- O kuriuos argumentus, Jūsų nuomone, ypač reikėtų prisiminti?
- Na, kad ir docento Zabulionio pasisakymą apie studento krepšelį. Juk dėl jo daugiausia iečių laužoma. Reformatoriai labai didžiuojasi ta idėja, laikydami ją viena pagrindinių įstatymo naujovių, o iš tikrųjų ji – pražūtis ir mokslui, ir universitetams. Aš visiems besidomintiems rekomenduoju remtis docento Algirdo Zabuliono patyrimu, kurį jis įgijo, dalyvaudamas daugelio Europos šalių universitetinio mokslo reformose. Pasak jo, švietimo „vaučerį“ arba šiandien vadinamą moksleivio krepšelį daugiau kaip prieš 50 metų pasiūlė įvesti ekonomistas, 1976 metų Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas, bet jis niekada nesiūlė jo taikyti universitetams.
Praktikoje toks švietimo finansavimo būdas gana sėkmingai buvo įgyvendintas Čilėje visiems mums gerai žinomo generolo A. Pinocheto laikais. Tai buvo bendrojo lavinimo mokyklos reforma, pagrįsta stipria kokybės kontrolės sistema.
Panašiais „vaučerio“ principais paremta reforma aukštojo mokslo ir studijų finansavimo sistemoje neseniai buvo įvykdyta Gruzijoje. Tos reformos rengime bei įgyvendinime dalyvavo docentas A. Zabulionis. Diskusijoje Seime jis papasakojo, jog praėjus 3 metams nuo reformos įgyvendinimo, atsiskleidė ne tik teigiami, bet ir neigiami jos aspektai.
Tarp teigiamų - tikrai sėkminga kova su korupcija. Lietuvos švietimo ir mokslo reformos autoriams tikriausiai labai patinka ir tai, jog įvykdžius reformą, vietoj buvusių 300 universitetų Gruzijoj beliko 30?
O reformos oponentams tai kelia didelį susirūpinimą, kaip ir tas faktas, jog Gruzijoje apie 2/3 visų finansinių krepšelių „nubėgo" į tris labiausiai prestižines studijų programas – ekonomiką, vadybą ir teisę. Pedagoginės pakraipos studijų programoms liko tik... 0,7 proc., o medicinai – 4 proc. krepšelių. Taip sutvarkė liberalų garbinama rinka, nors jau kiek kartų buvo kartojama, jog rinkos dėsniai mokslui gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Ypač jei mes siekiame visuomenei, o ne tik verslui naudingų rezultatų. Todėl toks aukštojo mokslo finansavimo pasiskirstymas, kaip Gruzijoje, vargu ar gali laiduoti sėkmingą ilgalaikę politiką. O gal reformos autoriai Lietuvoje to nė nesiekia?
- ŠMM ekspertai prognozuoja, jog daugiau krepšelių, pagal studijų kryptis, gaus: fiziniai mokslai – VU ir KTU, humanitariniai mokslai – VU ir VDU, meno mokslai – VDA ir LMTA, socialiniai mokslai – VU ir MRU, technologijos mokslai – VGTU ir KTU. Tačiau Lietuvoje yra ir kiti universitetai…
- Man irgi tai kelia susirūpinimą. Kas, pavyzdžiui, laukia Klaipėdos universiteto, kuris jau suspėjo išsikovoti itin tvirtas regioninio universiteto pozicijas? Atrodo, kad reformos rengėjams Lietuvos regionų plėtra nerūpi. Labai neteisinga, kad regioniniai universitetai nurašomi iš anksto, be to, tai neatitinka ES nuostatų ir rekomendacijų...
Starto sąlygos turėtų visiems būti vienodos. O pagal šį sąrašą galima spręsti, kurių universitetų laukia naikinimas. Juk jei nori ką sumenkinti, pakanka pateikti suveltus duomenis.
Svarbu ir tai, kaip pateikiama duomenų tarpusavio sąveika. Beje, nors aš – ne humanitarė, bet man labai parūpo ŠMM požiūris į humanitarinius mokslus. Toje Įstatymo projekto lentelėje, kur pateikiami duomenys apie tam tikros specialybės specialistų rengimo kainas, humanitariniai mokslai yra „suženyti“ su socialiniais, ir jie yra pigiausi.
Filologija yra pateikta atskirai, trečiu punktu, jos specialistų rengimas yra kiek brangesnis. O jau lentelėje, kur nurodytas valstybės skiriamų krepšelių kiekis pagal specialybes, filologija visai išnyko. Yra humanitariniai mokslai atskirai, yra socialiniai mokslai atskirai, o kur filologai? Suvelta? Suvelta. Keista, kad filologai patys to nemato ir tyli. O gal jiems viskas vis viena, jie nesidomi nei projektu, nei vykstančia diskusija, nei profsąjungos pastangomis apginti mokslą ir mokslininkus?
- Kita daug diskusijų sukėlusi įstatymo naujovė - universitetų bei kolegijų valdymo ir statuso kaita. Prof. A. Sakalas viename savo komentarų šią naujovę perkrikštijo į universitetų valdymo centralizaciją, kuria siekiama susiaurinti universitetų autonomiją, sumažinant galimybes neturtingiems studentams siekti aukštojo mokslo ir tuo nuskurdinant tautos intelektą.
Manyčiau, kad profesorius yra teisus. Ne jam vienam kelia susirūpinimą planuojami pakeitimai universitetų valdyme. Šiandien universiteto rektorių renka pati universitetų akademinė bendruomenė, o pagal naują įstatymą jį rinks Universiteto Taryba, kurios nariai bus skiriami. Penkis tos tarybos narius skirs ministras. Vadinasi, ministerija turės lemiamą balsą, renkant rektorių. Taryba priiminės visus universitetui gyvybiškai svarbius sprendimus, bet už juos ji neatsakys. Atsakomybė už jos gerus ar kvailus sprendimus teks rektoriui.
Kas belieka iš universitetų autonomijos? Profesorius Sakalas atkreipė dėmesį dar į vieną nelogiškumą. Pagal Konstitucijos 49 str., kultūra, mokslas – tiek tyrimai, tiek dėstymas – yra laisvi. Valstybė kultūrą ir mokslą įsipareigoja remti, bet ne valdyti. O jau naujo Įstatymo projekte yra net specialus skyrius apie mokslo ir studijų valdymą. Netgi akademinės etikos ir procedūrų užtikrinimui universitetai nebeturės jokios laisvės, nes siūloma, kad Seimas paskirtų jiems Akademinės etikos ir procedūrų įgaliotinį.
Tarp kitko, ir žinomas filosofas Arvydas Šliogeris kritikuoja premjero A. Kubiliaus vyriausybę, kad jos valdymo laikotarpiu Lietuvoje sumažėjo demokratijos, kad neišklausoma ir neįsiklausoma į švietimo reformos oponentų nuomonę ir argumentus.
- O gal bandant įveikti krizę, kitaip neišeina, gal būtina atsisakyti kai kurių laisvių? Juk kiekvieną kartą, skelbiant nepaprastąją padėtį, yra įvedami tam tikri piliečių laisvių apribojimai?
- Nepaprastoji padėtis dar nėra paskelbta, o kai skelbiama, paprastai nurodomi konkretūs apribojimai laike ir erdvėje. O švietimo ir mokslo reformos projekte apie laiko apribojimus nieko nekalbama. Jei kas ir skaičiuojama, tai tik – pinigai. Neprognozuojamos pasekmės, nenumatyta atsakomybė... Vykdomas milžiniškas eksperimentas, lyg po mūsų – nors ir tvanas...
Štai visi, net ir Konstitucinis Teismas šiandien pripažįsta, jog Leo LT buvo įsteigta, pažeidus ne vieną įstatymą. Ir kas iš to? Ar bus nubaustas bent vienas iš tų, kurių parašais buvo patvirtintas tokio Lietuvai nenaudingo darinio steigimas? Kas buvo nubaustas už pažeidimus „Alitos“ privatizavimo procedūroje? Irgi niekas. Todėl kol nebus priimtas įstatymas už asmeninę „parašo atsakomybę“, tol Lietuva bus durnių rojus ar durnių laivas, kaip kam patinka.
Mano asmeniniu įsitikinimu, visa ta reforma siekiama tik vieno: universitetų skaičiaus Lietuvoje mažinimo.
- ŠMM tinklapyje yra paskelbtos užsienio ekspertų išvados apie aukštųjų mokyklų mokymo programas. Programos buvo vertinamos pagal 5 kriterijus: studijų programos tikslus, studijų programos sandarą, dėstytojų kompetenciją, turimą materialinę bazę, kokybės užtikrinimo sistemą. Nurodyta gana nemažai programų, kurios vertintinos tik lygtinai, todėl būtina artimiausiu laiku jas tobulinti. Tarp jų – gana daug Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus pedagoginio universiteto, Klaipėdos, Šiaulių universitetų, viena kita – Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų programų. Autsaiderių buvimas lyg ir nekelia abejonių?
O dabar atkreipkite dėmesį, pagal kurį kriterijų sulaukta daugiausia pastabų. Tada pamatysite tam tikrus dėsningumus. Štai universitetams ir kolegijoms, kur dėstoma tapyba, skulptūra, keramika ar suteikiamos muzikos atlikėjo specialybės, nuolat „priekaištaujama“, kad numatytas per didelis kontaktinių valandų skaičius. Aš ne specialistė, todėl, matyt, sunku įsivaizduoti, kaip galima būtų kokybiškai – mes juk siekiam kokybės – išmokyti piešti, groti ar lipdyti nuotolinio mokymo būdu...Bet kad toks mokymo metodas kainuotų mažiau – aišku ir neturint aukštos užsienio eksperto kvalifikacijos.
Naujiems universitetams, ypač esantiems toli nuo Vilniaus bibliotekų, dažniausiai priekaištaujama dėl jų skurdžių materialinių išteklių, neturtingų bibliotekų, naujausios mokymo techninės bazės stokos. Taip, turime tokią bėdą, bet kas dėl to kaltas? Vienas universitetas savo mokymo bazę kaupė kelis šimtus metų, o kitas – penkiolika ar dvidešimt. Ar teisinga taikyti jiems vienodus kriterijus?
Siekiant objektyvumo, manyčiau, svarbu atskleisti tiek materialinės bazės kaupimo, tiek ir dėstytojų kvalifikacijos kėlimo dinamiką, o ne remtis vien tik perspektyvą naikinančia statika. Dabar gi vaizdas, mano nuomone, pateikiamas iškreiptas.
Nejaugi reformos autoriai mano, jog paskelbus tokias išvadas ir nusprendus nuo rugsėjo taikyti naująjį švietimo ir mokslo įstatymą, kai į aukštąsias mokyklas susirinks studentai, nešini savo krepšeliais ar bankų paskolomis, jų jau lauks praturtėjusios bibliotekos, kompiuteriai kiekvienoje auditorijoje ar per vieną pusmetį išugdyti profesoriai, suspėję paskelbti straipsnius prestižiniuose užsienio žurnaluose?
Tikrieji veiksniai, nuo kurių priklauso dėstymo kokybė – ne vieno mėnesio ir ne vienų metų trukmės procesas. Tad lieka tik palinkėti tiek reformatoriams, tiek akademinei visuomenei ištvermės išgyvenant šiuos liberalius, mano nuomone, švietimą naikinančius metus.