Būti ar nebūti?
Sostinėje gyvenanti Jolita prisipažino, kad savo aštuntoką sūnų, reikalaudama iš jo maksimaliai gerų pažymių, kurių prireiks stojant į geriausias gimnazijas, įspraudė taip giliai į kampą, kad net pati išsigando.
„Kai vaikas, pranešęs apie aštuonetą iš anglų kalbos, sužlugdžiusį viltis trimestrą pasitaisyti iki dešimtuko, pravirko, supratau, kad priėjome liepto galą. Jau abiem „važiuoja stogas“. Ar tokie išgyvenimai iš tiesų verti tikslo? O jeigu jo nepasieksime, kaip vaikas jausis tuomet? Mat nuo mano nuolatinio „smegenų plovimo“ jis jau ir pats pradėjo norėti įstoti į prestižinę gimnaziją.
Apie tai mąsčiau ir tuomet, kai pažįstamas mokytojas papasakojo, kad Vilniaus licėjuje, į kurį mes taip pat pretenduojame, spaudimo neatlaikę paaugliai atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Kiti, iki šiol jautęsi sėkmės kūdikiais, tampa kolektyvo autsaideriais bei praranda pasitikėjimą savimi. Taigi ant vienos svarstyklių lėkštutės mano vaiko komfortas, ant kitos – mano įsivaizdavimas, kas jam geriausia“, - atviravo pašnekovė.
Tuo tarpu vilnietė Ieva teigia nesureikšminanti fakto, kur toliau mokysis jos dukra, tačiau pati aštuntokė mamai pareiškė, kad neketinanti tęsti mokslus dabartinėje mokykloje.
„Nemanau, kad ji sąmoningai siektų žinių. Ji lanko menų mokyklą, dalyvauja visuomenėje veikloje, tad mokslams laiko lieka ne tiek ir daug. Tačiau jai svarbus prestižas, juolab kad orientuojasi į draugus, kurie mokosi prestižinėse gimnazijose. Paaugliams norisi solidumo, todėl mokyklos vardas yra svarbus. Nemanau, kad tai vien snobizmas. Mano manymu, tose mokyklose yra ir gyvos bendruomenės.
Taip pat labai svarbi mokymosi aplinka. Vidurinės mokyklos jai nepatinka todėl, kad tai tarsi fabrikai, kuriuose mokosi nuo mažiukų iki beveik suaugusiųjų: labai daug žmonių, daug triukšmo. Kamerinė aplinka, kai vieni kitus pažįsta, jai malonesnė“, - pasakojo pašnekovė.
Vis dėlto moteris įsitikinusi, kad noras pakliūti į geresnę mokyklą vaikus motyvuoja mokytis. Dar didesnė motyvacija atsirastų, jei vaikas mokytųsi aplinkoje, kur susirenka į žinias orientuoti moksleiviai. Kita vertus, toje pačioje gimnazijoje gali susidaryti karjeristų klasė, kai pasiekimų vardan lipama per galvas. Taigi vien patekimas į gerą mokyklą dar nelemia, kad joje vaikui iš tiesų bus jauku ir gera mokytis. Tuo tarpu ir paprastoje mokykloje gali susirinkti labai šauni klasė.
Kova už vietą po saule
„Įdomu, kad mūsų kartos laikais vyresnėse klasėse likdavo tik geresni mokiniai, o kiti išeidavo į profesines mokyklas. Dabar vaikai trūks plyš siekia aukštojo mokslo, todėl suguža į gimnazijas. Būtent dėl to dauguma gimnazijų tampa panašaus lygio.
Dar viena problema, kad trimestrų vidurkiai – taip pat sąlyginis dalykas. Vienoje mokykloje lengviau rašomi pažymiai, kitoje – sunkiau, o reitinguoja visus vienodai. Kita vertus, girdėjau, kad kai kurios gimnazijos, nors ir iškėlusius aukštus reikalavimus pažymiams, iš tiesų nesurenka moksleivių, todėl priima ir blogiau besimokančius“, - svarstė aštuntokės mama.
Anot jos, vidurinės mokyklos taip pat stengiasi išlaikyti moksleivius, tačiau tai daro ne gerindamos aplinką, mokslo kokybę, būrelių įvairovę, bet karpydamos moksleiviams sparnus: esą kam šokti aukščiau bambos, kai ir čia gerai.
„Gaila man ir vidurinių mokyklų mokytojų. Jie jaučiasi tarsi išduoti ir klausia: „Ar mes iš tiesų tokie blogi mokytojai?“ Kita vertus, iš profesinių mokyklų pedagogų teko girdėti, kad jiems sudėtinga pas save pasikviesti į praktinę veiklą orientuotus vaikus, nes vidurinės mokyklos jų neįsileidžia. O juk gerų darbininkų mums reikia daug labiau nei nevykusių inteligentų“, - teigė pašnekovė.
Prieš 6 metus ne pačią geriausią, trikalbę (lietuvių-rusų-lenkų) sostinės mokyklą baigusi Rasa iki šiol įsitikinusi, kad vaiko pasiekimus lemia ne mokyklas vardas, bet asmenybės savybės.
„Savo mokykloje jaučiausi gerai, nenorėjau skirtis su savo draugais, mums buvo linksma mokykloje, gerai sutariau su mokytojais, turėjau gerą auklėtoją, pagaliau mokykla buvo šalia namų, todėl nė minčių nebuvo rinktis kitą mokymo įstaigą. Turbūt panašiai mąstė ir kiti – iš maždaug 100 mūsų kartos mokinių išėjo gal apie 10“, - pasakojo vilnietė.
Paklausta, ar prieš egzaminus nebuvo problemų su pasitikėjimo savimi, Rasa atsakė klausimu: „O nuo ko priklauso vaiko pasitikėjimas savimi? Turbūt jis labai daug ką lemia, kaip tu jautiesi toje aplinkoje? Man buvo nesunku ir įdomu mokytis, mokytojai skatino dalyvauti konkursuose, olimpiadose. Jeigu mokytojas mato, kad mokinys gabus, juk kiekvienas jam pasiūlys papildomos informacijos. Dvyliktoje klasėje lankiau tik papildomas istorijos pamokas. Iš šio dalyko per egzaminus surinkau per 90 proc. apie tiek pat balų gavau visų pagrindinių dalykų“.
Jos teigimu, į aukštąsias mokyklas įstojo apie pusė jos klasės draugų. Bandė stoti greičiausiai visi.
Ateityje – gimnazijų sistema
Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus Alvydo Puodžiuko teigimu, pirmoji gimnazijų koncepcija buvo orientuota į gabius vaikus, vėliau ji buvo pakeista, todėl šiuo metu į gimnaziją teoriškai gali patekti visi tam tikro amžiaus moksleiviai. Miestuose gimnazijos paprastai yra keturmetės, kaimiškose vietovėse dėl mokinių stygiaus turi visas klases.
Vis dėlto A. Puodžiukas įsitikinęs, kad diferencijuoti mokyklas pagal amžiaus tarpsnius daug naudingiau nei turėti dvi šalia esančias mokyklas nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Juolab kad mažėjant moksleivių skaičiui klasės tuštėja.
„Žinau nemažai pavyzdžių, kad mokykloje, kuri apima mažesnį amžiaus tarpsnį, bendruomenė daug aktyvesnė, o mokiniai jaučiasi saugiau. Mokyklos uždavinys – ne tik mokyti, bet ir ugdyti brandžią asmenybę. Tikrai nepavydžiu pedagogams, kuriems reikia aprėpti visus amžiaus tarpsnius. Mažesnės mokyklos turi daugiau galimybių organizuoti brandžius renginius konkrečiai amžiaus grupei.
Gerėja ir mokymo kokybė, nes mokytojas turi galimybę specializuotis žinias perteikiant tam tikrai amžiaus grupei. Juk jaunesnių ir vyresnių klasių mokymo specifika skiriasi, todėl mokytojams tenka prisitaikyti“, - svarstė pašnekovas.
Anot ministerijos sekretoriaus, šiuo metu Lietuvoje yra apie 170 gimnazijų ir tik 15 iš jų neatitinka gimnazijos struktūros reikalavimų, t. y. turi jaunesnių moksleivių. Daugelis iš jų dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus jau artimiausiais metais turėtų tapti keturmetėmis gimnazijomis arba pagrindinėmis mokyklomis. Tuo tarpu dauguma miestuose esančių vidurinių mokyklų taip pat planuoja keisti savo statusą į vieną ar kitą pusę.
Turėti specializuotas pagal amžiaus tarpsnius mokyklas, A. Puodžiuko teigimu, naudinga ir dėl materialinės bazės. Esą kai įkuriamas specializuotas gamtos mokslų kabinetas, racionaliau, kad juo naudotųsi kuo daugiau moksleivių, o tai įmanoma tik tuomet, kai susiburia pakankamai didelės grupės, kurios pasirenka vieną ar kitą dalyką. Įsigaliojus individualioms mokymo programos, tai įmanoma tik gimnazijose, turinčiose daug paralelinių klasių.