DELFI portalui D. Mažintas nusprendė duoti atvirą interviu ir atsakyti į visus vyraujančius klausimus.
Kaip baigti aukštąsias mokyklas be brandos atestato?
Paklaustas, ar galėtų išduoti paslaptį, kaip įgyti keturis aukštosios mokyklos diplomus neturint brandos atestato, D. Mažintas tik šyptelėjo.
„Vidurinis išsilavinimas nebūtinai suteikia žinių. Viskas priklauso nuo žmogaus. Aš mokiausi taip, kaip man to reikėjo, pasirinkau savo kelią. Sutinku, kad yra tam tikros taisyklės, tvarka yra tokia, kokia yra, neagituoju kitų elgtis taip, kaip aš, tačiau man tikrai nėra gėda dėl savo sprendimo. Kiekvienas mes gyvenime darome klaidas, ir tam tikrų dalykų aš dabar galbūt nedaryčiau, tačiau patirtis ateina su laiku, kurio atgal nesugrąžinsi. Aš nesigailiu dėl nieko. Dėl ko man turėtų būti gėda? Kad baigiau Muzikos ir teatro akademiją, kad turiu keturis diplomus, kad savo profesinėje sferoje pasiekiau ganėtinai aukštų įvertinimų? Popierius neparodo žmogaus žinių“, – įsitikinęs D. Mažintas.
Tačiau paklaustas, ar tikrai nesuprato ir nesitikėjo, kad bus „pagautas“ ir ši jo paslaptis išaiškės, jis patikino, kad kandidatuodamas į viceministro postą apie galimas problemas nesusimąstė.
„Visus dokumentus, kurių reikėjo pretenduojant į šį postą, aš pateikiau, reikalavimus atitikau. Prieš tai buvau ne tik muzikantas, bet ir renginių organizatorius, kartu su kolega vystėme daug edukacinių programų mokyklose, o su žmona rengėme pasaulinio lygio atlikėjų koncertus, daug dėmesio skirdavome labdaringų koncertų organizavimui. Šią mano veiklą ir idėjas pastebėjo tam tikri žmonės ir pasiūlė ateiti į politinę struktūrą – tą, ką dariau kaip privatus asmuo, kaip viešosios įstaigos vienas iš vadovų, daryti kitur. Apie tam tikras galimas problemas aš tuo metu negalvojau ir nusprendžiau, kad vis dėlto galiu eiti ir daryti“, – tuometinėmis mintimis dalijosi D. Mažintas.
Jis pripažino nesitikėjęs, kad jo praeities sprendimai visuomenėje sukels tokį skandalą.
Mokykloje jautėsi vergu
„Buvau labai maištingas mokinys. Tai nulėmė ir mano būdo savybės, ir įvykiai šeimoje – tėvų skyrybos. Tai stipriai paveikė mane psichologiškai, augau tarp moterų, nors tuo metu man tikrai buvo reikalingas tėvas, tapau nesuvaldomu paaugliu. Prie viso to prisidėjo ir tai, kad aplinkiniai matė mano muzikinį talentą, man patiko muzika, jaučiausi ir esu talentingas. Todėl dar pirmoje klasėje močiutė mane atvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tačiau maždaug 8-oje klasėje aš pamačiau, kad mes visi esame tarsi vergai. Bendrojo lavinimo dalykus turėjome mokytis lygiai taip pat kaip ir kiti vaikai, kurie mokosi visose Lietuvos mokyklose, tačiau po pamokų turėjome dar tiek pat laiko praleisti mokydamiesi savo specialybės dalykų, o kur dar namų darbų ruošimas... Tuomet supratau, kad mokymosi sąlygos yra nelygios“, – pasakojo D. Mažintas.
Jau nuo pat vaikystės jis tikino supratęs, kad pažinti fortepijoną, išmokti valdyti šį instrumentą ir gyventi muziko gyvenimą yra jo gyvenimo tikslai. Tam jis norėjo skirti kuo daugiau laiko, tačiau ilgainiui paroje pradėjo trūkti valandų.
„Tuomet supratau, kad nebūsiu nei matematikas, nei kalbų ekspertas ar geografijos dėstytojas, todėl nusprendžiau pasirinkti kitokį kelią. Pradėjau dėti visas pastangas, kad tobulėčiau fortepijono srityje. Tada ir prasidėjo visos problemos“, – šyptelėjo D. Mažintas.
Aštuntoje klasėje – vienetai iš visų bendrojo lavinimo dalykų
Mokydamasis aštuntoje klasėje jis nusprendė nebevaikščioti į tas pamokas, kurios nebuvo susijusios su muzika. Mokslo metų gale jis buvo neatestuotas visose bendrojo lavinimo disciplinose – jo žinios visose srityse buvo įvertintos vienetu, tad jis buvo pašalintas iš mokyklos.
„Tačiau tikrai negaišau laiko veltui. Ruošiausi įvairiems konkursams, festivaliams. Iki maždaug aštuntos klasės ir mokslai, ir mano santykis su fortepijonu buvo pakankamai vaikiškas, tačiau po to pradėjau dalyvauti rimtuose konkursuose. Mokydamasis aš visuomet klausdavau mokytojų: kam man to reikia? Jie atsakydavo: tam, kad nebūtum kvailas. Kai jiems papasakodavau, kad pats labai daug skaitau, domiuosi įvairiausiais dalykais, jie man atsakydavo, kad mokytis reikia tam, kad gerai išlaikytum egzaminus ir įstotum į universitetą. Manęs tai nemotyvavo“, – patikino D. Mažintas.
Paklaustas, kodėl tuomet nusprendė stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, o ne baigti mokslus kitoje vidurinėje mokykloje tiesiog papildomai mokantis muzikinius įgūdžius lavinančius dalykus, D. Mažintas pripažino, kad iš pradžių jis net neįtarė, kokie krūviai mokykloje yra, o tai supratus trauktis buvo gaila – menų gimnazijoje dėsto labai puikūs savo srities specialistai, negana to, dirbantys po vienu stogu.
Sulaukė pasiūlymų mokytis užsienyje
„Aš tiesiog nespėjau visko aprėpti. Aišku, galima būtų prieštarauti – kiti tai spėja. Tačiau galiu pastebėti, kad tie kiti turbūt ir nepasirinko muziko specialybės. Daugybė mano bendrakursių, studentų, su kuriais mokiausi, pakeitė savo profilį. Tuomet galime kalbėti apie viešąjį interesą – ar tikslingai buvo panaudotas jų studijų finansavimas? Kodėl dabar kalbama apie tai, kad daug žmonių emigruoja? Todėl, kad net jei jie baigia aukštąsias mokyklas, neranda darbo. Tuomet jie išvažiuoja, nors prieš tai valstybė išleido daugybę pinigų, kad jie gautų išsilavinimą, tikėjosi, kad tas žmogus tarnaus valstybei ir įgytas žinias panaudos Lietuvoje. Mes nesudarome sąlygų specialistams save realizuoti“, – pastebėjo D. Mažintas.
Pasitraukęs iš M. K. Čiurlionio menų gimnazijos jis dar bandė tęsti mokslus vienoje vidurinėje mokykloje. Tačiau kelis kartus apsilankęs ten vykusioje muzikos pamokose jis „pakraupo“ – muzikos buvo mokoma iš vadovėlių, mokytojai nesistengė sudominti mokinių.
„Antrąją mokyklą lankiau etapais. Kai važiuodavau koncertuoti ar į festivalius, mokslus palikdavau. Dalis mokytojų tai suprasdavo, dalis – ne. Tie, kurie norėjo nesuprasti ir kalti mane prie kryžiaus, tą ir darydavo. Proporcingai mano krūvis buvo toks pat, kaip ir menų gimnazijoje, todėl ir šis mokymosi variantas man nepasirodė tinkamas“, – patikino D. Mažintas.
Po to jis sulaukė kelių pasiūlymų mokslus tęsti užsienyje, tačiau nusprendė jų atsisakyti, nes jautė, kad nori likti Lietuvoje.
Paklaustas, kaip į sprendimus netęsti mokslų reagavo jo artimieji, D. Mažintas patikino, kad tai buvo ta tema, kuria jis su jais nekalbėdavo. Savarankiškai gyventi jis pradėjo nuo 17-os metų.
Jaunuoliai nežino, ko nori iš gyvenimo
„Baigę mokyklas, išklausę tiek daug disciplininių dalykų, jaunuoliai tiesiog jaučiasi pasimetę. Dalis jų nežino, ko nori iš gyvenimo. Mokykloje vaikai turėtų atrasti save. Mokytojų, o visų pirma – tėvų, užduotis yra įžvelgti tame vaike asmenybę, suprasti, kur jis yra gabus. Mokykla turėtų būti ta institucija, kuri paruoštų žmogų gyvenimui, išugdytu asmenybę. Dabar mes ugdome žmogų, kuris priklauso masėms, bet neugdome individualaus asmens. Todėl ir subrendusiems žmonėms, kurie tarsi praėjo viską, baigė mokyklą, vis tiek kyla klausimas: ko aš noriu iš gyvenimo? Tuomet siekiame specialybės kurios nemylime, vėliau dirbame nemiela darbą, tada sergame depresija ir visa tai priveda prie didžiausio procento savižudybių Europoje... Galbūt aš pasielgiau ir pernelyg drastiškai, tačiau visuomet norėjau groti fortepijonu, tobulėti šioje srityje“, – mintimis dalijosi D. Mažintas.
Jis įsitikinęs, kad daugelį Lietuvos švietimo sistemos problemų galėtų išspręsti keli menki pokyčiai: namų mokymo įteisinimas ir egzaminai ne po vidurinės mokyklos, o prieš stojant į universitetą.
„Savo žinias aš parodžiau stodamas į akademiją. Taip, ten irgi reikėjo ir mokytis, ir groti, tačiau aplinka buvo visiškai kitokia nei mokykloje – labai kūrybiška. Turėjau laiko ir individualiai dirbti, ir lankyti paskaitas, kurios buvo labai įdomios, tai buvo visuma to, ką man reikėjo mokėti. Aš norėjau būti ten. Aišku, ir pats jau buvau brandesnis. Man, kaip muzikui, menininkui, norėjosi turėti aukštąjį išsilavinimą, galvojau, kad ateityje galbūt dėstysiu, todėl man reikia to popieriaus, tačiau tarp popieriaus ir žinių niekuomet nedėjau lygybės ženklo“, – sakė D. Mažintas.
Pastebėjo švietimo sistemos problemas
Jis patikino, kad mums reikėtų pradėti galvoti ir apie tam tikrų disciplinų supaprastinimą. D. Mažinto teigimu, ne visiems mokiniams reikia visų, šiuo metu reikalaujamų, sričių žinių.
„Kiek informacinių technologijų specialistų reikia Lietuvai? Apie 50 tūkst. Kiek matematikų? Apie 15 tūkst. Tačiau mokykla sudaro įspūdį, kad visi bus matematikai ir programuotojai. Mūsų šalyje mokslas yra pernelyg fragmentuotas, mes turime žinoti tam tikrus dalykus iš geografijos, istorijos ar fizikos mokslų, tačiau neugdome panoraminio mąstymo. Išėjęs iš šiandieninės mokyklos jaunuolis mąsto labai siaurai, jis nesugeba žiūrėti į visus išmoktus dalykus kaip į visumą, nesugeba rasti asociacijų, mąsto labai chaotiškai“, – pastebi D. Mažintas.
Jį stebina ir tai, kad nemaža dalis šiuolaikinių jaunuolių nežino, ko nori iš gyvenimo, renkasi tą karjeros kelią, kuris leis užsidirbti kuo daugiau pinigų.
„Pastebiu tendenciją, kad mes dabar dažnai renkamės daryti tuos dalykus, kurie apsimoka, o ne tuos, kurių norime. Baigęs mokyklą ir apie studijas svarstantis jaunuolis neretai susimąsto, kur stoti jam apsimoka, kad gautų iš to finansinę naudą, o ne apie tai, ką nori veikti gyvenime. Tai irgi yra problema“, – mano D. Mažintas.
Siūlo lengvatas gabiems mokiniams
Anot jo, prie jaunuolių išsiblaškymo prisideda ir neatsakingai parengti tvarkaraščiai, pavyzdžiui, kai vaikas po matematikos pamokos turi eiti į kūno kultūrą, o po to – į fizikos pamoką. D. Mažintas pastebi, kad šiandieninėje mokykloje trūksta mokslų integracijos ir mokytojų noro bendradarbiauti.
„Net ir aštuntos klasės mokiniui turi būti suteiktas tikslas pasirinkti savo gyvenimo kelią. Reikėtų suprasti, kur jis yra gabus ir toje srityje jaunuolį skatinti. Be to, nebausti už tai, ko jis nesugeba. Tačiau tai švietimo sistemoje nėra numatyta, todėl gabiems jaunuoliams reikia daryti drastiškus sprendimus. Nesutinku, kad mano siūlomi pokyčiai padėtų pateisinti vaikų tinginystę. Net ir aš mėgau eiti į mokyklą, bet tik į man įdomias pamokas. Reikia atsigręžti į vaiką ir paklausti, ko jis gyvenime nori ir siekia. Pats vaikas tikrai gali atskirti, kokios žinios jam yra naudingos, mano pavyzdys tai įrodė“, – sakė D. Mažintas.
Tačiau jis nemano, kad savo gyvenimo kelią galima atrasti 12 metų trinant mokyklos suolą. Anot jo, jei per tiek laiko jaunuolis nesugeba apsispręsti, ko nori iš gyvenimo, tai jis yra probleminis vaikas, kurių motyvavimui reikia sukurti atskiras programas.
Dėl savo poelgių nesigaili
Dabar jis džiaugiasi tuo, kad gali daugiau laiko skirti muzikai, koncertams ir tikina ramiai žiūrintis į visą šią viešumoje nušviestą situaciją.
„Turbūt daugelis gali susidaryti nuomonę, kad bandau įnešti destrukciją į daugybę metų veikiančią sistemą: daugeliui tai tinka, o čia, mat, atsirado... Tuomet siūlyčiau padaryti išlygas (pavyzdžiui, kaip išimties tvarka buvo suteikta pilietybė), ir tai išsispręstų. Niekas nesako, kad reikia keisti viską, daugumai gal tai ir tinka, bet padarius išlygas, pavyzdžiui, jei užtektų žinias patikrinti tik stojimo į universitetą atveju, visi būtų patenkinti. Vienus gal mano pavyzdys įkvėps, kitiems gal atrodys kaip gyvenimo klaida, tačiau man tai – pamoka, iššūkis, kuris, tikiu, baigsis gerai“, – sakė D. Mažintas.