nelygybė yra kompleksinis reiškinys, į kurį įeina ir karjeros, ir pozicijos visuomenėje, ir uždarbio galimybės. O didžiausia kliūtis šiandieninėje sistemoje pasiekti didesnę ar mažesne socialinę lygybę – tai privati nuosavybė.
– Kur įžvelgi daugiau laisvės, lygybės ir gerovės tendencijų – JK ar Lietuvoje? Ką manai apie Lietuvos politiką ir socialinę padėtį?
– Laisvės ir gerovės (bent ekonominės) – vienareikšmiškai daugiau JK. Kai dėl lygybės, tai jos nėra nei ten, nei ten – abiejose valstybėse milžiniškas atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, o iš to ir lygiagreti katastrofiška socialinė nelygybė.
Bet ir negali būti kitaip –juk ir JK, ir Lietuvoje ekonomika grindžiama privačia nuosavybe, yra savi oligarchai, savi klanai, savos nišos korupcijai. Labiausiai ir apmaudu, kad Lietuvoje aklai kopijuojami Vakarai, neva ten yra taip, „kaip turėtų būti“. Bent tokia žinutė yra nuolat „siunčiama“ eiliniams žmonėms.
Todėl dabar čia turime lygiai tokią pat anti-demokratinę politinę sistemą, kaip ir JAV ar JK. Juk Lietuvos piliečiai nebalsavo nei dėl stojimo į NATO, nei dėl karių siuntimo į Afganistaną, nei dėl pensinio amžiaus ilginimo. Visi šie sprendimai buvo priimti grupelės valdžios žmonių, o ne Lietuvos gyventojų.
– Ar visą likusį gyvenimą žadi praleisti tėvynėje?
– Nors yra toks patarimas niekada nesakyti „niekada“, tačiau šiuo metu jokių minčių apie išvykimą nėra. Ir čia turiu pakankamai veiklos.
– Ką žadi čia veikti?
– Ko gero, pats sunkiausias klausimas. Na, planų bei idėjų yra. Bet, kaip dar mokyklos laikais patarė vienas gana išmintingas mokytojas, geriausia niekada niekam nesakyti savo planų. Tad šį kartą pasinaudosiu jo patarimu.