Dėl profesijos neklydo: atrodo jaunai, dovanų gauna kiaušinių ir peikia rečiau nei kasininkes

 (170)
Ėmus žilti plaukams supratau: nieko tokio, jei mokinys neperskaitė Kristijono Donelaičio „Metų“ ar kito kūrinio: svarbu, kad jis būtų ne chamas, o padorus žmogus. Taip sako 40-tus metus lietuvių kalbos mokantis Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojas ekspertas Stepas Eitminavičius.
Stepas Eitminavičius
Stepas Eitminavičius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Mokytojo dienos proga DELFI duotame interviu S. Eitminavičius juokavo pasirinkęs tinkamą profesiją: mokytojaudamas ir ilgiau jaunas išliko, ir įvairių dovanų gauna. Tačiau, užsimena mokytojas, tenka išgirsti žodžių, po kurių tris dienas stuburą skauda.

Rugsėjo 1-ąją iššoko pro langą

Baigęs Vilniaus universitetą, 1975 m. pagal paskyrimą S. Eitminavičius atsidūrė Ignalinos rajone, Linkmenų kaime.

Mokytojas prisimena karjeros pradžią Linkmenyse. Į mokyklą atvyko 23 metų mokytojas ilgais plaukais (paskutiniame kurse leista plaukų nebesikirpti). Rugsėjo 1-ąją jam mokiniai prikrovė didžiulį jurginų ir astrų glėbį. S. Eitminavičius suprato, kad turi vaidinti rimtą mokytoją, tačiau iš klasės išėjo ne pro duris, o iššoko pro langą.

„Nerimtumo buvo ir vėliau. Pamenu, nuomojau butą ir šeimininkas vis sakydavo „Gal tu, Stepuk, invalidas – kodėl tamsta su mumis penktadieniais neini į pirtį?“. O aš iš antro atlyginimo buvau nusipirkęs dviratį ir važiuodavau 60 kilometrų į gimtuosius Zarasus. Pamenu, nuėjau į pirtį, kad įrodyčiau nesąs invalidas, davė garo, buvo per karšta ir įšokau į ežerą. Jame atvėsau ir galvoju: esu ne kaime, ne tėviškėj, kaip dabar mokytojas nuogas išlįs iš vandens. Pamenu, kaip dangsčiausi meldais ir rankomis, kad išlįsčiau kaip žmogus“, – juokėsi S. Eitminavičius.

Mokytoją visą laiką traukė darbas rajono centre, tad jis po 3 metų ėmė dirbti Utenoje. Atsisveikinti su Linkmenimis ir išvažiuoti į Uteną buvo graudu. Dabar Linkmenyse mokyklos nelikę. Prieš metus jį po 30 metų nuo mokyklos baigimo į Linkmenis pasikvietė buvę auklėtiniai. „Visą naktį žaibuojant prašokome. Mano kavalieriai, kuriems dabar apie 50 metų, pavargo, o aš vis jaunas – šoku ir šoku“, – pasakoja mokytojas.

Nuo 1996 m. S. Eitminavičius mokytojauja A. Šapokos gimnazijoje. Būtent 1996 m. yra gimę jo dabar auklėjami dvyliktokai. „Aš manau, 40 metų pakankamai daug. Dažniau tą pajauti vakarais, kai atsiranda nuovargis, skepticizmas, prasmės ieškojimas, kodėl tiek metų šį darbą dirbu. Dieną skepticizmui nėra laiko – jei tapsi skeptiku, mokiniai ištarkuos“, – sako pedagogas.

S. Eitminavičiaus teigimu, lengviausia dirbti rudenį – ir galva pailsėjusi, ir oras geras. Tada mokytojas jaučiasi kaip erelis. Po Naujųjų ereliškumo mažėja, o po Velykų būna sunku pajudėti. Tada tenka vaidinti. „Kartais pavasariais, kai būdavo nuovargis, galvodavau – kodėl buvau toks kvailas, išvažiavau iš universiteto. Bendrakursiai juokdavosi – juk gali dirbti leidykloje ir panašiai. Tačiau man rūpėjo pabėgti iš Vilniaus“, – pasakoja pašnekovas. S. Eitminavičiui atrodo, kad Vilnius labiau tinkamas pramogai, o ne gyvenimui. Jau studijų metais jam sostinėje buvo per daug triukšmo ir žmonių.

S. Eitminavičius pamena, kai tekdavo lankyti mokinius – pas juos mindavo dviračiu arba žiemą šliauždavo slidėmis. Jaunystėje su mokiniais eidavo į turistinius žygius, nebijodavo maudytis, nakvoti miškuose.

Išvadino Lietuvos žudiku

Mokytojas nežino, ar metams bėgant vaikai pasikeitė. Jis taip pat sako nežinantis, ką mokiniai per pamoką jaučia, galvoja, ar jis jiems reikalingas. Jo teigimu, mokytojo gyvenimas visą laiką yra nežinomybė. „Mokinius lyginti sunku: kartais po pamokos labai džiaugiesi, kartais nenori gyventi, kaip liūdna būna. Kaip tada, taip ir dabar“, – kalbėjo S. Eitminavičius.

Tačiau jis išskiria vieną dalyką, kuris tikrai pasikeitė: mokiniai ir tėvai tave bet kada gali apskųsti. „Dabar laikai kiti – vaikai, tėvai skundžia direktoriui, pavaduotojui. Dažniausiai dėl prasto parašyto pažymio. Taip pat skundžiasi psichologiniu smurtu, įžeidimu. Dėl visų skundų turi aiškintis. Anksčiau to nebūdavo“, – sakė S. Eitminavičius.

Būna, atėjusios mamos teiraujasi apie dėstymo metodus, principus. O galiausiai išryškėja, kad visas susidomėjimas – tik dėl jos vaiko gaunamų prastų pažymių. „Viena mama išvadino Lietuvos žudiku – jos sūnui semestre išvedžiau 8 ir dėl to jis negavo atestato su pagyrimu. Mama aiškino, kad jos vaikas – ne bomžas. Steni ir atsakai, o paskui skaudą stuburą 3 dienas“, – kasdienybę atskleidė mokytojas. Pašnekovas juokauja, kad dabar jis ir kolegos dirba ne mokytojais, o žinių pardavėjais, kai pirkėjas, kaip prekybos centre, visada teisus.

Lietuvių kalbos mokytojo teigimu, mokiniai knygų neskaito masiškai, tačiau negalima sakyti, kad anksčiau skaitydavo labiau. Mokytojas ekspertas nemato tragizmo ir dėl mokinių raštingumo. „Iš kur mes žinome, kaip rašė anksčiau – būdavo mokyklinis egzaminas, kitos vertinimo normos. Ir tada buvo daugybė beraščių. O kada jų buvo daugiau – kas žino“, – kalbėjo pedagogas. Dar dirbdamas Linkmenyse jis pamena už rašybą ir skyrybą rašydavęs daugybę dvejetų.

„Su metais darausi išmintingesnis: jei mokinys neperskaitė Donelaičio „Metų“ ar dar kažko, bet jis bus padorus žmogus, to užtenka. Kai man pradėjo plaukai žilti, svarbiau pasidarė, kad mokiniai nebūtų chamai, padorumo turėtų, bet nebūtinai literatūrą mėgtų“, – dėsto S. Eitminavičius.

Jo manymu, jaunystėje sudominti jaunimą buvę paprasčiau: būta daugiau azarto. Vėliau tenka įdėti daugiau pastangų, atsiranda skepticizmo. „Būna, kad susinervini. Kliūva mokinių chamizmas – pavyzdžiui, burbteli kažką, piktinasi, kodėl vėl gavo 3. Apima jausmas, kad literatūra, kurią dėstai, vaikeliui į galvą neina“, – sakė S. Eitminavičius.

Rugsėjo 1-osios proga – 10 kiaušinių

S. Eitminavičiaus klasėje stovintis medis apkabinėtas kaklaraiščiais: vienus jis atnešė pats, kitus sunešė vaikai. Kaklaraiščiai nieko nereiškia: mokytojas tiesiog taip nusprendė. „Tegul galvoja, kad mokytojas kvailas“, – juokiasi pašnekovas.

S. Eitminavičius mokiniams sako, kad pirktinių dovanų nereikia. Tada auklėtiniai ar mokiniai suka galvą, ką padovanoti. Štai Paskutinio skambučio proga jis dovanų yra gavęs patrešusį avilį, kitą kartą – pusę valties, didžiulį rąstą, tinklą, kuris dabar kabo klasėje. Klasėje naudojamas dovanų gautas lininis rankšluostis, lenta su išdrožtomis Salomėjos Nėries eilėmis. Užtat klasėje nėra nė vienos knygos – tai neįprasta lietuvių kalbos kabinetui.

Mokiniai prineša uogienių, medaus. Kartą buvo paskleistas gandas, kad Eitminavičiui reikia nešti kavos. Taip jis kartą per išleistuves gavo 30 kavos pakuočių. Jas parsinešti namo padėjo mokiniai. „Daugiausia mano klasėje mergaičių, ateina Rugsėjo 1-oji ir jie man neša uogienės, viena kaime gyvenanti mergaitė – 10 kiaušinių. Jie atneša rimčiausiu veidu. Per Mokytojo dieną irgi kažką gausiu“, – sakė pedagogas.

Jei užpuola peršalimas, mokiniai padovanoja česnakų. Dovanoms galioja viena taisyklė – jos turi būti nešamos anonimiškai, kad nebūtų traktuojamos kaip kyšis.

Šiuolaikiniai vaikai gabesni

S. Eitminavičiaus teigimu, mokinių tikslai labai skirtingi. Tam daug įtakos turi auklėjimas ir ekonominė situacija, santykiai su tėvais. Štai viena devintokė per susipažinimo pamoką turėjo užbaigti sakinį „Vasarą aš supratau, kad ...“. Ji pareiškė vasarą supratusi, kurioje šalyje norės gyventi. Mokytojas neleido sakyti, kur ji norėtų gyventi, ir temą užbaigė žodžiais „Tai, aišku, Lietuvoje“.

„Visokių vaikų yra. Jie gabūs, žymiai gabesni nei aš, kai man buvo 18 ar 19. Aš tik literatūrai imlesnis, o jie ir prie gyvenimo prisitaikę, ir pasaulio matę, dirba, moka bendrauti, labai gudriai pašneka, turi savo poziciją ir jos nebijo pasakyti“, – pasakojo S. Eitminavičius.

Kartais iš mokinių jis gauna žinutę, elektroninį laišką su pastabomis ar nusiskundimais. Yra ir tokių, kuriems mokytojams nesvarbus, tačiau nieko nepadarysi. Pasak S. Eitminavičiaus, kartais mokinį įžeidi pats to nejausdamas.

„Pakankamai sunkiai sirgau, turėjau operaciją. Praėjusį savaitgalį pas mane užvažiavo buvęs mokinys, kuris dabar Kauno klinikose dirba gydytoju. Mes šnekėjomės – dabar aš ligonis, o jis gydytojas. Nei gėdos jokios, nieko – jis kalba apie tavo kūną, aiškina, pataria, kaip elgtis, nufotografavo duomenis ir sakė klinikose paklausiąs protingų žmonių, paskambins, atsiųs literatūros“, – į klausimą, ar dėkingas mokytojo darbas, atsako S. Eitminavičius.

Tapo įprasta, kad S. Eitminavičius Vyžuonos parke ant tiltų su mokiniais deklamuoja eilėraščius, o baigiantis mokslo metams su jais atsisveikina Utenėlės upelyje leisdamas laivelius. „Ir viskas – daugiau apie juos nežinai“, – sakė pedagogas. Šįmet paskutinę rugsėjo dieną lietuvių kalbos pamoką jis vedė gamtoje – vaikštinėdami dvyliktokai nagrinėjo „Baltą drobulę“. Tokie žaidimai, aiškina mokytojas ekspertas, kartais padeda.

Kasininkių niekas negiria, o mokytojams pasitaiko

„Aš nemanau, kad mano gyvenimas nepasisekė – esu tik mokytojas. Aš jiems sakau – esu net mokytojas. Tą kartais sakau bendradarbiams, mokiniams, kurie mokytojauti neitų. Aš ir sau tą sakau, juk mokytojauti ne visi sugebėjo. Ir ne todėl, kad nebūčiau galėjęs disertacijos rašyti – to tiesiog nenorėjau. Norėjau būti mokytoju, toks mano pasirinkimas ir nemanau, kad esu durniausias“, – kalbėjo lietuvių kalbos mokytojas.

Gaunamo atlygio mokytojui visą laiką užteko. Juk, sako jis, pakeisti nieko negali – mažiau gauni, mažiau yra, nejau keiksi save. S. Eitminavičius sako puikiai žinantis, kiek žmonių visą pamainą dirba už minimalų atlyginimą.

Neseniai jis parduotuvėje sutiko buvusią mokinę, kuri dabar parduotuvės vedėjos pavaduotoja. Buvusi mokinė ant krūtinės turi nešioti kortelę su vardu ir pavarde: čia tam, kad skųsdamiesi žmonės žinotų, su kuo kalba. „Paklausiau, ar daugiau giria, ar daugiau skundų sulaukiama – pasirodo, niekada negiria. Mus tai pagiria, pasako, kad lyg ir esu žmogus, ir ne dėl to, kad nori geresnio pažymio. Yra mokytojo darbe gražumo – galų gale, ne visiems neša kiaušinius. Galiausiai, žiūrėkite, aš atrodau jauniau. Dėl ko? Nes mokytojavau“, – juokiasi S. Eitminavičius.

Jam ypač gražu mokytojai vyrai. A. Šapokos gimnazija unikali tuo, kad čia dirba net keturi lietuvių kalbos mokytojai vyrai. Daugiau tokių atvejų šalyje nėra. Pasirodo, kai buvo formuojama pedagogų komanda, vyrams teikta pirmenybė. O yra rajonų, kuriuose nėra nė vieno lituanisto vyro.

Vienas S. Eitminavičiaus mokinys tapo pradinių klasių mokytoju. Dirbdamas Vilniuje jis vienu metu buvo vienintelis vyras. Pašnekovo nuomone, vyrams mokytojauti lengviau.

S. Eitminavičiui mokytojaujant gelbsti rašymas. Žiūrėdamas į vaikus, mokytojas, kuris taip pat yra rašytojas, nagrinėja „Baltą drobulę“ ir fantazuoja jų gyvenimus: vienas žiovauja, nes nemiegojo naktį, kito tėvai išsiskyrė, trečias jau gyvena su moterimi ir jam mokykla nulio vietoje. Mokytojas įsivaizduoja, kaip tai pavaizduotų rašydamas kūrinį.

Pernai grįžęs po operacijos ir įžengęs į dvyliktokų klasę mokytojas papuolė į plojimų sūkurį – mokiniai plojo kokių 10 minučių. Jie vėl atnešė lauktuvių – daržovių, vaisių.

2001 m. S. Eitminavičius apdovanotas Metų mokytojo premija.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Jaunimo sodas

Perspėjimas abiturientams: be anglų kalbos užsitrenks daug durų (30)

Šiais metais anglų kalbos egzaminą laikė daugiau nei 20 tūkstančių abiturientų, arba 75 proc. visų baigiančiųjų mokyklą – tai bene didžiausia dalis per pastaruosius metus, tačiau rezultatai džiugino ne visus.

TVM nebebus atskira aukštoji mokykla (20)

Vilniaus universitetas (VU) integruoja Tarptautinio verslo mokyklą (VU TVM) vidinio organizacinio padalinio (lot. sui generis) pagrindu. Iki šiol veikusi kaip atskira nevalstybinė aukštoji mokykla, kurios vienintelis dalininkas buvo VU, dabar ji taps visateise universiteto dalimi.

Skelbia pirmuosius brandos egzaminų rezultatus: dėl anglų kalbos – liūdnos žinios (155)

Nacionalinis egzaminų centras (NEC) skelbia pirmuosius 2016 metų valstybinių brandos egzaminų rezultatus.

Pamačiusi egzamino temas, rankas kelia ir žinoma rašytoja (175)

„Nežinau, turbūt gerai neparašyčiau nė vienos temos. Gal nebent „Dvaras lietuvių literatūroje“. Bet irgi ne, nes nieko iš nurodytų autorių nemoku mintinai, o reikia citatų. K.Donelaičio moku mintinai, bet tos citatos netinka duotai temai“, – ką reiktų daryti šiųmečio abituriento kailyje gavus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temas, balsiai svarsto Maironio literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Privačioje mokykloje Kaune mokslas kainuos 350 eur už mėnesį (311)

Rugsėjį Kaune startuos nauja privati pradinė mokykla – „Erudito“ licėjus. Jis įsikurs buvusiose Ryšių istorijos muziejaus patalpose, esančiose Rotušės aikštėje. Licėjui vadovaujantis buvęs pirmojo Lietuvoje nevalstybinio vadybos ir ekonomikos universiteto ISM rektorius Nerijus Pačėsa sako, kad mokyklos tikslas yra per integruotą mokymą ugdyti visapuses asmenybes.