Lygiai prieš savaitę vaikinas pažėrė pluoštą kritikos Lietuvos švietimo sistemai ir pripažino, kad jam gaila laiko, kurį privalo švaistyti mokykloje.
Jo teigimu, ten visi vaikšto kaip zombiai ir daro tai, kas jiems pasakyta, visiškai nesigilindami į savo veiksmų prasmę.
„Kas bus, kai išeisi iš mokyklos? Tau niekas nenurodinės, tu būsi tu, visą gyvenimą vaikščiojai taku, kurį pramynė vos ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus. O tik pabaigus mokyklą atsipeikėsi, kad visą gyvenimą ėjai ten, kur net nenori, suprasi, kad tave valdė ir tu pats negyvenai, pats neturėjai stuburo ir vis dar neturi. Dažnas dvyliktokas dėl šios priežasties net nežino, ką nori studijuoti, dėl to ekspromtu renkasi tai, ko net nežino, ar nori. Taip ir užauga žmonės be aistros, žmonės, kurie nesekė savo asmeninės legendos, o tiesiog aklai staiga paleisti rinkosi spontaniškai. Atsiprašau už atvirumą, bet nežadu būti tuo, kuo nesu“, – rašė vaikinas.
Papasakojo apie save
Trečiadienį jis aiškino labiausiai norėjęs savo laišku atkreipti dėmesį į egzistuojančias problemas.
„Prieš maždaug metus aš šešis mėnesius mokiausi Amerikoje, vienoje geriausių mokyklų Mičigano valstijoje, turinčioje 9,1 reitingą. Man patinka klausyti, kas kalbama pamokose, gerbiu mokytojus ir noriu su jais užmegzti ryšį. Tikrai nesu nežinia kuo pasipiktinęs ketvirtukininkas. Mano metinis vidurkis, berods, buvo 9,4. Tačiau tai man nesvarbu, nes mokykla man – pasiruošimas gyvenimui“, – pasakojo vaikinas.
Jis tikino nesantis linkęs tik piktintis Lietuvos švietimo sistema, turi konkrečių pasiūlymų, ką reikia pakeisti.
Kritikos pažėrė ir mokytojams
Pavyzdžiui, vaikinas mano, kad klasės valandėlės mokyklose nėra reikalingos. Jis siūlo vietoje to įvesti papildomą pamoką, per kurią moksleiviai galėtų ateiti pas mokytojus ir išsiaiškinti dalykus, kurie jiems yra neaiškūs. Toks modelis, anot vaikino, veikia Amerikoje. Šioje šalyje moksleiviams taip pat leidžiama išsirinkti, kokius dalykus jie nori mokytis. Tokios tvarkos, T. Kiršio teigimu, reikėtų siekti ir Lietuvoje.
Kritikos jis negailėjo ir mokytojams. Vaikino teigimu, jie pernelyg lenda į mokinių asmeninę erdvę. Pavyzdžiui, pyksta dėl to, kad jie nedaro namų darbų ar praleidžia pamokas. Be to, laiko akmenį užantyje – prasikaltus sunku susigrąžinti gerą vardą.
T. Kiršys pasakojo savo pavyzdžiu įrodęs, kad pamokų lankomumas nėra būtinas tam, kad gerai mokytumeisi. Jis pasakojo, kad pirmąjį praėjusių metų pusmetį, kai jis praleido 7 pamokas, jo vidurkis buvo 9,1, o antrąjį pusmetį, kai nebuvo daugiau nei 100 pamokų, – 9,2.
Moko, bet po pamokų
Savo ruožtu ministrė mano, kad klasės valandėlės mokyklose reikalingos aptarti ir išspręsti klasės problemas, o konsultacinės valandos – visai kas kita. Ji priminė, kad mokykloje jos egzistuoja. Tiesa, moksleivis jai prieštaravo, kad dažniausiai tai būna paskutinė, pavyzdžiui, 8 pamoka.
Lygiai tą pati situacija matyti ir meniniame moksleivių ugdyme. Anot vaikino, pastarojo Lietuvos mokyklose labai trūksta. Tuo metu ministrė tikino, kad šios srities disciplinų užtenka, nes galima rinktis neformalųjį ugdymą – būrelius.
Tačiau vaikinas patikino, kad tokiems dalykams paprasčiausiai nelieka laiko, nes reikia privalomai mokytis dalykus, kurie nėra svarbūs.
Diskusijos kilo ir dėl namų darbų. Ministrė tikino šiuo atveju reikėtų ieškoti kompromisų su mokytojais. Jos teigimu, nebūtina liepti ruošti namų darbus tiems moksleiviams, kurių pasiekimai ir taip yra puikūs.
Savo ruožtu T. Kiršys atskleidė, kad tokios draugiškos ir tolerantiškos aplinkos mokyklose nėra. Nepadariusiems namų darbų pedagogai tiesiog rašo blogus pažymius ir į diskusijas nelinksta. Ministrė tuo negalėjo patikėti. Jos teigimu, negalima rašyti blogų pažymių dėl namų darbų neruošimo.
Siūlė susidaryti individualų ugdymo planą
Nors A. Pitrėnienė pripažino, kad Lietuvos švietimo sistema nėra tobula, ji nemano, kad reikėtų visiškai pereiti tik prie individualaus moksleivių ugdymo.
„Gyvenimas nėra tik tai, ko norite. Išėjus į suaugusių gyvenimą viskas nebus klota tik rožėmis. Visuomenėje pilna taisyklių, kurių reikia laikytis, jų yra ir mokykloje. Gyvenimas, grįstas tik tuo, kad darau, ką noriu, neįmanomas. Turi būti tam tikra pusiausvyra“, – patikino ministrė.
Tiesa, ji sutiko, kad jei moksleivis mokosi gerai, jam turi būti sudaryta galimybė mokytis kitokia forma. Ji priminė, kad ir dabar moksleiviai gali susidaryti individualų mokymosi planą. Tą padaryti ji patarė ir viešai prabilusiam dešimtokui.
Tačiau vaikinas su tuo nesutiko. Jo teigimu, jis rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais dešimtokais. Be to, kalba ne tik apie savo, bet ir apie draugų patirtį.
Pokyčių sulauksime, tik gali būti, kad negreit
Tuo metu ministrė paprieštaravo, kad ne visi devintokai ar dešimtokai jau žino, kokių žinių jiems reikės gyvenime.
„Švietimo sistema Lietuvoje tikrai nėra tobula, galvojame, kad individualizuotas ugdymas, mokslų integracija yra labai aktualu. Kiek įmanoma didesnis pasirinkimas turi būti – link to mes einame. Manau, galėtume leisti moksleiviams laisviau susidaryti individualų ugdymo planą, tačiau turime palikti tam tikrą minimumą, kokias pamokas moksleivis privalo turėti, pavyzdžiui, lietuvių, matematikos. Daug diskutuota, gal reikėtų dirbti be pamokų, galimybių yra daug, bet šiandien yra toks susitarimas, kad yra, kaip yra. Turėjome ir profiliavimo sistemą, bet tai buvo įvertinta kaip bloga patirtis, nes ne visi devintokai žino, ko jiems reikės, kai suaugs“, – mano ji.
Nors ministrė pripažino, kad pokyčiai yra būtini, yra įsitikinusi, kad greitai pakeitimų daryti švietimo sistemoje negalima – atsakomybė yra per daug didelė.
Ji taip pat domėjosi, kodėl vaikinas nerašė laiško tiesiogiai jai. T. Kiršys pripažino, kad to pabūgo ir nesitikėjo, kad susilauks tokio dėmesio. Tai išgirdusi ministrė paragino ir jį, ir kitus švietimo situacija Lietuvoje nepatenkinus moksleivius ir mokytojus nebijoti išsakyti savo minčių, diskutuoti ir ieškoti bendrų sprendimų. Ji taip pat pakvietė vaikiną prisijungti prie Lietuvos moksleivių sąjungos.
Įvardijo mokykloje egzistuojančias problemas
DELFI primena, kokį laišką moksleivis parašė:
Mano pamokos šiandien buvo: 1. Lietuvių kalba 2. Rusų kalba 3. Technologijos 4. Geografija 5. Kūno kultūra 6. Chemija 7. Pilietinis ugdymas. Atrodo kaip visiškai normalus dešimtoko tvarkaraštis, ar ne? Tai ir yra problema, kad ši keista sistema jau yra taip įsisunkusi, kad mums tai atrodo normalu.
Visų pirma, rusų kalbos pamokas mes turime tik dvi per visą savaite – nieko neišmokstame, nelabai ir įmanoma išmokti kalbą skiriant jai 1 valandą ir 30 minučių per savaitę. Tai kam ta pamoka? Mokiniai sėdi pamokoje, kol mokytoja kalba kažkokia nežinoma kalba ir verčia mokinius mokytis tai, ko jie net nesupranta. O jeigu yra prašoma mokyti lėčiau, į tai yra neatsižvelgiama, nes mes „a la“ ir taip nespėjam pagal programą. Manau, kad mokyti kalbą turi būti skiriama bent 4 pamokos per savaitę, jeigu tai nėra daroma, tai kam pamoka? Laiko švaistymui? Manote, aš neturiu, ką veikti? Negaliu be mokyklos nieko produktyvaus padaryti? Klystate. Visi turi hobių, užsiėmimų, sričių, kuriose nori tobulėti, o čia esame priversti sėdėti vietoje ir švaistyti savo laiką.
Kita pamoka – technologijos: mandras pavadinimas pamokai, kurioje, mano manymu, nieko neišmoksti. Taip pat dvi pamokos per savaitę, tik šios pamokos net neturi kažkokio apibrėžto tikslo. Ant šilko tapai paukščiukus ir saulytes 10 metų. Darai darbus, kurie nieko neverti, nes tikrai tapybai ir tikram menui reikia skirti daug daugiau laiko, plius, kas norės, tas užsiims visokiais menais ir pats, pats tai atras, nereikia to piršti kiekvienam, nes dažniausiai mokinius nuo šių menų tiesiog atbaido mokytojos klyksmai ir šalta atmosfera mokykloje.
Ketvirta pamoka yra geografija. Turime vieną geografijos pamoką per savaitę – rimtai? Ar tu rimtai? Vieną pamoką kažką išmoksti, kitą pamoką kartoji tą patį, nes jau visi buvo pamiršę. Absurdas.
Septinta pamoka yra pilietinis ugdymas – nieko neveikimo karalius, visiškai veltui praleistos 45 minutės mano gyvenimo. Gerbiu mokytojus, kurie iš tikrųjų stengiasi išmokyti mokinius, kai jiems yra skirtos tik 45 minutės per savaitę tai padaryti. Nes šiaip tai yra neįmanoma. Viską pamiršti, nieko neveiki ir šiaip aš nelabai suprantu net pamokos tikslo. Taip, daug pamokų yra visiškai beprasmės, mano akimis, tai laiko švaistymas, nes per tą laiką, kol aš sėdėčiau trečioje pamokoje – technologijų, kurioje nieko neveikčiau – parašiau tai, ką tu dabar skaitai.
Apranga – kodėl mokyklose yra uniformos? Mano akimis, uniformos yra tam, kad visi būtų panašūs, neišsišoktų ir kaip užprogramuoti robotai, vedami bandos jausmo, eitų ir darytų tai, kas jiems liepta. Paklausus mokytojų ar mokyklos administracijos, kodėl mes nešiojame uniformas, tikriausiai gausime atsakymą, kad neturėtumėme kištis į mokyklos vidaus reikalus, arba atsakys, kad taip gražiau – visi susitvarkę. Bet „gražu“ yra tokia subjektyvi bei neapibrėžta sąvoka, kad mes negalime sakyti vienašališkai, kas yra gražu, kas yra negražu, nes vienam gali būti gražu, kai žmonės rengiasi spalvotai, o dar kitam gali būti gražu kiekvieną dieną eiti apsirengus juodai ir blankiai.
Kodėl negalime savęs reikšti per drabužius? Šiuolaikinis paauglys nori būti individualus, bando išreikšti save visais būdais ir tai yra gerai – naujos idėjos skatina vystymąsi. Tai kodėl mus turi riboti kažkokia uniforma? (...) Suprantu, kad siekiant socialinės lygybės, yra tokia sistema, bet argi čia ne sovietų palikimas? Man uniformos kuria tokią sunkią atmosferą, kurioje sudėtinga mokytis. Šaltis krečia pažiūrėjus į savo mokyklinį pilką švarką, dar labiau krečia, kai pilki žmonės koridoriuje susilieja su pilkomis sienomis.
Kitas dalykas yra stresas mokykloje. Atrodo, kad mokykloje nori sukelti stresą – visur viskas pagrįsta žodžiu „reikia“. Tokia „reikia“ filosofija dažniausiai ir kelia daugiausiai streso. Dažniausiai informaciją grūda sausą, o už namų darbų nepadarymą gauni pamokslą apie tai, koks esi nieko vertas mokinys, kuris turi daryti tai, kas jam paliepta (…)
Taip, daug kas rūko, bet kodėl daug mokinių rūko, nesusimąstėt? Gal dėl to pačio streso, kurį kelia mokykla? Norėčiau, kad greitai mokyklose įsigaliotų žodis „noriu“: ką noriu, tą mokausi. Manau, kad dešimtos klasės mokinys jau gali pasirinkti, ką nori mokytis, ir skirti savo laiką tam. Mokytojai turėtų mažiau kištis į tai, kodėl nepadaryti namų darbai, o tiesiog tyliai pasižymėti sau varnelę prie to vaiko vardo, vėliau atnešus jau padarytus darbus, mokinys galėtų išsibraukti tą varnelę nuo savo pavardės. Be to, mokykloje turi būti kažkokios poilsio zonos, kur yra minkšti krėslai, priėjimas prie kompiuterio, knygų, o svarbiausia, kad aplinka neatrodytų kaip karo zona, o būtų jaukesnė – galbūt bibliotekoje padaryti kiliminę dangą, nuimti tuos nukarusius augalus, kurie yra kiekviename valdiškame pastate, modernesni stalai ir sukurtas jaukesnis namų vaizdas būtų ne prošal. Taip, mokykloje turi būti nuostata, kad turi mokytis, bet poilsis yra pasisekimo pagrindas!