Šįkart „Laikas“ – išsamiai apie galimybes studijuoti užsienyje. Ar tikrai mokytis už savo šalies ribų – brangu ir sunku, spręskite patys. Gal tik užtenka žinoti, kaip pasinaudoti siūlomomis galimybėmis?

Nuo ko pradėti?

Mokytis užsienio universitetuose galima išvažiuoti bet kurios pakopos studijoms, t. y. iškart po mokyklos arba jau baigus kurią nors studijų pakopą. Po antro kurso galima dalyvauti ir studentų mainų programose – išvykti ne visoms studijoms, kurios trunka nuo trijų iki dešimties mėnesių.

Pirmiausia reikia žinoti, ko nori. Pasirinkti teks ne tik studijų trukmę ar pakopą. Galima rinktis tiesiog šalį, kad pažintum jos kultūrą ir išmoktum kalbą arba specialybę, su kuria ketini sieti savo karjerą ir tik tada – universitetą, kuris geriausiai rengia būtent šios profesijos žmones. Svarbu ir apsispręsti, kiek šeima gali investuoti į studijas, mat daugelyje šalių mokslas vis dar mokamas, o jei ir nemokamas, nepigiai atsieis pragyvenimas.

Kai žinai, ką ir už kiek nori studijuoti, gali kreiptis į Vilniaus universitete (VU) veikiantį Studijų užsienyje informacijos centrą. Čia yra sukaupta duomenų apie daugybę universitetų iš viso pasaulio. Būtent čia galima išsirinkti universitetą ir sužinoti, kaip į jį įstoti. Centro direktorė Žaneta Savickienė sako, kad tik du ten dirbantys konsultantai, deja, negali kiekvienam individualiai surasti universiteto, užpildyti dokumentų ir pasirūpinti kitais praktiniais išvykimo reikalais. Tiesiog suteikiama galimybė nemokamai naudotis visais centro turimais informacijos šaltiniais: todėl pats turi nusiteikti centre praleisti ne vieną dieną.

Informacijos apie užsienio universitetus galima gauti ir Kaune įsikūrusiame Jaunimo karjeros centre. Deja, šiuo metu yra tik dvi tokios įstaigos Lietuvoje, o tai paaiškina, kodėl lietuviai nėra labai mobilūs – paprasčiausiai trūksta informacijos. Tiesa, stojimą ir testų laikymą į Prancūzijos ar Italijos universitetus kuruoja Lietuvoje veikiantys tų šalių kultūros centrai, o Britų Taryba rūpinasi išvykstančiais į Didžiąją Britaniją. JAV šią misiją patikėjo VU studijų užsienyje informacijos centrui, taigi jame apie šią šalį informacijos daugiausia.

Studijuoti pagal ERASMUS mainų programą vykstama tik į tuos universitetus, su kuriais aukštoji mokykla yra sudariusi sutartį, tad pasirinkimas daug mažesnis.

Ar mokytis brangu?

Ž. Savickienė sako, kad dažniausiai šalys, kuriose mokslas yra mokamas, pažangiems studentams moka stipendijas, o tose, kur mokesčio už mokslą nėra, stipendijų beveik neskiriama. Paradoksalu, tačiau gali būti taip, kad šeimai bus pigiau vaiką išleisti į mokslus JAV, kur mokesčiai už mokslą – nemaži nei Skandinavijoje, kur mokslas nemokamas.

Jei negauni stipendijos, galima bandyti gauti finansavimą iš fondų. Kiekvienas fondas remia tik tam tikras sritis, todėl svarbiausia išsirinkti tinkamą ir argumentuotai įtikinti skirti tau pinigų. Derybos su fondu užima nemažai laiko, todėl finansavimu reikėtų pradėti rūpintis beveik tuo pat metu, kai pildomi dokumentai. Mažiausiai yra remiami bakalaurai. Magistro ir daktaro studijoms valstybės ir įvairūs fondai skiria žymiai daugiau lėšų, nes kiekviena šalis siekia prisivilioti kuo daugiau būsimų mokslininkų. Kai kuriose Vidurio Europos šalyse universitetai padeda gauti paskolas. Jie laiduoja už studentus iš užsienio.

Pinigų pragyvenimui bei studijoms galima ir užsidirbti. Visi universitetai leidžia dirbti nustatytą valandų skaičių. Laikomasi griežto principo: į universitetą atvykstama studijuoti, o dirbti galima tik pagal specialybę. Todėl vėl blogiausia – pirmos pakopos studentų padėtis: jie negali įsidarbinti pagal specialybę, jų darbo valanda apmokama labai kukliai. Magistrai vien iš darbo universitete gali save išlaikyti, o daktaro laipsnio siekiančių uždarbio užtektų visai šeimai.

Vokietijoje, Manheimo universitete, teisę studijuojantis Mindaugas sako, kad jam pragyvenimui reikia apie 600–800 eurų per mėnesį. Mokslas čia nemokamas, tačiau daug kainuoja privalomasis draudimas – net 50 eurų kas mėnesį. Bendrabutis – 170 eurų, butą vienam galima susirasti ir už 250. Reikia mokėti ir vadinamąjį universiteto mokestį, kuris neseniai buvo padidintas nuo 50 iki 90 eurų už pusmetį. Dar 70 eurų per pusmetį išleidžiama transportui. Vokietijos universitetuose stipendijos siekia iki 800 eurų, tad, pasak Mindaugo, jas gaunantieji iš to ir pragyvena. Dirbti leidžiama apie 10 val. per savaitę ir uždirbti ne daugiau kaip 400 eurų per mėnesį (tada nereikia mokėti mokesčių).

Tačiau uždarbis priklauso nuo to, kaip apmokama darbo valanda. Mindaugas gauna apie 90 eurų per savaitę, o tai palyginti nemažai. Yra galimybių padirbėti ir nelegaliai, tačiau tam nebelieka laiko – labai didelis mokslo krūvis. Mindaugas daug išleidžia vadovėliams, kurie nepigūs – 15–30 eurų ( nuo 50 iki 100 Lt ir daugiau).

Studentas ir užsienyje – studentas

Dalyvaujantieji mainų programose gauna stipendijas nuo 350 iki 450 eurų. Tačiau kaip seksis už juos pragyventi, priklauso nuo šalies, miesto dydžio ir, žinoma, nuo to, kaip esi įpratęs leisti pinigus. Inga, studijavusi nedideliame Pietų Prancūzijos miestelyje, pasakoja, kad kukliai galima verstis už 500 eurų per mėnesį. O vienerius mokslo metus Paryžiuje praleidęs Miroslavas sako pragyvendavęs iš 450 eurų stipendijos, tačiau buvo įvairių niuansų.

Apskritai apsigyvenus Prancūzijoje gauni specialią kortelę (carte de sejour) – dokumentą, patvirtinantį tavo laikiną buvimą šalyje. Jis suteikia įvairių nuolaidų. Svarbiausia visiems Prancūzijoje besimokantiems studentams – nuolaida už būstą. Kadangi kortelė išduodama ne iš karto, iš pradžių tenka mokėti brangiau, tačiau vėliau permokėta suma susigrąžinama. Kartais kontrastas – labai didelis. Miroslavas pirmus mėnesius mokėjo 317 eurų už nuomojamą kambariuką, kurį dalijosi su kitu studentu. Teko atsivežti 400 eurų savo pinigų, bet netrukus buvo pervesta stipendija už kelis mėnesius, todėl didelių bėdų nebuvo. Gavęs „carte de sejour“, Miroslavas atgavo dalį pinigų ir už butą toliau mokėjo tik po 140 eurų per mėnesį.

Bendrabučiai įvairiose Europos valstybėse kainuoja panašiai – nuo 160 iki 220 eurų. Tačiau kai kuriose šalyse už butą kartais gali mokėti net pigiau. Maistas irgi brangesnis nei Lietuvoje, tačiau sunku pragyventi būna tik pirmas savaites, paskui randi „pigias vieteles“. Beveik visi universitetai turi valgyklas, kuriose galima užsisakyti kompleksinius pietus. Tai kainuoja nuo 2,5 iki 4 eurų, tačiau, pasak studentų, tas maistas nebūna labai skanus ir greitai nusibosta.

Kopijavimo išlaidos – dar vienas pinigų rijikas. Pavyzdžiui, Ispanijoje yra specialios užrašų parduotuvės, kur galima įsigyti paskaitų konspektų. Ten vieno lapo kopija kainuoja apie 20 lietuviškų centų, tačiau tai gana pigu palyginti su Prancūzija, kur už lapą gali pakloti apie 50–60 lietuviškų centų.

Studentai pataria būtinai prieš išvažiuojant išsiaiškinti, kokia banko kortele patogiausia atsiskaityti konkrečioje šalyje, nes vėliau gali kilti nesusipratimų. Be to, pavyzdžiui, Paryžiuje geriausia atsiskaitinėti kortele, nes pinigus gryninti bankomatuose labai brangu, dėl tos pačios priežasties vertėtų dalį grynųjų atsivežti iš Lietuvos.

Svarbu – nesnausti

Pasak VU studijų užsienyje informacijos centro direktorės Ž. Savickienės, lietuviams sunku suprasti, kaip galima stoti į universitetą, rankose nelaikant brandos atestato ar bakalauro diplomo. Tačiau būtent taip vyksta priėmimas į užsienio universitetus: jiems svarbu, kad studentas būtų pažangus, o ne tik gerai išlaikytų egzaminus. Žinoma, jei dėl kokių nors priežasčių visai neišlaikytum baigiamųjų egzaminų, universitetas gali atsisakyti tave priimti, tačiau dėl egzaminų įvertinimų dažniausiai nebekyla klausimų. Universitetas priima studentą dėl jo gerų metinių pažymių.

Kadangi užsienio aukštosios mokyklos praktikuoja tokį išankstinį stojimą, svarbiausia – laiku suskubti tvarkyti dokumentus. Ž. Savickienė pataria studijas pradėti planuoti prieš pusantrų metų ar net dar anksčiau, t. y. jei norite išvykti tuojau po brandos egzaminų, geriausia centre apsilankyti jau 11 klasėje žiemą, o aukštesnių pakopų studijomis domėtis nuo 2–3 kurso. Vien stojimo testų taisymas užtrunka apie 2–3 mėnesius. Be to, kiekviena aukštoji mokykla turi skirtingas dokumentų priėmimo datas. Pavyzdžiui, stojant į magistro studijas JAV universitetuose, visi dokumentai turi būti sutvarkyti likus 9 mėnesiams iki studijų pradžios. Vykstantiems į JAV nereikėtų pamiršti ir vizos gavimo procedūros. Tad norint apsidrausti, geriausia kuo anksčiau susipažinti su universiteto keliamais reikalavimais, kad nepražiopsotum lemtingos datos.

Pasikeitimų programų konkursus universitetai organizuoja du kartus per metus. Kovo mėnesį paraiškas pateikia norintieji išvykti rudens semestrui arba visiems ateinantiems mokslo metams, o rugsėjo mėnesį vyksta atranka pavasario sesijos mainams.

Pasiruošimo maratonas

Išsirinkus universitetą, reikia užpildyti paraiškos formą (ją galima rasti to universiteto internetiniame tinklapyje), parašyti savo gyvenimo aprašymą (CV), sumokėti stojimo mokestį (jis įvairus – nuo 50 iki 200 Lt). Tai labai svarbus etapas, nes nuo to, kaip save pristatysi, priklausys stojimo sėkmė. Ž. Savickienė ramina, kad centre – ne viena knyga, padėsianti suprasti dokumentų pildymo subtilybes ir išvengti klaidų.

Siunčiant dokumentus turi būti išlaikyti ir stojimo testai. Visuose universitetuose privaloma laikyti tos šalies kalbos testą. Kitas žinias tikrina nedaugelis universitetų ir to reikia tik kai kurioms specialybėms. Pavyzdžiui, yra specialus žinių patikrinimo testas medikams, stojantiems į JAV universitetus.

Testai gali būti laikomi tos šalies kultūros centre, jei toks Lietuvoje veikia arba VU studijų užsienyje informacijos centre. Jie yra mokami: kaina – apie du tris šimtus litų ir daugiau. Tam pasiruošti galima irgi minėtuose centruose, nemokamai naudojantis specialia literatūra, egzaminų pratimais.

Tad svarbiausia – įvertinti savo galimybes, surinkti kuo daugiau informacijos, įdėti pastangų pasiruošimams ir – pirmyn.

Šaltinis
Savaitraštis "Laikas"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją