Taigi, vaikai tyčiotis išmoksta iš suaugusiųjų, iš besityčiojančių vyresnių vaikų, tėvų, medijų herojų ir t.t. Taip suaugusiųjų, rodos, nekaltos ir smagios patyčios buityje ar viešojoje erdvėje virsta neretai žiauria vaikų tarpusavio pajuoka, žeminimu, smurtu. Vis dėl to patyčių šaknys yra daug gilesnės, nei mokymasis vienas iš kitų.
Daug dėmesio skiriama patyčių prevencijai, pagalbai nukentėjusiems nuo patyčių. Tačiau tai yra labiau terapinio ir edukacinio pobūdžio darbas su žmonėmis, bet ne patyčių šaknų demaskavimas ir pagarbių santykių konstravimas. Socialinis išmokimas yra labiau problemos žiedeliai, ne šaknys. Socialinio patyčių išmokimo šaknys yra objektyvios ir sisteminės.
Tai – patyčinė lietuviškoji švietimo sistema. Vienas patyčių lygmuo yra iš vaikų, mokytojų bei pačios švietimo sistemos besityčiojantys švietimo sistemos ir švietimo organizacijų vadovai bei politikai. Užtenka prisiminti aukščiausio rango, bet suopročio apie švietimo prigimtį neturinčių švietimo politikų ar vadovų viešas nuolatines patyčias žiniasklaidoje Lietuvos vaikus išvadinant beraščiais, taip pat mokytojų žeminimą, pavyzdžiui, dėl jų amžiaus, ir jų darbo nuvertinimą.
Tačiau patyčios netgi nėra antipedagogiškai nusiteikusių švietimo politikų ar vadovų problema. Tai – sisteminė švietimo sistemos yda. Gilesnis patyčių lygmuo yra įstatymais įtvirtinta konkurencinė, hierarchinė ir nuopelnais grįsta švietimo sistema. Bene aštriausiai tai atspindi unifikuotoje egzaminų ir priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemoje, kai visi Lietuvos vaikai surikiuojami į vieną eilę pagal brandos egzaminų įvertinimus. Ši eilė tampa teisėtu pagrindu vienus vaikus pavadinti gabiais, o kitus vaikus viešai pravardžiuoti beraščiais, vienus apdovanojant valstybės finansuotomis studijomis, kitus priverčiant mokėti už studijas arba tiesiog išvykti ieškoti laimės užsienin. Daugybė buvusių moksleivių, vadintų beraščiais, viešos išpažintys rodo, kaip Lietuvos švietimo sistemos nuvertinti vaikai tampa puikiais vienos ar kitos srities profesionalais ir kūrėjais užsienyje.
Vaikų rūšiavimas į gabius ir beraščius, valstybės sprendimas dėl paramos arba atstūmimo remiasi kelias valandas trunkančiu akademinių pasiekimų egzaminu. Tačiau atskleisti faktai ir viešos diskusijos rodo, kad brandos egzaminų užduotys ir vertinimas kelia rimtų abejonių dėl jų patikimumo.
Brandos egzaminai Lietuvoje tapo vieninteliu asmenybės ir jo siekių matu. Jų pagrindu vaikai surūšiuojami į gabius ir beraščius, kas griauna bet kokią asmenybės ugdymo idėją bendrojo lavinimo mokykloje. Visi – ir tėvai, ir mokytojai, ir vaikai – žino, kad būtent egzaminų rezultatai nulems jų ateitį, bet ne pilietinis aktyvumas, ne filosofinė nuostaba, ne žingeidumas, ne kūrybiškumas ir ne motyvacija. Todėl jau nuo šeštos klasės prasideda rengimasis egzaminams, bet ne asmenybės ugdymas. Vaikų ateitį nulems gebėjimas per kelias valandas atsakyti į egzaminatorių parengtas užduotis, kuriomis, kaip rodo vieša kritika, net nėra pagrindo pasikliauti.
Tokia brandos egzaminų sistema yra ne kas kita, kaip valstybinis patyčių generatorius. Nors Lietuvos švietimo strategija 2013-2022 m. akcentuoja švietimo aprėptį, solidarumą, prieinamumą ir lygias galimybes, tačiau politinė-institucinė prievarta, paklusnumas, standartas ir vaikų selekcija tapo tikrosiomis Lietuvos švietimo vertybėmis. Ir tai šiandien jau priimama kaip neišvengiamybė ir norma, be alternatyvos.
Tyčiojamasi ne tik iš vaikų, tačiau ir iš mokyklų. Mokyklas drąsiai besiimantis reitinguoti žurnalas kone pusę Lietuvos mokyklų išvadina apkiautusiomis, kadangi brandos egzaminų įvertinimai yra žemesni. Ir visiškai neatsižvelgiama į tai, kokia socialinį vaidmenį atlieka mokykla, suteikdama šansą mažesnių galimybių vaikams įgyti išsilavinimą, siekti profesijos, tapti savo valstybės piliečiais.
Tiesa, inicijavus Nacionalinei mokyklų vertinimo agentūrai prie Švietimo ir mokslo ministerijos, buvo bandymas atsigręžti į vaiką ir mokytoją, įkvėpti pagarbos, atvirumo ir naujumo Lietuvos švietimui. Tai „Geros mokyklos“ modelis, kurį, remdamiesi Lietuvos švietimo dalyvių nuomone bei užsienio ekspertų įžvalgomis, parengė nepriklausomi Lietuvos švietimo ekspertai. Gera mokykla – prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir mokymusi. Tačiau šis modelis,prislėgtas švietimo profanų politikų prespapjė, nebuvo patvirtintas ir įgyvendinti nepradėtas.
Patyčia iš žmogaus virtęs dehumanizuotas biurokratinis Lietuvos švietimas reikalauja sąjūdžio. Lietuva yra ratifikavusi visus pagrindinius tarptautinius žmogaus teisių dokumentus, taigi, įsipareigojusi gerbti kiekvieno žmogaus orumą. Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencija įpareigoja gerbti kiekvieną vaiką be jokios diskriminacijos. Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja valstybes sudaryti sąlygas visiems vaikams mokytis drauge. Lietuva tam įsipareigojo, parengė puikią Švietimo strategiją, bet toliau vykdo diskriminacinę ir žeminančią švietimo politiką.
Reikia dėkoti Vaikams, Mokytojams, Tėvams, kurie sugeba įveikti šią sistemą, apginti nuo sistemos savo orumą ir išlikti laisvais, kūrybiškais ir aktyviais piliečiais. Lietuvos valstybė turi atsigręžti į žmogaus teises, gerbti kiekvieną švietimo dalyvį ir vykdyti savo įsipareigojimą kurti solidarų ir prieinamą švietimą bei lygias galimybes.