V. Markūnas jaunimo sodyboje Ruandoje savanoriavo liepą ir rugpjūtį. Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientas nuvažiuoti į Afriką svajojo jau seniai. Kartą jis parašė laišką nuo 1978-ųjų Ruandoje dirbančiam lietuvių kilmės kunigui misionieriui Hermanui Jonui Šulcui SDB. Šis jau po dviejų valandų atrašė ir pakvietė atvykti į jo paties įkurtą jaunimo sodybą. Rėmėjai jaunuoliui padėjo pasirūpinti bilietu, skiepais ir viza.

„Mamai tai buvo kaip su plyta per galvą. Pasakiau jai tik tada, kai viską susiorganizavau. Mama pasakė, kad mane paveda Dievui ir negali manęs savintis. Mamos manymu, vaikai duodami kaip strėlės – jas iššauni, bet skridimo krypties negali kontroliuoti. O tėtis reagavo dalykiškai ir paprastai. Šį tikslą palaikė ir Ateitininkų federacija, kuriai priklausau“, – pasakoja V. Markūnas.

Kelionę į Ruandą moksleivis įvardija kaip misiją. „Ši misija nėra tikėjimo doktrinų skleidimas. Tai dalijimasis geriausiu, ką turi. Tuomet išgyveni svarbiausią tikėjimo esmę – meilę artimui. Prieš kelionę turėjau suprasti, kad nevažiuoju jiems padėti – aš važiuoju dalintis. Ruandos žmonės nėra „vargšeliai“, kuriuos reikia gelbėti“, – sako V. Markūnas, raginantis nepamiršti, kad nesame aukščiau už ruandiečius.

Įspūdžiai iš Ruandos V.Markūno nuotr.
Atvykęs į juodąjį žemyną, V. Markūnas apsigyveno jaunimo sodyboje Musha kaimelyje, nuo sostinės nutolusiame 60 km. Dauguma sodybos gyventojų – našlaičiai ar kilę iš probleminių šeimų. Mažiausiam nebuvo nė metų, vyriausiems buvo 18 ir daugiau.

Išvydus didžiules problemas, V. Markūnui kilo klausimų, ką naudingo gali padaryti 11 klasių baigęs moksleivis. „Iš pradžių maniau, kad čia nieko negalėsiu padaryti, be reikalo atvažiavau. Po dviejų savaičių supratau, kad nereikia rūpintis, kiek pakeisiu pasaulį – tiesiog reikia viską, ką turiu, atiduoti Dievui. O tai galiu padaryti tarnaudamas žmonėmis, dovanodamas save kitiems. Todėl vaikus mokiau anglų kalbos, skaityti, iškalbos, žaidimų, montuoti filmukus. Galėjau visus savo talentus padovanoti kitiems – tą ir bandžiau daryti“, – kalbėjo V. Markūnas.

Vaikus tenka auklėti fizinėmis bausmėmis

Ką per du mėnesius matė Afrikoje, pašnekovui paaiškinti sunku. Mat jei Europoje viskas yra juodai balta, Ruandoje V. Markūnas sako išvydęs raudoną spalvą.

„Jie turi paprastumo ir mokėjimo džiaugtis kiekvienu momentu. Iš to galime daug pasimokyti. Mums reikia priežasties, kad šypsotumėmės, o jiems reikia priežasties, kad nesišypsotų. Tačiau tuo pat metu galima įžvelgti daug savanaudiškumo, egoizmo. Bet, mano subjektyvia nuomone, patys skurdžiausi žmonės, kuriems dar nedaro įtakos Vakarų kultūra, gyvena džiugiai ir laimingai“, – teigia V. Markūnas. Jis prisimena H. Šulco žodžius: „visa Afrika suklestėtų, jei iš jos išvažiuotų visi baltieji“.

Pasak V. Markūno, ruandiečiai neturi įvairaus maisto, čia kankina vaikus žudančios ligos, bet jie moka džiaugtis gyvenimu. „Tačiau tada įsiveržia Vakarų kultūra ir sako, kad jei norite būti laimingi, jums reikia geros mašinos, gero namo, kuo daugiau uždirbti, kuo daugiau bananų laukų, pavaldinių. Tie, kurie tuo patiki, džiugesį praranda“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak V. Markūno, Ruandoje paplitęs dalijimasis. Čia populiarus posakis, kad ant vieno triušio kailio gali išmiegoti penki žmonės. Būna, kad žmogus vakarienei teturi vieną bananą, ir jį pasidalija su neturinčiu.

Jaunimo namuose savanoriavęs lietuvis pastebėjo, kad Ruandoje dar gajus fizinių bausmių kultas. Šioje šalyje vaikams trūksta disciplinos suvokimo. „Būna, vaikas ne vietoje ir ne laiku kažką negero padaro ir juokiasi iš išdaigos. Mūsų kultūroje nutaisytum piktą veidą ir vaikas bent jau nudelbtų akis. O ten jie ir toliau šypsosi – jokios reakcijos. Neveikdavo ir mano priekaištai jų kalba, kad blogai padarė. Tuomet tekdavo prieiti, taukštelti per galvą, paklausti, ar suprato blogai padaręs – tik tuomet vaikas supranta, kad kažką blogai padarė“, – pasakojo V. Markūnas.

Jaunimo sodyboje prižiūrėtojais dirba vienuoliai ir vienuolės. Jam teko matyti, kad vienuolė vaikus bausdavo lazdele šerdama per nagus ar nugarą. Tokie dalykai Ruandoje – savaime suprantamas disciplinos būdas. Tai supranta ir patys vaikai. „Tačiau tikro fizinio mušimo niekada nemačiau ir apie jį negirdėjau“, – tvirtina vilnietis.

Miega ant žemės iš molio ir mėšlo drėbtose trobelėse

Ruandos miesteliuose daug žmonių su automatais ir vinčesteriais. Taip palaikoma rimtis. Nepaisant to, sako V. Markūnas, šalyje ginkluotų susirėmimų nėra. Lietuvis pasakoja po sostinę Kigalį ir kitus miestelius bei kaimus vaikščiojęs drąsiai. Vis dėlto vagystės čia gana paplitusios – štai ir iš iš jaunimo sodybos kaimiečiai nuolat vogdavo medieną, maistą.

Įspūdžiai iš Ruandos V.Markūno nuotr.
V. Markūnui nepasirodė, kad Ruandoje žmonės mirtų iš bado. Daugiausia vietiniai maitinasi bananais, bulvėmis bei manijoku. Manijokas – krūmas, valgomi ir jo lapai, ir šaknys. Vandenį vietiniai gyventojai semia ir geria tiesiai iš ežero, o mėsos valgo porą kartų metuose.

„Tačiau jei esi našlaitis arba senelis ir nėra kam tavimi pasirūpinti, neatsiranda šeimos, kurioje galėtum gyventi, tada tikrai gali mirti iš bado. Valstybė tavimi nepasirūpins“, – sako pašnekovas.

Tokiems nelaimėliams gelbsti misionierių įkurti jaunimo namai, sodybos. Čia gauna geresnį maistą, drabužių, taip pat sudarytos galimybės eiti į mokyklą.

Daug didelių šeimų Ruandoje gyvena iš molio ir mėšlo drėbtose trobelėse ir miega ant žemės.

Jaunimo sodyboje, kurioje dirbo lietuvis, vaikai gyvena geriau nei kaime. Jie turi daugiau drabužių, kartais kiniškus mobiliuosius telefonus, per kuriuos mėgsta klausytis muzikos. Kaimo vaikai dažniausiai turi tris poras drabužių: mokyklinę uniformą (jeigu į mokyklą eina), kasdienius (visiškai dulkinus, skylėtus skarmalus) ir drabužius, skirtus vaikščiojimui į bažnyčią (juos prižiūri, šitie drabužiai labai tvarkingi).

Nors sakoma, kad Ruandoje daug krikščionių ir musulmonų, čia išlikusi pagonybė. „Juos pakrikštija, tačiau jie nesupranta, ką tai reiškia“, – kalbėjo V. Markūnas.

Nebegalvoja, kad baltieji valgo vaikus

V. Markūno teigimu, vietinių požiūris į baltaodžius buvo pakankamai keistas. „Daugybė į Ruandą atvykstančių baltaodžių vietinius laiko vargšeliais, dalija pinigus – tikisi, kad gavę pinigų žmonės nusišypsos ir bus laimingi. Tačiau tai nesąmonė: netikslingai duoti pinigai nieko nepakeis – jie gyvens taip, kaip gyveno vakar. Tačiau tai, mano manymu, visiškai sugadina santykį tarp juodojo ir baltojo“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, baltieji Ruandoje traktuojami kaip tie, kurie atėję pabarsto pinigų. Dėl to vos išvydę baltaodį, vaikai vejasi ir prašo pinigų bei saldainių. Jei to negauna, prašo bent jau nuotrauką padaryti – vietiniams vaikams patinka save matyti fotografijose. Anksčiau Ruandoje sklido mitai, kad baltieji valgo vaikus. Dabar stereotipai kitokie.

Tačiau yra ir gražioji baltųjų ir juodųjų bendravimo pusė. „Būdavo, vaikai užšoka ant kojų, apsikabina, juokiasi. Jiems būdavo gera būti kartu, stebėtis mano balta oda, glostyti veidą, matyti plaukuotas rankas ir kojas – daugumos juodaodžių rankos ir kojos neplaukuotos. Vietiniams fizinis kontaktas labai svarbu – tai nuoširdu, per jį daug pasakoma“, – įspūdžiais dalijosi Ruandoje savanoriavęs lietuvis.

Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Ruandoje dviem vyrams įprasta vaikščioti susikibus – taip išreiškiama draugystė, tai nereiškia homoseksualumo.

Suprato, kad pasaulio nepakeis

„Ruandoje supratau, kad nesuprantu pasaulio. Ir tai yra nuostabu. Pasaulis toks įvairus, kad visą laiką reikia pirma klausyti, priimti kitaip mąstančius. Supratau, kad daug dalykų nėra universalūs: mums labai svarbu turėti užtikrintą gyvenimą su gera finansine padėtimi. Jie gali jaustis laimingi ir būdami labai neturtingi, vertindami šalia esančius žmones, šeimą kaip savo didžiausią lobį“, – sako V. Markūnas.

Jaunuolis suprato, kad viešnagė Ruandoje sudavė smūgį jo maksimalizmui.

„Čia pamiršau skambią frazę „noriu pakeisti pasaulį“. Ten supratau, kad ne aš pakeisiu pasaulį, nes aš – tik žmogus. Viskas, ką aš turiu daryti – atiduoti save Jėzui Kristui, „dovanoti savo turimas „žuvis ir duoną“ (Jn 6, 9) – talentus – ir leisti jam, savo nuožiūra, mano auka pradžiuginti vieną arba tūkstantį. Aš tiesiog seku savo sąžinės balsą, kilnius norus, kuriuos, tikiu, man įdėjo Viešpats. Jeigu aš juo seksiu, pildysiu savo gyvenimo pašaukimą“, – dėstė V. Markūnas.