Tačiau tai tetruko keletą metų, vienadieniai verslai išnyko kaip dūmas ir šalis atsitokėjo: suvokta, kad geriausios investicijos – į mokslą.
G. Nausėdai siūlė ne disertaciją Vokietijoje rašyti, o automobilius varyti
Ekonomistas Gitanas Nausėda prisimena pirmųjų pamokymų ir paprotinimų sulaukęs dar 1990 m. išvykęs rašyti disertacijos į Vokietiją. „Tuomet, uždirbant didelę pelno maržą, iš Vokietijos į Lietuvą pradėtos vežti pirmosios partijos automobilių. Atsimenu, ir giminaičiai, ir pažįstami sakydavo: „ką tu ten darai su tais mokslais, turi tokias nuostabias sąlygas, gali pradėti varinėti automobilius, uždirbti tiek, kad maža nepasirodys“, – prisimena G. Nausėda.
Tačiau G. Nausėdai tai buvo nepriimtina. Pirma, tokios kelionės atimdavo daug laiko, antra, jis koncentravosi į mokslus. „Tai buvo pirmasis mano kvailumo etapas“, – juokiasi ekonomistas.
Tuomet klestėjo prekyba metalais, kiti greiti verslai, kurie buvo rizikingi, bet duodavo protu nesuvokiamas, net tūkstantines pelno maržas. „Psichologiškai buvo tikrai labai sunku, turbūt būčiau neatsilaikęs, jei nebūtų palaikiusi šeima: žmona, tėvai. Jie sakė, kad tai, ką darau, turiu pabaigti iki galo, kad anksčiau ar vėliau šios nesąmonės baigsis ir viskas atsistos į civilizuotas vėžes“, – dėstė ekonomistas.
Šeimos prognozė išsipildė: reikėjo iškentėti 2-4 metus. 1997-1998 m. G. Nausėda nebebuvo doktorantas su 100 Lt alga: bėgant metams jis finansiškai stojosi ant kojų.
Vienadienių verslų neliko
G. Nausėda netapo grynai akademiniu žmogumi, o pagal galimybes pradėjo karjerą valstybinėse tarnybose: Konkurencijos taryboje, Privatizacijos institute, tapęs žinomesniu, pakviestas į Lietuvos banką. „Negaliu sakyti, kad dirbau tik mokslinį darbą, bet stengiausi mokslinio darbo ir pedagoginės veiklos tais metais nemesti. Kita vertus, atsispyriau viliojimams – pavyzdžiui, siūlė tapti „Vilniaus baldų“ gamyklos ekonomikos direktoriumi“, – teigė pašnekovas.
Šiandien jis pasirinkto kelio nesigaili. „Manau, 20 metų laikotarpis labai puikiai parodė, kad investicijos į mokslą yra pačios geriausios investicijos ir duoda pačią stabiliausią bei, ko gero, labiausiai pasitenkinimą teikiančią grąžą. Ne viską pinigais išmatuosi“, – kalbėjo G. Nausėda.
G. Nausėdos vertinimu, susivokimo laikotarpis galbūt tęsėsi iki Rusijos krizės arba iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Laikui bėgant, spaudimas blėso, studentams ir doktorantams atsirado daugiau galimybių išvažiuoti į užsienį. Tai tapo langu į pasaulį ir tam tikra prasme kompensavo menkutes jaunų mokslininkų pajamas.
„Dabar visi puikiai mato, ko verti vienadieniai verslai. Ačiū Dievui, tokių verslų nebeliko, nes pinigus buvo galima užsidirbti per naktį. Šiandien visi mato, kad iš tikrųjų inovatyvus, naujoviškas verslas, arba darymas to, ko dar niekas nedarė, yra geriausias šansas užsidirbti. Tokiai veiklos sričiai reikalingi išsilavinę ir, svarbiausia, lankstūs, persiorientuoti gebantys žmonės“, – sako ekonomistas.
B. Juodka: praėjo keletas metų ir visi suprato
Tačiau, teigia jis, tai nebuvo masinis reiškinys: turėję polinkį mokslui, vis dėlto rinkosi mokslą. Tokius žmones akademikas vadina fanatikais ir aiškina, kad mokslo be fanatizmo nebūna.
B. Juodka pamena, kad Lietuvoje sklandė greitų pinigų kvapas. „Nepriklausomybės atkūrimas – didžiulis valstybės lūžis, tokių lūžių metu visada yra šiek tiek anarchijos. Visi lūžių metu permąsto savo potencialias galimybes. Tuo metu buvo tendencija: kam čia kvaršinti galvą 5 metus universitete, baigus universitetą pradėti dirbti asistentu ir gauti 120 rublių, kurie buvo iki vagnorkių. Tačiau praėjo keletas metų ir visi suprato: be bazės, be proto, be išsilavinimo, be mąstymo taip greitai nepraturtėsi“, – kalbėjo B. Juodka.
Ilgamečio VU rektoriaus teigimu, suvokti, kad visa ko variklis žinios, prireikė keleto metų. Dabar, pastebi B. Juodka, pasiekėme etapą, kai pasikeitė karta ir mąstymas. Pasaulis tapo atviras: visi mato, kaip žmonės gyvena Europoje ir kitur. Suvokiama, kad be žinių, be idėjų, kūrybingumo nepasieksi ypatingų laimėjimų.
B. Juodkos tvirtinimu, šiandien diplomas reikalingas ne dėl popieriaus: kad ir kaip būtų keikiami, universitetai išmoko mąstyti, suteikia kūrybingumo. Universiteto aplinkoje tobulėja net vidutiniokai. Kartu B. Juodka laikosi nuomonės, kad ir genetiškai ne visi tinkami universitetui: gerai gyventi galima ir įgijus paklausią profesiją.
I. Staškevičius iš medicinos pasuko į verslą
„Gal tuomet buvo pagundų ir pasilikti Vakaruose, bet grįžau ir į verslą pasukau jau pasiėmęs diplomą: 6 metų medicinos studijas baigiau be pertraukų“, – teigia I. Staškevičius.
Kartu su bendramoksliais vyras pradėjo ieškoti galimybių užsidirbti pinigų dar studijuodamas. Tokių galimybių buvo, tai jį ir paskatino apsispręsti. Pasak I. Staškevičiaus, buvo aišku, kad Lietuva pasuko laisvosios rinkos keliu ir iniciatyviems žmonėms yra galimybių kurti visai naujus dalykus. Susibūrusi gera bendraminčių kompanija tapo lemiamu veiksniu I. Staškevičiui iš medicinos pasukti į verslą.
I. Staškevičiaus teigimu, pirmieji nepriklausomybės atkūrimo metai buvo įdomus ir įvairialypis laikotarpis. „Man regis, niekada nebuvo Lietuvoje nuvertintas siekis įgyti aukštąjį išsilavinimą, gal netgi kiek pervertintas visą laiką buvo ir liko. Netgi dabar žmonės kai kada mano, kad diplomas jau savaime demonstruoja kažkokią asmenybės ar išsilavinimo kokybę. Taip nėra – svarbu, kokią studijų programą renkiesi, kaip mokaisi ir kaip dirbi“, – aiškina verslininkas.
I. Staškevičius pastebi, kad iš kartu su juo mediciną baigusių vyrų medicinoje liko vienetai. Šiandien daug jo kurso draugų dirba įvairiose verslo srityse.
Žinomas verslininkas atskleidė, ką darytų, jei studijas tektų rinktis dabar, laisvoje Lietuvoje. „Jeigu man reikėtų šiandien būti abiturientu, aš galvočiau apie du dalykus. Vienas – kaip įgyti tam tikrą specialybę, kuri būtų lyg amatas, pavyzdžiui, medicina, teisė. (…) Arba siekčiau bendrojo išsilavinimo – studijuočiau socialinius mokslus. Tie, kurie pasimoko kalbų, literatūros, istorijos, filosofijos ir kitų dalykų – jiems paskui nėra taip sudėtinga išmokti kokio nors vadybininko darbo geroje kompanijoje. Toks išsilavinimas taip pat yra vertybė“, – sakė I. Staškevičius.
Toliau studijuoti nepatarė autoritetinga dėstytoja
Vilnietė Ieva technikumą baigė 1991-aisiais. Šiandien technikumai prilyginami kolegijoms. Ieva ir dalis jos kursiokų norėjo tęsti mokslus universitetuose, tačiau to daryti nepatarė dėstytoja, kurią pašnekovė laikė autoritetu.
„Jos minėti motyvai buvo keli: aukštosiose sparčiai mažėja stiprių dėstytojų, nes atsivėrus galimybėms studijuoti svetur, aktyviausi, pažangiausi jomis naudojasi. Verslūs dėstytojai patys imasi biznio, todėl dabar palankesnis metas ne studijuoti, bet dirbti – eiti pakeisti tų, kurie nesugeba greitai persiorientuoti, nes naujų, šiuolaikiškai mokytų dar nėra“, – dar ir šiandien išgirstus pamokymus prisimena Ieva.
Kiek šiandien pamena Ieva, tuomet iš tiesų užteko tik būti drąsiam ir pasitikėti savimi. Buvo galima mokytis dirbant, nors tai kainavo begales klaidų. Ievos teigimu, tie, kurie nesiliovė iš klaidų mokytis, netrukus užėmė aukštus postus. Tai stebino į Lietuvą atvykstančius užsieniečius: toks jaunas, o jau direktorius!
Jai pačiai sprendimas netęsti studijų, o eiti dirbti, buvo ir geras, ir blogas. 19-kos pradėjusi dirbti, vilnietė galėjo išbandyti save įvairiose srityse, tačiau taip ir nebaigė studijų. Dėl to moteris dabar jaučia nevisavertiškumą ir vis ruošiuosi studijas pabaigti, nors sukūrus šeimą ir dirbant tai padaryti daug sunkiau negu esant jaunam.