Galima diskutuoti, ar, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, prasminga tikrinti, kaip mokiniai geba atkartoti Adolfo Šapokos, t. y. 1918–1940 m. kartos, istorikų darbų trafaretus. Taip pat abejotina, ar tebėra prasmingi klausimai su pasirenkamaisiais atsakymų variantais. Tačiau šiandien kur kas svarbiau yra tai, kad egzamino sudarytojai beveik kasmet (su retomis išimtimis) įrodo, jog tinkamai paklausti yra nepaprastai sunki užduotis.
Ne paslaptis, kad egzaminų praktikoje susiduriame su keturiais teksto aiškinimo lygiais: bandome atpažinti teksto autoriaus sumanymą; aiškinamės, kokią žinią siunčia tekstas, atsietas nuo autoriaus asmens; interpretuojame savo pačių mintis ir, galiausiai, bandome atspėti užduoties sudarytojų sumanymą.
Egzamine paskutiniojo interpretacijos lygmens neturėtų būti. Mokiniai neturėtų blaškytis, bandydami suvokti, ko iš jų tikisi užduoties kūrėjai. Vis dėlto realybė yra kitokia.
Šiandienos istorijos egzamine įsiminė keli klausimai, kurie iliustruoja aukščiau išdėstytą mintį.
Pirmiausia daug karštų reakcijų sukėlusiame šaltinių bloke apie architektūros stilius gali nustebinti tekstų pasirinkimas. Cituojami dviejų Lietuvos leidyklų išleisti istorijos vadovėliai. Šių vadovėlių autorių dalykinė kompetencija abejonių nekelia. Gerokai įdomesnis yra testo sudarytojų požiūris: ar jį reikėtų vertinti kaip pataikavimą masiniam skoniui (pateiksime nesunkią užduotį iš visiems žinomo vadovėlio, kad kilstelėtume rezultatus), ar menkai paslėptą reklamą?
Savotiškos ir minėto šaltinių bloko klausimų formuluotės. Prašoma nurodyti po vieną vėliausiai atsiradusio meno stiliaus (šiuo atveju – klasicizmo – D. B.) dailės ir literatūros kūrinį ir, remiantis mokinių savarankiškai pateiktais pavyzdžiais, apibūdinti nurodytą stilių.
Abiturientai nesunkiai gali įvardinti jiems žinomą Apšvietos epochos, laike sutampančios su klasicizmu, literatūros tekstą. Tačiau ar užduoties sudarytojai yra pasirengę situacijai, kuomet kaip prašomas dailės kūrinys bus nurodyti „Nežinomo vyro portretas“ arba „Nežinomos moters skulptūra“?
Aišku, galima sakyti, kad tokiu atveju mokiniai privalo įvardinti kūrinio autorių, kurio pavardė padėtų identifikuoti meno stilių. Tačiau užduotyje tokio reikalavimo nėra. O vien dailės kūrinio apibūdinimas ir įvardijimas vertas 2 taškų.
Beje, formuluojant tokią užduotį, būtų pravartu mokiniams priminti, kad architektūra nepriskiriama dailei. Juk laikomas ne dailės egzaminas, tačiau dėl menko menų terminijos išmanymo galima nesunkiai prarasti įvertinimo dalį.
Nekorektiškų klausimų esti ir kituose šaltinių blokuose. Antai klausiama, kurios disidentinės organizacijos įkūrime aktyviausiai dalyvavo kūrybinės inteligentijos atstovai. Įdomu, kokiais vienetais, anot užduoties autorių, yra matuojamas kūrybinės inteligentijos aktyvumas? Šis klausimas vertas dar dviejų taškų.
Tačiau kalbinės logikos (arba veikiau jos stokos) viršūne laikytinas klausimas iš šaltinių, skirtų Miuncheno sąmokslui analizuoti. Tradicišką klausimą apie pagrindinę pateiktos karikatūros mintį papildo prašymas paaiškinti, „kodėl karikatūros autorius satyriškai vaizduoja to meto politinę situaciją.“ Panašu, kad norima sužinoti, kodėl karikatūristai apskritai užsiima savo amatu. Ar egzamino vertinimo instrukcijoje bus numatyti tokie variantai kaip „autorius norėjo gauti honorarą“, „autorius mokėjo piešti“ arba „autorius pasižymėjo humoro jausmu“? Už šį klausimą galima prarasti dar vieną tašką.
Akivaizdu, istoriografiniai trafaretai, pasirenkamieji atsakymo variantai ir panašūs triukai padeda palyginti nesunkiai peršokti 16 taškų, būtinų norint išlaikyti istorijos egzaminą, kartelę. Drauge liūdna, kad tas pats egzaminas skaudžiausiai baudžia darbščiausius ir protingiausius visų Lietuvos mokyklų abiturientus. Tuos, kurie yra linkę abejoti, mąstyti ir klausti, tuos, kuriems svarbi klausimo formuluotės precizika.
Keli nekorektiški klausimai atima galimybę pretenduoti į aukščiausius įvertinimus ir sudaro nepagrįstą vaizdą, esą mūsų jaunimas – kvailiai.