Šį pavasarį V. Radžvilas TSPMI Europos studijų magistro programos pirmakursiams skaitė Europos idėjos istorijos kursą. Profesoriaus paskaitos patiko toli gražu ne visiems. Devyni iš 10 kurso klausiusių studentų dar gegužę kreipėsi į TSPMI direktorių Ramūną Vilpišauską dėl V. Radžvilo dėstomo dalyko „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ keitimo iš privalomojo į pasirenkamąjį.
Studentai išdėstė keletą argumentų, kodėl šis dalykas neturėtų būti privalomas. Pirma – didžioji dalis paskaitų metu aptariamų temų esą yra menkai arba visai nesusijusios su Europos studijomis. Antra – dalyko programoje įvardinto temos yra labai plačios, paliekančios didelę laisvę dėstytojui pasirinkti potemes, literatūrą ir autorius pagal asmenines preferencijas.
Trečias studentų išdėstomas argumentas – „Dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą, taip menkinant visos Europos studijų disciplinos prasmę“. Studentų aiškinimu, ES nuolat lyginama su SSRS, teigiama, kad ES jau žlugo ir pan.
Galiausiai, studentų požiūriu, dėstytojo išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su esamu platesniu akademiniu diskursu, o tai neatitinka programoje numatyto pagrindinio dalyko tikslo.
TSPMI vadovai į studentų argumentus atsižvelgė ir V. Radžvilo kursą vėl padarė pasirenkamuoju. Pats V. Radžvilas su studentų priekaištais nesutinka.
„Savaime tokie studentų prašymai nėra retenybė ir gaunami bei svarstomi visuose Lietuvos universitetuose. Tačiau šis prašymas ypatingas dėl keleto aplinkybių. Pirmoji – tai yra jį pasirašiusių studentų sunkiai paaiškinamo momentinio ir kolektyvinio ,,praregėjimo“ rezultatas. Prašyme nurodomi kurso trūkumai netikėti. Europos idėjos istorijos kursas TSPMI skaitomas jau ne vienerius metus ir dėl jo anksčiau nebuvo sulaukta jokių studentų priekaištų. Veikiau priešingai – klausytojai šį kursą vertino kaip naudingą ir įdomų, jį savanoriškai lankė kitų kursų ir net kitų programų studentai. Jo turinys šiais mokslo metais iš esmės nepasikeitė.
Antroji aplinkybė – dar keistesnė: gerokai anksčiau nei prasidėjo pavasario semestras, kursė seniūnė ragino studentus atsisakyti šio kurso motyvuojant tuo, kad jis esąs ,,kai kam nepriimtinas“, o egzaminuojant ,,netinkamai“ vertinamos studentų žinios. Iš anksto ,,žinojusi“ kurso trūkumus ir faktiškai skatinusi kolegas jį boikuoti, studentė pasirodė esanti Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotoja. Kaip paaiškėjo, vėliau ji tapo ir paties ,,kolektyvinio“ prašymo TSPMI administracijai autore”, – svetainei propatria.lt situaciją komentavo V. Radžvilas. Į DELFI žurnalisto skambutį jis nei antradienį, nei trečiadienį neatsiliepė.
TSPMI įžvelgia akademinio proceso politizaciją
Antradienį į kaltinimus „susidorojimu“ sureagavo TSPMI.
Kaip teigiama TSPMI direktoriaus pavaduotojos studijoms Margaritos Šešelgytės komentare, nuo pat instituto įkūrimo jame dėstė ir mokėsi skirtingų pažiūrų žmonės. Jos aiškinimu, V. Radžvilas nuo pat savo darbo pradžios buvo svarbiu TSPMI bendruomenės nariu ir tam niekada netrukdė jo požiūris į visuomeninius reiškinius.
„Europos studijų magistro programos studentai išsakė pastabas V. Radžvilo dėstomam kursui. Remiantis VU galiojančia tvarka buvo sušauktas Europos studijų programos komiteto posėdis, kuriame dalyvavo ir studentų atstovai, ir V. Radžvilas. Studijų programos komitetas VU yra atsakingas už studijų programų kokybę. Komiteto susitikimai vyksta bent porą kartą per metus.
Kiekvienų mokslo metų pabaigoje yra peržiūrimi programų tinkleliai, atsižvelgiama į studentų vertinimus bei komentarus, komiteto narių ir dėstytojų, taip pat socialinių partnerių pastabas. Studijų programos komitetas nusprendė, kad studentų išsakytos pastabos ir argumentai suteikia pagrindą kursą iš privalomo grąžinti į pasirenkamą statusą (anksčiau kursas buvo pasirenkamas, praėjusiais metais padarytas privalomuoju).
V. Radžvilo kurso statusas pakeistas į pasirenkamąjį taip siekiant ne apriboti jo akademinę laisvę, o priešingai – atvertį jį norintiems įsigilinti į filosofiją kitų penkių magistro programų studentams“, – teigiama pranešime.
TSPMI vadovų nuomone, įprastinio akademinio proceso politizacija yra nepriimtina iš akademinės etikos perspektyvos, ji prieštarauja TSPMI vertybėms ir rodo nepagarbą kitiems.
A. Sakalas: tai primena sovietmetį
Nepriklausomybės akto signatarui Aloyzui Sakalui tokia situacija primena sovietmetį.
„Su nuostaba perskaičiau informaciją apie tai, kad Jūsų instituto profesorius V. Radžvilas yra baudžiamas ne už blogą darbą, bet už savo skleidžiamas idėjas, kurios ne visiems patinka. Tai man primena sovietinius laikus, kad iš profesūros buvo reikalaujama nenukrypti nuo marksizmo-leninizmo standartų. Nesitikėjau, kad tokia praktika bus taikoma moderniame Jūsų institute.
A. Sakalas sulaukė tokio R. Vilpišausko atsakymo:
„Suprantu, kad kartais žmonės taip įsijaučia į idėjines kovas, kad suasmenina jas ar imasi referencijų į praeitį ar kitus nesusijusius su svarstomais klausimais dalykus. Tokių atvejų esu matęs ir JAV bei kitų šalių universitetuose, tik referuojama tada ne į sovietinę praeitį, o į rasizmą, kolonializmą ar perdėtą politinį korektiškumą, priklausomai nuo šalies praeities, konteksto ir konkrečių žmonių.
Bet jei vertintume ne retorines priemones, o faktus, tai aš sprendimą dėl Jūsų minimo kurso dėstymo matau kaip įprastą studijų kokybės valdymo sprendimą, reaguojant į studentų vertinimus. Šis kursas praėjusias mokslo metais iš pasirenkamo buvo padarytas privalomu Europos studijų magistro programos studentams. Pasibaigus semestrui absoliuti dauguma jų kreipėsi dėl kurso kokybės, tas kreipimasis buvo apsvarstytas studijų programos komitete dalyvaujant ir studentų atstovei, ir dėstytojui. Įvertinus išsakytus argumentus buvo nuspręsta kursą iš privalomo vėl padaryti pasirenkamu. Beje, nemanau, kad galimybė šį kursą siūlyti visų institute esančių šešių magistro programos studentams vietoje jo privalomo dėstymo vienos programos studentams, mažina kurso prieinamumą.
Institute įprasta reguliariai vertinti visus dėstomus kursus ir, atsižvelgiant į studentų vertinimus, prašyti dėstytojų sureaguoti į juos. Šia prasme nėra privilegijuotų kursų ar „neliečiamųjų“, visiems taikomi tie patys kriterijai. Tai praktika, perimta iš geriausiai pasaulyje vertinamų Vakarų universitetų. Manau, kad atsakingas požiūris į studentų vertinimus bei studentų kaip pilnavertės instituto bendruomenės dalies traktavimas lemia tai, kad TSPMI yra studentų vertinamas kaip geriausias VU padalinys studijų kokybės ir studijų aplinkos prasme. Žinoma, taip pat rimtai žiūrime ir į išorės ekspertų, vertinančių mūsų studijų programas, komentarus bei kolegų dėstytojų nuomones. Nuolat ieškome tinkamiausio kiekvienos programos dalykų tinklelio, o tokių paieškų ir iš jų kylančių pokyčių tikslas – studijų kokybės stiprinimas.
Persekiojimo neįžvelgia
Pasak TSPMI profesoriaus Alvydo Jokubaičio, visi universitetai vis labiau darosi scientistiniai, vis labiau tarnauja kapitalizmui ir industrijai. Filosofijai lieka mažiau vietos.
„Kada paliečiama filosofija, su V. Radžvilu visada esu toje pačioje barikadų pusėje, kada kalbame apie filosofijos mažinimą, aš su juo tikrai solidarizuojuosi. O tokių žingsnių buvo, bet tai mūsų vidaus reikalas. Visame pasaulyje yra stumdymasis tarp filosofų ir nefilosofų, kurie kuria politikos mokslą“, – aiškina A. Jokubaitis.
Pasak jo, V. Radžvilas yra geras dėstytojas bei filosofas. Pirmame kurse po pirmo semestro sutikti studentai, mokyklose negavę filosofijos, po V. Radžvilo paskaitų būna ja užsivedę.
„Man TSPMI brangus ir kada matau administracijos laišką, administraciją irgi suprantu. Tai – bendras mūsų visų tikslas ir netikiu, kad TSPMI nesugebėtume išspręsti šio klausimo. (…) Situacija darbinė ir nerodo didelės politinės problemos“, – mano A. Jokubaitis.
Jis netiki, kad TSPMI V. Radžvilą persekiotų dėl įsitikinimų: „Jei yra kažkokios užuominos, būtų keista, jei jų nebūtų, bet nemanau, kad tai persekiojimas dėl įsitikinimų ar draudimas juos turėti“.
A. Jokubaičiui taip pat nepatinka studentų įsitraukimas į šį reikalą.