G.Mažeikis: švietimo sistema ugdo pilkus industrinės visuomenės dalyvius

Gintautas Mažeikis

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

G. Mažeikio teigimu, reikalingi ryžtingi veiksmai skatinant kūrybinę politiką ir iš industrinės visuomenės pereinant į postindustrinę.

- Kodėl teigiate, kad lietuviška švietimo sistema ugdo pilkus industrinės visuomenės dalyvius? - po pranešimo DELFI paklausė G. Mažeikio.

- Vieningo valstybinio egzamino reglamentavimas lėmė, kad dvejus paskutinius metus mokykloje didžiausias dėmesys skiriamas pasirengimui egzaminams. Valstybinis egzaminas pagal tam tikrus standartus labai unifikuotas. Visa ši sistema – geros industrinės kvalifikacijos rengimas, bet tai nėra pasirengimas įvairovei, kūrybingumui, nėra pasirengimas priimti skirtumus. Tada mokykla nėra imli vadinamiems „nepatogiems“ asmenims, kurie ateina iš subkultūrų, iš gatvės, kurie pasirodo su visu savo keistumu ir kurie priešingose sistemose kaip tik gali skatinti kūrybingumą arba įvairius proveržius.

Visgi nemanau, kad reikėtų iš karto atsisakyti minėtų valstybinių egzaminų – yra daugybė kitų modelių. Pavyzdžiui, sukurti modulinę sistemą, skirtingų tinklų sistemą. Kalbu ne apie sugriovimą, o sudėtingesnę ir lankstesnę sistemą, kuri priimtų įvairovę, skirtumus, įdiegtų kitus vertinimo principus.

- Kokie industrinės ir kūrybinės visuomenių skirtumai?

- Tradicinė industrinė visuomenė – didžioji mašinų gamyba, staklių, televizorių, kompiuterių surinkimo konvejeriai. Kūrybinė visuomenė – visuomenė, akcentuojanti, pavyzdžiui, naujos programinės įrangos kūrimą, naujų medijų ir jose prekiaujamų vaizdų rengimą ir platinimą.

Tai – skirtingi rinkos segmentai, kai viena visuomenė skiria daugiau dėmesio, sakykime, mezgimui, siuvimui, lengvajai pramonei, kita - dizainui. Kūrybinė visuomenė – ta visuomenė, kuri prekiauja dizainu, o ne siuva ir mezga.

O Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas tradicinių industrijų išsaugojimui. Tai siejama su švietimo sistema, kuri tam išsaugojimui tarnauja. Tokiu būdu industrinė visuomenė giliai susijusi su švietimo sistema, bet lūžis, norint modernizuoti ir pereiti į postindustrinę visuomenę ir yra įveikti tokių kvalifikacijų, kompetencijų rengimą ir rengti kitokias kompetencijas, reikalingas kūrybinėms industrijoms.

- Kas minėtam perėjimui trukdo?

- Pirmiausia yra mūsų mąstymo stereotipai, pasireiškiantys visur – politikoje, priimamuose teisės aktuose, viešose diskusijose. Pereiti iš vieno mentaliteto tipo į kitą nėra lengva. Bet Lietuvoje pakankamai didelis viešųjų kritikų skaičius, visuomenė pakankamai demokratiška, kad galėtume tuos dalykus diskutuoti. Taip galėtume judėti toliau, skatindami švietimo ir, svarbiausia, kultūros ir ūkio sektoriaus reformą. Ūkis galėtų taip pat būti labiau imlus kūrybingiems kultūros proveržiams, jeigu tie proveržiai būtų pastebimi.

Matome, kad švietimo sektoriuje reforma prasidėjusi - linkiu jos neužbaigti toje vietoje. Kultūros sektoriuje, žinoma, būtina daryti didelę administracinę reformą.

Lietuvoje labai didelė vartojimo problema. Šis vartojimas nekūrybingas, postindustrinė visuomenė nesikuria ir todėl, kad pati vartojimo rinka nėra reikli inovatyviems produktams. Visuomenė turi sutikti vartoti kažkokius įdomius meninius, kultūrinius produktus ir už juos mokėti tinkamą kainą.

- Kalbėdamas forumo atidaryme akcentavote radikalios, agresyvios inovacinės politikos būtinybę. Kodėl tokia politika reikalinga?

- Pagal įvarius rodiklius Lietuva savo kūrybingumu, dalyvavimu inovatyviuose projektuose yra žemiau ES vidurkio. Kai kuriais atvejais esame tarp paskutinių šalių, tad reikalingi ryžtingi veiksmai skatinant vadinamą kūrybinę politiką. Tai turėtų būti ne tik Kultūros ministerijos, bet, matyt, ir Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų orientyras. Tik ryžtingi veiksmai šioje sferoje gali kažką pakeisti, bent kiek sumažinti atsilikimą.

Visgi nebūtų galima kalbėti apie jokius proveržius, jei nebūtų salų. Lietuvoje tokių salų atsiradę pakankamai daug. Sėkmingai veikiančių tarptautinių reklamos agentūrų, televizijų, kurios sugeba vienokius ar kitokius projektus daryti, meno galerijų, kurios nori daryti proveržį šiame sektoriuje, teatrų ir režisierių, kurie sėkmingai veikia rinkoje ir geba joje išsilaikyti. Daugelis šių pavyzdžių rodo, kad kūrybinė politika yra ne svajonė, o galimas projektas. Tačiau šie pavyzdžiai šiandien absoliuti mažuma ir geros išimtys.