Italai nedraudžia saugoti savo tapatybę, bet vaikai linkę nutraukti praeities saitus
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, nepaisant griežtų Lietuvos įstatymų ir kontrolės tarptautinio įvaikinimo srityje, kartais pasigirsta kaltinimų, kad vaikai yra išvežami iš Lietuvos, kad jų likimas nežinomas, kad galbūt jie ten nelaimingi ir nežinia, ar kas nors gina jų teises naujose šeimose.
„Todėl jau 8-tus metus mes rengiame šeimų susitikimus, į kuriuos atvyksta ne viena dešimtis lietuvaičių šeimų, o taip pat ir daug šeimų iš užsienio. Visuomet sulaukiame šeimų iš Prancūzijos, Austrijos, o šiemet sulaukėme gausaus būrio iš Italijos. Deja, lietuvių šeimų pageidavimu šie susitikimai yra uždari“, - sakė pašnekovė.
Mat lietuviai linkę slėpti įvaikinimo faktą ne tik nuo vaiko, bet ir nuo aplinkinių. Tuo tarpu italai elgiasi priešingai. „Mes tuo didžiuojamės ir linkę pasigirti. Tik štai mergaitės dėl to kartais jaučiasi nepatogiai. Gerbiame jų jausmus, todėl jų prašymu ne visada atskleidžiame šį faktą. Kita vertus, jas mokome, kad bendraudamos su draugais jos nesigėdytų – geriau iškart atskleisti tiesą nei ji vėliau išlįs ir sukels nepatogumo jausmą“, - teigė prieš ketverius metus dvi 9 ir 7 metų seseris įvaikinusi Nicolini šeima. Pasak poros, tarptautinį įvaikinimo kelią jie pasirinko todėl, kad įsivaikinti Italijoje labai sudėtinga.
Mergaitės, kurios šiuo metu jau artėja prie paauglystės amžiaus, žino, kas yra jų biologinė motina ir ši tema nėra tabu naujuose namuose. „Mes netgi davėme joms perskaityti oficialius juridinio statuso prieš įvaikinimą aprašymus. Jos žino turinčios du brolius Lietuvoje ir galbūt kažkada, jei pasikeis požiūris, norės su jais susitikti. Tai bus dar viena proga atvažiuoti į Lietuvą. Mergaitės kalba apie praeitį – kai kažką prisimena, papasakoja, bet ryšys su praeitimi joms jau praeitas etapas. Jos nenori savęs sieti su ja“, - pasakojo įtėviai.
Anot pašnekovų, jausmiškai priimti faktą, kad augina ne savo vaikus, sunku nebuvo, kadangi tam jie ruošėsi daug metų. „Mane labiau stebina mergaičių požiūris į šią situaciją. Štai Evelina, vyresnioji mergaitė, labai nori įsijausti į tikros dukters vaidmenį. Ji netgi tikina atėjusi į šį pasaulį iš mano, o ne iš savo biologinės motinos pilvo. Aš žinau, kad taip nėra, todėl mane apima keistas jausmas, kai reikia susitaikyti su tokiu vaiko požiūriu“, - atviravo naujoji mergaičių mama.
Įtėvių teigimu, šios švelnios mergaitės pakeitė visą jų gyvenimą. „Žinoma, kai atvykome į Italiją, pirmasis barjeras buvo kalba, bet tai nebuvo taip jau svarbu. Svarbiausias buvo abipusis jausmas, kuris vėliau peraugo į meilę. Persilaužimas įvyko labai greitai. Jau po mėnesio, mums to visiškai neprašant, nesitikint, mergaitės natūraliai pradėjo mus vadinti mama ir tėčiu. Tai buvo viena iš džiaugsmo akimirkų“, - prisimena italų šeima.
Pačios mergaitės tikina besijaučiančios puikiai. Jos turi daug draugų ir draugių, artimai bendrauja su naujų įtėvių giminaičiais, tačiau lietuviškai jos nebekalba. Nors jos turi galimybę bendrauti su netoliese gyvenančiomis lietuvėmis, mergaitės linkusios save tapatinti su savo naujosios tėvynės atstovais.
Kalbos barjeras įveikiamas labai greitai
Di Carlo šeima yra visiškai internacionalinė. Moteris kilusi iš Kroatijos, todėl jos pageidavimas buvo įsivaikinti vaikus iš Rytų Europos. Jau ketverius metus jie augina du brolius ir seserį. Pastariesiems šiuo metu 9, 14 ir 16 metų. Moteris iki šiol atsimena pirmą apsilankymą globos namuose. Vaikai tėčiu ir mama juos pradėjo vadinti jau pirmo pasivaikščiojimo metu. Vaikų amžius (vyriausiajai tuo metu buvo 10 metų) porai buvo netgi privalumas. „Mes patys nesame labai jauni, todėl jei įsivaikintume mažus vaikus, būtų pernelyg didelis amžiaus skirtumas“, - sakė šeimos galva.
Įtėviai teigė lepinantys savo vaikus kaip ir kiti tėvai, tačiau pastarieji esą jų dėmesiu nepiktnaudžiauja. „Kiekvienas žino savo pareigas, o jų pagrindinė pareiga – mokytis. Kad turėtų ir malonumų, jie visi lanko įvairius būrelius. Stengiamės, kad jie turėtų pakankamai veiklos, leidžiančioms jiems užpildyti visą laiką. Buityje man nuolat padeda mergaitė – net kai neprašau, ji stengiasi nuolat būti šalia manęs, o berniukai labai myli tėvą, prie jo labiausiai prisirišę“, - pasakojo moteris.
Galbūt šiek tiek sunkiau buvo prisitaikyti prieš ketverius metus į Palmieri šeimą patekusiai 10-metei Gretai. Ji buvo viena, todėl kalbos barjerą išgyveno skausmingai. „Mergaitė iš pradžių buvo šiek tiek nervinga. Ji jautėsi nepatogiai negalėdama savęs išreikšti žodžiais, ypač su bendraamžiais. Tačiau kai ji pramoko kalbą, neliko jokių problemų. Mūsų giminėje, tarp mūsų brolių ir seserų, ji buvo pirmas vaikas, todėl ir visi giminaičiai ją buvo nuo pat pradžių įsimylėję. Šiandien ji jaučiasi puikiai prisitaikiusi Italijoje“, - pasakojo įtėviai.
Bene labiausiai italų šeimai įstrigęs pirmasis susitikimas su įdukra. „Kai mes atvykome į globos namus susitikti su mergaite, ji per klaidą su grupe vaikų buvo išsiųsta prie ežero. Vėl sėdome į automobilį ir išvažiavome jos ieškoti. Prie ežero privažiuoti nebuvo galima, todėl mes išlipome ir patraukėme prie didžiausios vaikų grupės. Mums artėjant nuo grupės staiga atsiskyrė mergaitė ir puolė man į glėbį. Niekaip negaliu pamiršti tos dienos. Ir dar mums neprivažiavus globos namų ji atsisuko į mus ir pasakė – tu esi mama, o tu esi tėtė“, - atviravo italas.
Lietuvoje liko mergaitės vyresnioji sesuo, su kuria ji palaiko glaudų ryšį. Tiesa, pati Greta prisipažino su ja bendraujanti jau angliškai.
Įtėviai išgydė lėtinius vaiko negalavimus
Tuo tarpu 16-metis Vytautas, su jaunesne sese į Italiją išvykęs prieš penkerius metus, dar sugeba sudėti paprastesnį lietuvišką sakinį, nors taip pat jau ne viską supranta. Jis tikino nebijojęs išvykti į Italiją ir dabar esąs labai laimingas, pasidžiaugė, kad jam visai neblogai sekasi mokslai, o laisvalaikiu galintis žaisti futbolą. Vaikinas nuolat kartojo įvaikinimo tarnybos atstovams: „Ačiū jums“.
„Šie vaikai užpildė mūsų namus džiaugsmu. Mes esame laimingi, kad jie čia gerai jaučiasi. Jie labai greitai pritapo. Mūsų yra plati giminė, todėl padėjo pusbroliai ir pusseserės, jie niekada nebuvo vieni. Norėtume, kad jie susitvarkytų gyvenimą, gautų aukštąjį išsilavinimą, tačiau priimsime bet kokį jų sprendimą“, - sakė įtėviai, kuriuos paaugliai vaikai seniai vadina tėčiu ir mama.
Beje, kita italų šeima yra įvaikinusi jų brolį ir seserį, todėl šios šeimos tapo beveik giminėmis ir nuolat susitinka. Dar viena jų vyresnė sesuo gyvena Lietuvoje ir džiaugiasi, kad jos artimieji susirado saugią aplinką.
Bene jauniausias susitikimo dalyvis – šešiametis Ignas – buvo įvaikintas trejų, taigi jau visiškas Italijos pilietis. Berniukas turėjo sveikatos problemų – silpnus plaučius, tačiau rūpestingiems įtėviams ilgu gydymu pavyko ligą įveikti. Taip pat buvo sėkmingai atliktos dvi išvaržos operacijos. Dabar vaikas visiškai sveikas.
„Man labai patinka būti mama, todėl aš nedirbu ir visą savo dėmesį galiu skirti vaikui. Jis turi vyresnę sesutę, todėl atvažiavome pasižiūrėti, kur ji gyvena. Taigi aplankėme jo gimtąją žemę“, - pasakojo jo įmotė.
Tėvai – ne tie, kurie pagimdo, bet tie, į kuriuos vaikai nori būti panašūs
„Kiekvienas norėtų, kad Lietuva būtų ta valstybė, kurioje nėra globos namų, iš kurios vaikai neišvyksta į užsienio valstybes. Deja, mes turime daugiau kaip 11 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. Iš jų daugiau kaip 6,6 tūkst. globojami savo artimųjų, dažniausiai giminaičių, 303 vaikai auga šeimynose ir daugiau kaip 4 tūkst. vaikų auga globos namuose. Pernai 426 vaikai buvo įtraukti į galimų įvaikintų vaikų sąrašą. Iš jų 120 vaikų – iki trejų metų amžiaus. Tai vaikai, kuriems, jeigu jie neturi didelės brolių ir seserų grupės ar didelių sveikatos problemų, mes turime šansą surasti lietuviškas šeimas. Visi kiti vaikai yra vyresnio amžiaus“, - sakė O. Tarvydienė.
Iki šių metų rugpjūčio 1 d. 56 lietuvių šeimos įvaikino 60 vaikų. 48 įvaikinti vaikai – iki trejų metų amžiaus. Tuo tarpu 60 užsieniečių šeimų įsivaikino 92 vaikus. Iš jų 37 vaikai buvo įvaikinti po vieną, 16 šeimų įsivaikino po du vaikus, šešios – po tris, viena priėmė penkis brolius ir seseris.
„Galima pasidžiaugti, kad mūsų šeimos tampa daug atviresnės, atsiranda ir tokių, kurios ryžtasi įsivaikinti du vaikus, tačiau tas skaičius nėra toks didelis, kad mes galėtume sumažinti vaikų, augančių globos namuose, skaičių“, - apgailestavo pašnekovė.
Pasak vienos iš keturių akredituotų Italijos institucijų, galinčių vykdyti įvaikinimą Lietuvoje bei kitose Rytų Europos valstybėse, prezidento Mauro Masconi, jei vaikui negalima surasti šeimos savo šalyje, jis vis tiek turi ją turėti.
„Mes remiamės prielaida, kad vaiko teisė turėti šeimą turi būti realizuota ir užsienyje, jei to negalima padaryti jo šalyje. Lietuva – Europos dalis ir lėktuvu ją galima pasiekti per porą valandų. Tai tas pats, kaip pervažiuoti nuo vieno didmiesčio galo į kitą. Todėl vaikai nesijaučia esantys labai toli nuo tėvynės. Mes neturėtume pabrėžti sienų klausimo. Jausmai neturi nei sienų, nei muitinių, nei kitokių kliūčių. Galiu užtikrinti, kad šių vaikų saugumas Italijoje visiškai užtikrintas. Šeimos, kol gauna teisę įsivaikinti, praeina ilgą kelią, socialinės tarnybos jas tikrina ir vėliau. Taigi vaikų ateitis čia garantuota – Italijos įstatymai dėl vaikų priežiūros labai griežti“, - teigė Italijos atstovas.
Anot italų atstovo, tikrieji tėvai – ne tie, kurie vaiką pagimdo, bet tie, į kuriuos jis nori būti panašus.