„Niekada iki tol nebūčiau pagalvojusi, kad paaugliai gali būti tokie piktavaliai ir žiaurūs“, – DELFI sakė moteris, po incidento perkėlusi sūnų į kitą mokyklą ir net galvojusi apie gyvenamosios vietos keitimą.

Dabar jos sūnus – jau pilnametis, tačiau apie bendraamžių patyčias taip iki galo visko ir nepapasakojo mamai.

Vilnietės pasakojimu, viskas prasidėjo nuo to, kad vaikinas iš mokyklos grįžo purvinais drabužiais, perplėšta striuke. Paaiškino, kad pakeliui parkrito.

„Kadangi savaitę po to lyg ir viskas buvo tvarkingai, į įvykį nesigilinau. Tačiau paskambino klasės auklėtoja pasiteirauti, kas nutiko mano vaikui, kad nesilanko mokykloje. Pasirodo, tvarkingai rytais išeidamas iš namų iį pamokas jis taip ir nenueidavo. Kaip vėliau prisipažino, iš baimės“, – pasakojo moteris. Pasirodo, sūnus iki pamokų pabaigos vaikščiodavo po miestą, parduotuve.

Priremtas tėvų prisipažino, kad vieną vakarą bendraudamas su bendraklase, kuriai simpatizavo, per socialinį tinklą „Facebook“ sulaukė iš jos keistokų, labai intymių klausimų ir prašymo atsiųsti savo, kiek įmanoma nuogesnio, nuotrauką.

Nenorėdamas pasirodyti nevyriškai, jis taip ir padarė. Netrukus jo atsakymai ir kompromituojanti nuotrauka mirgėjo daugelio mokyklos mokinių „Facebook“ paskyrose. Pasirodo, prie merginos kompiuterio prisėdęs merginos brolis taip nutarė „pajuokauti“.

„Kitą dieną po įvykio netoli mokyklos sūnaus laukė grupė bendramokslių. Patyčių pobūdis buvo toks, kad sūnus nutarė geriau jau pamokų nebelankyti. Iki galo jis taip niekada atvirai ir nepapasakojo, kas vyko, galiu tik įtarti“, – dalijosi mama.

Istorija baigėsi kaip daugeliu panašių atvejų. Vaikinas perėjo į kitą mokyklą, šeima netgi svarstė galimybę išvykti gyventi į kitą miestą.

Civiliniame Kodekse net neminimos patyčios

Kalbinti teisėsaugos pareigūnai pabrėžia, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, patyčios, kaip atskiras administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, įstatymuose nenurodyti. Nei LR administracinių teisės pažeidimų kodekse, nei baudžiamajame kodekse „patyčių“ sąvoka nevartojama.

Gal tai ir yra viena priežasčių, kodėl daugelis patyčių atvejų taip ramiai ir nusėda niekur oficialiai nefiksuojami? Numojama ranka netikint teisėsaugos priemonių pritaikymo efektyvumu? Vis dėlto kiekvienu atveju įvertinus aplinkybes ir įvykdytos veikos požymius, kai kurios patyčių formos gali būti kvalifikuojamos kaip tam tikras administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika.

Lietuvoje, Policijos departamento duomenimis, 2014 m. nuo įvairių nusikalstamų veikų nukentėjo 2 464 vaikai (2013 m. – 3 041). Nuo nepažįstamų asmenų nukentėjo 477 vaikai (2013 m. – 525). Apie 1 000 vaikų nukentėjo nuo įvairių jiems pažįstamų asmenų (manytina, kad tarp šių nukentėjusiųjų yra ir patyčių aukų).

Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio nuomone, problema yra tokia, kad šiuolaikinėje visuomenėje „vaikai iš tiesų labai gerai žino savo teises, tos jų teisės yra labai gerai ginamos, bet jie praktiškai niekas nebežino savo pareigų ir tų pareigų nevykdo. Ir už tą pareigų nevykdymą jų praktiškai nebeįmanoma nubausti tiesiogiai.“

Skyriaus, kur dirbama su paauglių bylomis vadovas svarstė, kodėl sovietiniais laikais atviros patyčios buvo retas reiškinys. Jo nuomone, tam įtakos turėjo, kad patys mokytojai nebijojo kištis, „mokinį už ausies patampyt nevengdavo, už ką dabar susilaukia ir baudžiamosios atsakomybės“, be to, ir tėvai turėjo galimybes taikyti griežtesnes auklėjimo priemones nei dabar.

Trečia prokuroro minėta priežastis – ankstesniais laikais mažiau buvo eskaluojamos vaikų teisės. „Liberalėjant vaikų auklėjimo metodams, turime tokį rezultatą, kad užauga visiškai nebaudžiami, ciniški asmenys“, - sakė T. Tukleris.

Kitas prokuroro minėtas aspektas, vaiko teisių apsaugos tarnybų aktyvumo stygius: „Šiai dienai mes turime dvi tarnybas – tai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ir turime, galima taip pasakyti, jų konkurentus – tai prie savivaldybių įsteigti Vaiko teisių apsaugos skyrius. Faktiškai tos įstaigos turėtų daryti tą patį. Tai, kas vyksta, tiesiog yra atvira konkurencija tarp šių įstaigų, jos tarpusavy nesusitaria, kas yra kas“.

Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Nepilnamečių ir apylinkės inspektorių poskyrio viršininko Donato Bušmos nuomone, atsakomybę už patyčias reiktų kažkur apibrėžti, sukonkretinti. Šią problemą turėtų spręsti net kelios institucijos kartu suėjusios: Švietimo ministerija, socialinės srities specialistai, kurie dirbtų su šeimomis, nevyriausybinės organizacijos, policija, sveikatos apsaugos specialistai Čia kaip ir su nusikaltimų prevencija (...) – turi būti sistema, negalima šiaip laukti.“


Lėlės Bobo eksperimentas

Visi šia tema kalbinti pašnekovai akcentuoja švietėjiškos veiklos, darbo su šeimomis svarbą sprendžiant patyčių problemą.

Anot sociologų, tokiam išskirtiniam žingsniui, kaip, pavyzdžiui, savižudybės, žmones gali paskatinti vien socialiniai veiksniai ir procesai. Savižudybes registruojantis ir jų priežastis tiriantis Higienos institutas vaikų savižudybes vertina kaip vaikų protestą prieš smurtą, skriaudas, psichologines traumas. Primenama, kad savižudybių pavojus ypač padidėja paauglystėje.

Dar praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Stanfordo universitete (JAV) psichologas Albertas Bandūra tyrė, kaip žmogaus elgesį lemia pažinimas ir aplinka. Su vaikų darželio auklėtiniais jis atliko „lėlės Bobo“ eksperimentą.

Jo metu vienai grupei vaikų A. Bandūra parodė filmuką, kuriame suaugusieji mušė, spardė ir trankė plaktuku lėlę klouną. Kitoms vaikų grupėms parodė filmukus be smurto. Vėliau įėję į žaidimų kambarį vaikai rado lėlę ir plaktukų. Žiūrėjusieji filmuką su smurtu, patys pradėjo lėlę mušti. Kiti į lėlę ir plaktukus nekreipė dėmesio. A. Bandūra tai pavadino modeliavimu. Eksperimentu jis įrodė, kad vaikai imituoja suaugusiųjų elgesį.

Mokyklose reikėtų daugiau psichologų etatų

Kaip teigia kalbinti Vilniaus mokyklų psichologai ir pedagogai, nenykstančios problemos priežastys kelios: nėra vieningos patyčių prevencijos programų sistemos, ugdymo įstaigos dirba pagal skirtingas programas, žiūrėdamos, kurios labiau pasiteisina. Kartais vykdomi ir atskiri projektai, skirti šios problemos prevencijai. Antroji priežastis – menkas darbuotojų motyvavimas.

Psichologų, neretai ir pedagogų, krūviai dideli, o tarp praeinančio srauto mokinių problemą ne visada lengva pastebėti, laiko sąnaudos nėra tinkamai finansiškai įvertinamos. Mokyklose reikėtų daugiau psichologų etatų.

Kiek vaikai pasitiki savo tėvais?

Kad psichologų mokyklose tikrai turėtų būti daugiau, pritaria ir Vilniaus miesto 5 PK Prevencinio poskyrio vyresnioji specialistė Loreta Lunytė. Pasak jos, vienas žmogus mokykloje tiek aprėpti tikrai negali, tačiau, specialistės nuomone, tam, kad laiku būtų sprendžiama ši problema, lemiamą įtaką turi tėvų bendravimas su vaikais. Paklausta, kodėl dalis tėvų pavėluotai sužino apie savo vaiko problemą, pareigūnė atsako: „Gal yra nelabai artimas vaikų bendravimas su tėvais, vaikai galbūt nepapasakoja (...). Jeigu mes kažkokių atvejų nesužinome, tai yra tiesiog turbūt dėl to, kad vaikai bijo apie tai šnekėti, nepasako savo tėvams“.


Viceministrė: ŠMM negali priversti mokyklų rūpintis patyčių prevencija

Viena iš priemonių aptariamai problemai spręsti švietimo įstaigose – jose vykdomos patyčių prevencijos programos, tačiau, švietimo ir mokslo viceministrės Natalijos Istominos teigimu, ne visos Lietuvos mokyklos vykdo tokią programą – tik 675 mokyklos iš Lietuvoje veikiančių maždaug 1200 mokyklų.

Net trys savivaldybės Lietuvoje išvis neįgyvendina jokių patyčių programų: tai Neringa, Visaginas ir Birštonas. Taigi, logika paprasta: ten, kur veikia programos, yra ir instrumentai, kaip pamatuoti jų efektyvumą, kuriose nėra pirmo elemento, tai nėra ir antrojo. Ministerija, anot pašnekovės, negali priversti mokyklų tokias programas vykdyti.

Atsižvelgiant vis iškylančius žiaurius paauglių patyčių atvejus, kovo mėnesį švietimo ir mokslo ministro įsakymu bus sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė iš keturių ministerijų – Teisingumo, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei Vidaus reikalų – šiai problemai spręsti iš esmės. Ši darbo grupė, anot viceministrės, turėtų peržiūrėti įstatyminę bazę, kad būtų labai aišku, kas yra patyčios, kad būtų tai reglamentuota ir kad būtų aiškus poveikio įrankis.