„Kai man buvo 13-14 metų, nešiojau akinius ir dantų kabes. Tuo metu mokykloje nebuvo daug tokių moksleivių, to buvo gėdimasi. Taigi nuolat sulaukdavau patyčių dėl išvaizdos. Maža to, lankiau daug įvairių užsiėmimų – sportinius šokius, muzikos mokyklą. Kai kurie mano bendraklasiai buvo matę mano pasirodymus, pašaipiai bandydavo atkartoti mano judesius, manieras“, – pasakoti pradėjo mergina.
Auklėtoja išvadino skundike, nes apie patyčias papasakojo tėvams
Skaudžiausia jai tai, kad mokytojai patyčias palaikė ir skatino.
„Kai dabar atsimenu mokymosi metus, suprantu, kad dalis tų mokytojų, kurie mane mokė, tikrai neturėjo dirbti šio darbo. Pavyzdžiui, turėjau klasiokę, kuri buvo neformalė – gotė. Viena mokytoja nuolat ją vadindavo narkomane. Prasidėjus pamokai ji su ja visuomet pasisveikindavo: „O, narkomanė vėl atėjo į pamoką“, nors ta mergina tikrai neturėjo jokių problemų su narkotikais, mokėsi gerai“, – pasakojo Karolina.
Patyčių iš mokytojų ji sulaukė ir pati. Kai jos tėvai, išgirdę apie tai, kad iš Karolinos tyčiojasi, atėjo į mokyklą ir pasikalbėjo apie tai su jos auklėtoja, ši apie tai papasakojo visiems bendraklasiams.
„Ji viešai mane pavadino skundike. Netrukus šį epitetą pradėjo vartoti ir bendraklasiai“, – pasakojo mergina.
Patyčios – suaugusiųjų agresijos pasekmė
Karolina taip pat tikino atsimenanti, kaip pradinių klasių mokytoja vaikams neteisingai užrašius žodį juos išvadindavo asilais, „durniais“ ir „debilais“.
„Tai apie kokią patyčių prevenciją galima kalbėti, jeigu mokytojai patys su mokiniais bendrauja naudodami tokius kreipinius? Net daliai tėvų tai atrodo normalu, kas, mano manymu, yra kraupu. Nežinau, kas Lietuvoje užsiima patyčių prevencija, bet šviesti reikia tikrai ne tik mokinius, bet ir mokytojus, ypač vyresnius, kurie vis dar bendrauja principu – mano statusas aukštesnis, todėl mano ir tiesa. Mes nemokame bendrauti kaip lygius su lygiu, konstruktyviai. Tiek tėvai su vaikais, tiek mokytojai su mokiniais, tiek darbdaviai su darbuotojais.
Vaikų patyčios yra suaugusiųjų agresijos vienas kitam pasekmė, nes jie kopijuoja tai, ką moko. Jeigu vaikas šeimoje mato, kaip tėtis smurtauja prieš mamą, o mama rėkia ant vaikų ir vadina juos visokiais žodžiais, tai kaip tam vaikui paaiškinsi, kad smurtas nenormalu? Jam smurtas gyvenimo dalis, jis jį mato kasdien“, – įsitikinusi mergina.
Išgelbėjo psichologė ir tėvai
Dėl mokykloje patiriamų patyčių Karolinai sutriko sveikata. Ji pradėjo blogai miegoti, sutriko jos širdies ritmas, pakilo temperatūra, nuolat pykindavo.
„Kai tau kiekvieną dieną reikia eiti į mokyklą ir kariauti su bendraklasiais, nenuostabu, kad kyla įvairios problemos. Ir aš, ir mano tėvai negalvojome, kad tai susiję su emocijomis, psichologinėmis problemomis. Dėl to, kad važiavome į ligonines, ėjome pas gydytojus, pradėjau praleidinėti pamokas be aiškios priežasties, nes ligos tarsi ir nebuvo. Tik po maždaug pusmečio paaiškėjo, kad mano negalavimai kyla dėl psichologinės būsenos. Nuolat jaučiau įtampą. Man diagnozavo depresiją, pradėjau lankytis pas psichologę“, – prisiminė ji.
„Atsimenu, kai mano mama paskambino auklėtoja ir pasakė, kad man – depresija, todėl negaliu eiti į mokyklą ir paprašė to niekam nesakyti. Auklėtoja kitą dieną visai klasei tai išpliurpė, nes, pasak jos, depresija yra ne liga, o išsigalvojimas. Atsimenu, kai atėjus į vieną kontrolinį auklėtoja mane pasitiko žodžiais „Tai ką, psichine, grįžai į mokyklą?“. Patyčios prasidėjo dar ir dėl to, šalia viso kito. Mamai tai buvo paskutinis žingsnis mane įkalbant pakeisti mokyklą“, – pasakojo Karolina.
Po devintos klasės Karolina nusprendė važiuoti mokytis į Kauną. Po to sužinojo, kad net keli asmenys iš jos buvusios mokyklos nusižudė. Nors mergina nedrįsta teigti, kad taip nutiko dėl patyčių, šio varianto neatmeta.
Nyksta riba tarp humoro ir patyčių
„Radome gerą psichologę, kuri man padėjo suprasti, kad tie, kas nori tyčiotis – patys yra aukos. Jie visada ras prie ko prikibti. Gali atrodyti kaip manekenė, vadins džiūsna. Būsi pilnesnė, vadins stora. Nešiosi akinius, būsi ačkarikė, keturakė. Nešiosi kabes, būsi žmogus su geležiniais dantimis. Gerai mokysiesi, pavydės. Blogai mokysiesi, šaipysis, kad esi kvailas žmogus. Psichologė padėjo man pažvelgti į save, suprasti, kas man yra svarbu, kokie yra mano gyvenimo tikslai, kaip reaguoti į patyčias, bet kartu nepradėti tyčiotis pačiam.
Manau, kad vaikai visko išmoksta iš visuomenės, nes jie viską kopijuoja. Jeigu vaikai patyčias mato šeimoje ir visuomenėje, tai jie ir patys taip elgsis. O visuomenė Lietuvoje man atrodo emociškai nelabai brandi, nes labai dažnai nebematau ribos tarp humoro ir patyčių. Tėvai turi smarkiai dirbti su savo vaikais, kad jie neužaugtų tais, kurie tyčiojasi iš kitų. Matau ir problemą, kad mokytojai dažnai yra vyresnio amžiaus. Tai reiškia, užaugo matydami visiškai kitą sistemą. Sovietinę. Ten patyčios įvairiomis formomis buvo norma, todėl mokytojams tai atrodo normalu“, – stebėjosi mergina.
Emigravo į Olandiją
„Kai pakeičiau mokyklą, pradėjau mokytis Kaune, vėl grįžau prie senųjų hobių. Tuomet nebekreipiau dėmesio į pavydą, kas ką kalba ir kaip žiūri. Susiradau naujų draugų.
Dabar man yra 29 metai. Savo laiku egzaminus išlaikiau bemaž geriau už visus tuos, kurie tyčiojosi ir šaipėsi, kai nusimokiau dėl ligos. Esu baigus du užsienio universitetus, turiu puikiausią draugą, gražų būstą Olandijoje, mylimą specialybę, darbą. Daug bendrauju su su žmonėmis, tapau labai drąsi ir stipriai savimi pasitikinti. Net nežinau, ko daugiau galėčiau norėti.
Ačiū tėvams, kad jie buvo protingi ir to nelaikė norma, mane visokeriopai palaikė ir padėjo viską spręsti. Manau, jei mano vietoje būtų kitas žmogus, kuris šeimoje nebūtų sulaukęs palaikymo, viskas galėjo baigtis daug liūdniau ir dabar nebūčiau, kas esu, nes galbūt būčiau nuleidus galvą ir rankas, sėdėčiau šiandien kur nors parduotuvės kasoje. Dabar esu stipresnė ir atsparesnė“, – sakė ji.