Seime vykusioje konferencijoje apie negausių tautų likimus ir švietimą globaliame pasaulyje, M. Kvietkauskas kalbėjo apie lituanistinio švietimo strategijas: kaip peržengti globalizacijos ir tautiškumo konfliktą.

Pasak M. Kvietkausko, šiuo metu vyrauja du požiūriai į lituanistiką. Vienas jų pabrėžia rinkos principą mokykloje. Tai paslaugos ir pasiūlos santykis, kai mokykla atsako į šiuolaikinio moksleivio, kaip kliento, poreikius. „Taip formuojamas mobilus šiuolaikiškas identitetas, akcentuojama šiuolaikinė karjera, o ne tradicijos, komunikavimas, tam tikrų vertybių sistemos perdavimas“, – aiškina M. Kvietkauskas.

Kitas požiūris – konservatyvus, pabrėžiantis tradicinės lituanistikos funkcijas, tradicinę sistemą, dėstymo nuoseklumą, autoritetingumą. Lietuvoje M. Kvietkauskas stebi minėtų požiūrių sandūrą.

Mindaugas Kvietkauskas
„Iš tiesų abu požiūriai savotiškai susikerta ir konkuruoja dabartinėje mokykloje. Todėl gręžiuosi į Meilę Lukšienę ir jos idėjas, kuriose pabrėžiama asmens ir kultūros sąveika. Tai ir tradicijos pažinimas, ir atvirumas šiuolaikinio pasaulio tendencijoms. Asmuo, žmogus ir kartu jo santykis su kultūra yra tas centras. Mokytojas – ne kaip paslaugų teikėjas, ne kaip autoritaras, bet kaip partneris, kuris perduoda žinojimą apie kultūrą, gali įvesdinti į šiuolaikinę kultūrą“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

Pašnekovo nuomone, šis santykis sudėtingas, tačiau šiandieniniame kontekste, kai stebimas didelis konfliktas tarp globalizacijos ir radikalių antiglobalizmo tendencijų, šis požiūris atrodo integralus ir darnus.

Jo nuomone, Lietuva dabar atsidūrusi tarpinėje, diskusinėje situacijoje. Viešojoje erdvėje vyrauja mobilus, patrauklus, šiuolaikiškas globalizacinis modelis. Tuo pat metu yra stiprios konservatyvios reakcijos. „Mes esame nuolatinėje diskusijų būsenoje. Viena vertus, tai yra gerai, antra vertus, labai norėtųsi sutarimo dėl aiškių principų ir nuoseklumo mūsų švietimo politikoje, ilgalaikės perspektyvos, kad strategijos būtų nuosekliau įgyvendinamos“, – mano Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius.

Perspėja dėl Rusijos pagundų

M. Kvietkauskas taip pat atkreipia dėmesį į Rusijos švietimo ir kultūros politikos tendencijas.

„Iš naujų dokumentų, naujos kultūros politikos koncepcijos pagrindų, istorijos dėstymo koncepcijos iš tikrųjų matyti, kad labai stipriai pabrėžiama vienalytė vertybinė sistema. Kalbama apie istorinę kultūrinę matricą, pagal kurią turi būti nuosekliai dėstoma istorija, kitos specialybės ir tai, kas tai matricai prieštarauja, yra tiesiog atmetama, laikoma svetimomis vertybėmis. Tai be galo monolitinis požiūris, kuris stipriai reiškiamas. Klausimas – kaip mes į šitą pusę turime atsakyti, kaip orientuotis. Ar atsakyti tuo pačiu – bet tuo metu tampame tokie patys – ar žvelgti į reliatyvistines alternatyvas, bet jos tarsi nepateikia nuoseklaus atsakymo“, – dėstė M. Kvietkauskas.

M. Kvietkausko manymu, problema tai, kad M. Lukšienės siūlytas integraliosios humanistikos kelias sudėtingas, iš mokytojo reikalauja profesionalumo. Pašnekovo įsitikinimu, vienintelis įmanomas atsakas – mokytojo profesionalumo pabrėžimas, mokytojo, kaip savarankiško eksperto, kuris gali būti kultūros partneris, vaidmuo. Tai akcentavo ir konferencijoje dalyvavę Suomijos bei Didžiosios Britanijos teoretikai.

M. Kvietkausko manymu, dauguma nepriklausomybės pradžioje išdėstytų principų Lietuvoje liko iki galo neįgyvendinti ir šiandien įgyja naują aktualumą. „Žvelgiant į dabartinį kontekstą, naujas iškylančias globalizacinio šaknų praradimo ir naujo totalitarizmo pagundas, M. Lukšienė išlieka kaip labai darnaus mąstymo pavyzdys. Naujas totalitarizmas – monolitinis mąstymas, kuris labai griežtai atsiriboja nuo daugiakultūriškumo, tolerancijos ir kurį demonstruoja naujosios Rusijos kultūros bei švietimo koncepcijos. Manau, kad tai yra tikrai labai pavojingos pagundos“, – DELFI kalbėjo M. Kvietkauskas.

M. Kvietkausko manymu, mums šio supratimo ir žinojimo trūksta. Į tai dėmesį iš naujo atkreipė Ukrainos įvykiai. „Aš pats pradėjau nuosekliai skaityti ir Ukrainos, ir Rusijos žiniasklaidą. To anksčiau nedariau. Tu pradedi suvokti aiškiau, kokiame kontekste esi. Geopolitiniame, geokultūriniame kontekste sąmoningos analizės labai reikia“, – aiškina pašnekovas.