Visų pirma, tai didelė šventė, pakylėjimas, širdies virpėjimas. Tačiau Lietuvoje toji šventė kasmet turi ir šiek tiek neskanių priemaišų, ir kasmet jų vis daugiau. Vaikai gal to ir nemato, bet švietimo ekspertai, mokyklų direktoriai ir mokytojai pastebi gana liūdnų tendencijų. Tikriausiai negali būti rugsėjo 1-osios šventė pilnatviška, matant kasmet vis prastėjančias demografines tendencijas. Juk prieš 15 metų į mokyklas ateidavo daugiau, nei pusė milijono vaikų, o šiemet tik 344 tūkst. Tikriausiai tik sąlyginiu džiaugsmu galima apibūdinti rugsėjo pirmąją vienoje Lietuvos paribio savivaldybėje, kurioje 1990 metais mokėsi 4700 vaikų, o dabar, po 25-erių metų, tik 1700. Matant tokį nykimą, apima neramios mintys, net graudulys.
Iš tiesų, per pastaruosius 15 metų Lietuvoje užsidarė tikrai daug – šimtai – mokyklų. Kaip liudija statistika, šiemet rugsėjo pirmąją duris atvers 1200 mokyklų. Priminsime, kad 2010 m. jų veikė 1364. Beje, gerokai sumažėjo ne tik mokinių skaičius, bet ir mokytojų. Tiesa, procentine išraiška mokytojų skaičius mažėja kiek lėčiau, nei mokinių. Tačiau kasmet vis daugiau mokytojų netenka darbo, likusiems mažėja krūvis, o baigusiems pedagogikos studijas vis sunkiau susirasti darbą ir ypač sunku susirasti tokį darbą, kuris būtų atlyginamas darbo užmokesčiu, leidžiančiu oriai gyventi.
Iš tiesų, demografinė duobė gimdo ir daug kitų problemų: mokyklose daugėja klasių, kuriose mokosi skirtingo amžiaus vaikai, tai yra vienoje klasėje vienas mokytojas dirba ir su antroku, ir su trečioku, ir su ketvirtoku. Visai kaip tarpukaryje. Atrodytų, na ir kas, tačiau tai smukdo mokymo kokybę. Ir šiandien turime ir labai stiprių, tiesiog fantastiškai gerų mokyklų, bet turime ir tokių mokyklų, kurios nebevertos mokyklos vardo.
Žvelgiant į „Reitingų” duomenis, matyti, kad skirtumai tarp atskirų mokyklų yra neįtikėtinai dideli ir vis didėja. Tai yra vienose mokyklose egzaminus vaikai laiko net 15 kartų blogiau nei gerosiose mokyklose. Ir tai yra drama tiek tiems vaikams, tiek jų tėvams, tiek regionams, kuriuose daugėja tokių nusmurgusių mokyklų. Kitaip tariant, blogos mokyklos labai kenkia vaikų ateičiai, jie negali tikėtis įstoti į norimas specialybes. Kadangi daugumoje mokyklų profesinis orientavimas labai silpnas arba apskritai joks, tai nemažai jaunuolių negauna reikiamos informacijos ir apie profesines ar aukštąsias mokyklas. Taigi profesiją ir profesinę ar aukštąją mokyklą pernelyg daug jaunuolių renkasi tikrai abejingai, rinkdamiesi ne kokybę, o tiesiog paveikti rinkodaros triukų. O juk aukštosios mokyklos Lietuvoje taip pat labai skirtingos ir jų lygis taip pat skiriasi kartais.
Labai jau pesimistiškai ir niūriai kalbu rugsėjo 1-osios išvakarėse. Tačiau man norisi sukrėsti, norisi parodyti dramą, norisi parodyti, kad Lietuvoje per daug mokyklų, kuriose vaikai ne ugdomi, o tiesiog gadinamas jų gyvenimas. Bet išeičių, žinoma, yra. Labai svarbu, kad mokinių tėvai būtų reiklūs, kad jie nagrinėtų savo mokyklos mokinių rezultatus ir stebėtų vaikų savijautą, kad pamatę ydas, reikalautų iš mokyklų vadovų ir mokytojų pokyčių, kad baksnotų pirštais į broką.
Labai svarbu, kad keistųsi ir nemažos dalies savivaldybių merų ir administracijų požiūris į savo regiono mokyklas. Dabar merai stengiasi, kad visos mokyklos būtų apšiltintos, nudažytos, su naujais langais, kad būtų pripirkta naujų lentų, kompiuterių, kad vaikai būtų pavėžėti ir pamaitinti. Tai gerai, bet juk ne tai yra pagrindinė mokyklos misija. Pagrindinė mokyklos misija, kad vaikai jose gerai jaustųsi, augtų kaip asmenybės ir kad gautų ne bet kokias, o aukšto lygio paslaugas. Labai svarbu, kad mokykloje nebūtų gėda mokytis, nebūtų gėda daug sužinoti, nebūtų gėda daug pasiekti ir išsiskirti, o taip yra nemažai mokyklų.
Taip pat labai svarbu, kad mokyklose daugėtų mokytojų šviesulių, mokytojų autoritetų. Kad jie sugebėtų uždegti šviesą tiek vaikų akyse, tiek širdyse. Ir tai tikrai įmanoma, net ir šiais laikais. Svarbiausia nepaskęsti rutinoje ir nepradėti tvirtinti, kad sunku ar neįmanoma. Iš tikrųjų įmanoma. O jei kai kurie mokytojai ir mokyklų direktoriai plaukia pasroviui į nežinią, galbūt juos pažadinti turėtų savivaldybių merai, švietimo skyrių vedėjai. Matyt, kartais gėdinimo ar apeliavimo į sažinę nebepakanka, reikia pareikalauti, reikia iškelti sąlygas, reikia parodyti daug gražių pavyzdžių, iš kurių galima pasimokyti, o tada netruks ateiti laikas, kai mokykla prisikels iš pelenų, kai į ją veršis vaikai, kai joje puikiai jausis tiek vaikai, tiek mokytojai, kai tėvai bus dėkingi mokytojams. Ir tada tada ir savivaldybės valdžia, ir švietimo strategai džiaugsis galutiniu rezultatu, ir tada rugsėjo 1-oji bus ne pusinė, o didelė šventė.