Kai absolventas neranda darbo, tai ne tik jo problema. Lietuvoje tokių – dešimtys tūkstančių. Europoje – milijonai. Artimuosiuose Rytuose – 80 milijonų. Gimsta nauja klasė. Ji jau turi pavadinimą – prekariatas. Be darbo arba su laikino darbo sutartimis. Be perspektyvų kada nors sutvarkyti savo gyvenimą.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Susidūrėme su problema, kurią esant tik įtarėme. Pamatę jos dydį, apstulbome, o dabar, kai išaiškėjo, kad ji milžiniška ir gali paralyžiuoti visą mūsų visuomenę, nežinome, ką daryti ir kur ieškoti vaistų. Tarsi savo bute būtume pamatę vieną ausį, paskui – iltį, tada – storą koją. Galų gale pakeliame akis ir matome, kad mūsų būste stovi dramblys.

Turiu omenyje jaunimo nedarbą arba neoficialų darbą. Ne uždarbio mokėjimą vokelyje. Tai bjauru, skriaudžia visuomenę, tačiau bent jau yra kovos su tuo būdų: pasitikėjimo telefonai, techninės priemonės. Reiškinys, apie kurį kalbame, baisesnis.

Pusę Lietuvos bedarbių sudaro jauni žmonės – nuo 16 iki 35 metų. Jaunų bedarbių turime 46 tūkstančius. Iš trijų jaunuolių du darbo neturi. Didelė jų dalis nedirba 11 mėnesių ir daugiau. O tie, kuriems neva pasisekė, kurie įsikabino į kokį nors darbą, dažniausiai (pusė tokių) dirba ne pagal specialybę, kurią įgijo. Tūkstančiai jų dirba pardavėjais, padavėjais ir panašiai, o kad nestaugtų iš nevilties, dažnas vėl pradeda studijuoti.

Tai – problemos dalis. Jaunuoliai įsidarbina tik laikinai. Dažniausiai jiems neskiria etato, sudaro laikinąją darbo sutartį. Sutarčiai pasibaigus, ji gali būti pratęsiama, gali būti daromos ūkanotos užuominos kada nors įforminti, bet tuo viskas ir baigiasi.

Kitas plonas siūliukas, pririšantis žmogų prie įmonės ar įstaigos, – stažuotės. Priima jaunuolį į darbą neva stažuotis, jam arba visai nieko nemoka, arba moka mažai. Niūriai neša savo naštą, nes turi viltį – kada nors pradėti dirbti bent pagal sutartį. Visa tai – įvairios formos įvilioti jaunuolį į laikino darbo spąstus.

Kaip ir pelė pelėkautuose, jis nesupranta, kas vyksta. Mano, kad tik jam taip nesiseka. Arba kad pakliuvo pas blogą darbdavį – bjaurų sukčių. Arba save ramina – ką ten, pas mus, Kaune, tokia tvarka. Kitas – Vilniuje tokia tvarka, Klaipėdoje, Panevėžyje ir t. t. Deja, taip yra visoje Lietuvoje. Ir jau senokai. Bedarbis ir laikinai įdarbintas asmuo neturi jokių perspektyvų. Jis nebus paaukštintas darbe, jo uždarbis nepadidės, jis neturės atostogų, susirgęs negaus paramos, o senatvėje – padoresnės pensijos.

Emigracija – irgi ne išeitis. Ten bus tas pats. Žemės ūkio darbai Švedijoje, sunkūs ir po 12 valandų per parą, žuvų darinėjimas Norvegijoje, gatvių šlavimas, lovų klojimas viešbučiuose Anglijoje gali nuginti skurdą, bet perspektyvų žmogui neduoda jokių. Nepastebėjau, kad kas nors tais darbais girtųsi. Tik vienas iš tūkstančio ten nuvažiavusiųjų pakyla laipteliu aukščiau, bet vis tiek į vidurinę klasę patenka tik per stebuklą.

Jaunimas tampa nereikalingas?

O mūsų jaunimas šaunus. Aš matau studentus. Kimba į mokslus kaip pasiutę, ypač merginos. Ir jų ambicijos didelės: iš gyvenimo tikisi džiaugsmo, norėtų gyventi įdomiai, keliauti, vakarais smagiai pasilinksminti draugų būryje. Jiems reikia visko. Dviračio neužtenka, reikia automobilio. Rūpinasi savo gerove, bet visuomeniniai, tautos, valstybės reikalai jiems irgi svarbūs. Labai vertina draugiškus santykius, neskuba kurti šeimos, nes puikiai supranta, kad visko pagrindas – įdomus, gerai mokamas darbas, kuriame yra perspektyvų. Nekantriai dairosi – kur tas „gerasis gyvenimas“, kuris turėtų jau priklausyti? Juk jis arba ji – geručiai!

Štai čia viskas ir užsikerta. Nėra tų darbų. Per 20 metų išaugo nauja lietuvių karta, nepatyrusi nei svetimo jungo, nei vadinamojo socializmo kvailysčių, bet gali būti, kad tai bus mūsų prarastoji karta. Ir nėra to, ką galėtume apkaltinti. Čia nekalta nei Vyriausybė, nei Seimas, nei santvarka. Jaunimui tenka gyventi pasaulyje tokiu metu, kai vyksta didysis lūžis. Jis atsidūrė lūžio zonoje. Labai menka paguoda, kad taip yra visoje Europoje, daugelyje pasaulio šalių – irgi.

Jaunimas tampa beveik nereikalingas. Skaičius ir nuošimčius Lietuvoje paminėjau. Bet taip yra visur. Kas penktas jaunuolis Vakarų Europoje – bedarbis. Ekonominė krizė lyg ir baigiasi, o bedarbių Vakarų Europoje trečdaliu daugiau negu prieš trejus metus. Ispanijoje 42 proc. jaunimo neturi darbo. Bet ir iš tų, kurie jį suranda, gauna tik laikiną. Arabų šalyse, Europos kaimynystėje, bedarbių armija – 80 milijonų. Tai būtų 70 divizijų kareivių, bičiuliai. Būtent jie, arabų jaunimas, vaikinai ir ypač merginos, ten nuvertė diktatorius. Pirmą kartą valdžiai nepavyko nukreipti neapykantos ugnies į Ameriką, Europą ar Izraelį. Nepavyko, nes arabų jaunimas dabar išprusęs. Bet kas iš to? Jų padėtis nepagerėjo, darbų neatsirado.

Vakarų Europos jaunimas ne tik retai suranda darbą, ir tai tik laikiną, bet jam ir mokama mažai. Jauni žmonės Europoje vidutiniškai gauna 45,5 proc. suaugusiųjų uždarbio. Lietuvoje jaunimui atrodo, kad gal tos visos negandos – tik laikinas reiškinys, o jų bendraamžiai Europoje jau pradeda prarasti viltį. Sublyksėjo pirmieji žaibai – ateinančių audrų pranašai. Liepsnoja Paryžiaus priemiesčiai. Atėnų gatvėse vyksta mūšiai tarp anarchistų ir policijos. Kvaila, žinoma. Juk policininkai – tarnautojai, o anarchija nieko nesiūlo. Maištai Londone, masinės, kol kas dar taikios demonstracijos Madride.

Tai daug, bet neatitinka problemos masto, nes į šalį nustumtas jaunimas neorganizuotas. Bet jie jau turi vardą. Vakarų Europoje juos vadina – ir jie sutinka su tokiu pavadinimu – prekarijais. O visą sluoksnį – prekariatu. Lotyniškai precarius reiškia „atsidavęs kitų palankumui, nuolankus, meldžiantis malonių“. Viduramžiais šiuo žodžiu buvo vadinami vargingi valstiečiai, išprašę iš pono gabaliuką žemės, kad iš bado nemirtų. Tas gabaliukas turėdavo būti grąžintas iš karto žemvaldžiui pareikalavus. Skamba panašiai kaip proletariatas. Tiko. Prigijo.

Naujos klasės gimimas

Kada ir nuo ko prasidėjo tas nuosmukis, dėl kurio atsirado prekariatas? Juk beveik pusę amžiaus Vakarai stabiliai kopė aukštyn, gyvenimas buvo neblogas ir vis gerėjo. Atsirado informacinės technologijos, žemės ūkis ir chemija, apskritai mokslas visose srityse darė stebuklus. Bet 1973 m. arabai paskelbė naftos boikotą. Darnus Vakarų ūkis ėmė griūti. Ronaldas Reaganas JAV, Margaret Thatcher Didžiojoje Britanijoje ėmėsi ekonomikos gelbėjimo priemonių. Liberalizavo viską, kad paskatintų verslininkus priimti į darbą jaunimą, leido sudaryti laikinąsias sutartis. Tai buvo pavadinta gražiai – „lankstūs įdarbinimo principai“.

Nekritikuoju R. Reagano ir M. Thatcher. Jie suvalgė Sovietų Sąjungą kaip bandelę su dešra per pertrauką mokykloje. Nė šūvio nereikėjo iššauti. Ačiū jiems. (Dabar rusai, beje, surado naują paaiškinimą to, kas jų šalyje vyko 80 metų. Ne, jie sako, mes nieko nebuvome okupavę. Tai mus bolševikai buvo okupavę.) Tiek to. Ne apie Rusiją šiandien. Bet kai Kinija pamatė, kad bolševizmas – jų atveju maodzedunizmas – irgi atvedė į prarają, kai Indija pamatė, kad negalima toliau mėgdžioti sovietinio modelio, nes jis popierinis, kai abi šalys ryžtingai pasuko į kapitalizmą, pasaulis pasisuko.

Į žmonijos ekonomiką pliūptelėjo pusantro milijardo naujų darbininkų. Ne, jie niekur neišvažiavo, dirbo savo miestuose, priemiesčiuose ir kaimuose, bet dirbo greitai, daug ir pigiai. Vakaruose gyvenimas dar pagerėjo, tapo pigu pirkti. Bet atsirado kitas dalykas. Iš Vakarų į Rytus pradėjo plaukti šachtos. Kokia prasme „plaukti“? Vakaruose užsidaro, Rytuose atsidaro. Paskui jas – metalų sodrinimo įmonės. Paskui – liejyklos. Tada – visi fabrikai.

Verslininkai nebuvo nei trumparegiai, nei liguistai godūs, nors buvo ir yra visokių. Veikė rinkos nuostatos. Verslininkai buvo priversti gaminti ten, kur tai daryti pigiau, o parduoti prekes ten, kur galima gauti geresnę kainą. Paprasta kaip ABC. Jeigu mano konkurentas Indijoje gamina gerus batukus, kuriuos galima parduoti už 100 litų, o aš Vokietijoje arba Lietuvoje gaminu galbūt truputį geresnius batukus, bet negaliu jų parduoti pigiau negu už 800 litų, aš bankrutuosiu ir iki gyvenimo pabaigos sėdėsiu skolose. Norom nenorom batukus pradėsiu gaminti Kinijoje.

Lyg būtų negana to, kad gamyba iškeliavimo svetur, į priešingą pusę, iš Rytų ir Pietų į Vakarus, netrukus patraukė imigrantų bangos, viena po kitos. Jie buvo pasiryžę dirbti už algą, mažesnę negu baltojo bedarbio pašalpa. Verslininkai spaudė savo vyriausybes – netrukdykite jiems atvykti. Tegul! Be jų mes nei braškių, nei agurkų iš laukų nesurinksime, nei indų restoranuose neišplausime. Europiečiams vis tiek buvo gerai – sotu, šilta, trumpos darbo valandos. Gamybai sumažėjus, ją automatizavus ir kompiuterizavus (net žemės ūkyje – Brazilijos pampose vienas žmogus valdo 30 kombainų), darbo rankų reikėjo vis mažiau, o paslaugų sektoriuje žmogėdriška konkurencija. Jaunimas siekia įkopti į vidurinę klasę, senimas bijo būti iš jos išstumtas ir kristi į prekariatą. Nes jis jau tapo klase, turi visus klasės požymius. Taip ir knieti sušukti: „Visų šalių prekarijai, vienykitės!“

Tačiau tai būtų kvailas šūkis, nes beprasmis. Proletarai turėjo kovos priemonių: streikai, galų gale mechanizmų daužymas. Prekarijams niekaip nepavyksta streikuoti, nes jie darbo neturi. Daužyti irgi neturi ko. Nebent kaip graikų anarchistai – policininkus, nes aukščiau nepasiekia. Bankininkai ar verslininkai irgi nekalti. Jie dirba savo darbą ir stengiasi jį dirbti kuo geriau.

Taip ilgai apie prekarijų klasę nežinojome todėl, kad vyriausybės ją slepia. JAV ir Didžiojoje Britanijoje prie mažiausių uždarbių priduria valstybė. Iš kur ima? Iš biudžeto. Iš mokesčių. Danijoje, Vokietijoje ir Olandijoje žmonėms primokama už darbo ieškojimą. Taip sumažinamas nedarbo nuošimtis statistikoje. Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje dar gražiau – primoka tėvams, išlaikantiems darbo neturinčius suaugusius vaikus. Bet visa tai negali ilgai tęstis. Iš kur valstybė ims?

Pietų Europos šalys jau neturi iš kur paimti. Europoje kilo valstybių bankroto pavojus. Jos lenktyniauja viena su kita – kuri daugiau sutaupys. Vyriausybės negalės daugiau slėpti prekariato. Nes jis auga. Iš visų naujų darbo vietų, kurios pernai buvo sukurtos Didžiojoje Britanijoje, 97 proc. – laikinos. Vokietijoje pusė darboviečių laikosi tik dėl laikinųjų sutarčių, kitose Europos šalyse panašiai.

Reikia kapitalizmo reformos

Prekarijai pavojingi, nes gali staigiai sustiprinti kraštutinių priemonių siekiančias jėgas, tokias kaip naujieji komunistai Vakarų Europoje. Nepatyrę bolševizmo, jie rėkia, kad ten nebuvo nedarbo. Teisybė. Nebuvo. Nes vieną rąstą nešė 16 žmonių, dar dešimt juos prižiūrėjo, o rąstas buvo nešamas ne ten, kur jo reikia. Negalima kartoti žlugusios sistemos. Negalima gyvenimo mokytis iš lavono. Vyriausybės, apkrautos skubiais kasdieniais reikalais, nesugeba susitvarkyti. Ir nelabai gali. Susiduria ne tautų interesai, o kartos. Jaunimas ir senimas.

Lietuvoje prekarizacijos procesai dar tik prasideda. Ačiū Dievui, atsiliekame maždaug aštuoneriais metais. Bet privalome žiūrėti į priekį. Mūsų universitetų absolventai jau irgi dirba sumuštinių pardavėjais. Jie viliasi, kad tai laikina, kad tuoj viskas pasikeis. O kas gali pasikeisti? Kuo toliau, tuo aiškiau, kad reikia naujos, kitokios kapitalizmo schemos. Pradedame jausti naujos socialinės sanklodos būtinybę.

Ar yra išeitis? Be abejo, yra. Nereikės nei komunizmo, nei fašizmo. Vakarų šalyse pagaminta tiek daug ir sukaupti tokie dideli kapitalai, kad visi Vakarų piliečiai galėtų gyventi vien iš palūkanų. Mūsų visuomenė galėtų mokėti visiems piliečiams rentas – mažas, visiems vienodas, bet pastovias, o žmonės galėtų prisidurti dirbdami atsitiktinius darbus.

Taip jau buvo – senovės Romoje. Problema ta, kad kapitalas privačiose rankose. „Atimti ir išdalyti“ – blogai, nepadės. Tą pamoką mes jau turėjome. Nuskursta ir tie, iš ko atimama, ir tie, kam dalijama. Kitaip nebūna. Nes, norint „atimti“, reikia diktatūros. Reikėtų sušaudyti kelis milijonus, paskui – dar kelis. Šaudomiesiems blogai, bet ir šaudantiesiems – tik skurdas prieš akis.

Tad kas lieka? Padėtis turi subręsti, o paskui neišvengiamai turės įvykti kapitalizmo reforma. Taip, kaip buvo XX a. pradžioje, kai kapitalistai suprato, kad darbininkai privalo būti sotūs, apsirengę ir turėti būstą. Tada visiems bus geriau. Skandinavijoje tuo keliu nueita toliausiai. Dabar turi būti žengtas dar vienas žingsnis. Kapitalistai turės išlaikyti didžiąją visuomenės dalį, mokėti jai nuolatines rentas. Ar tai vis dar bus kapitalizmas? Žinoma, taip. Nuolatinės pajamos neprieštarauja rinkos ekonomikai. Atvirkščiai! Pakelia produktyvumą. Išeis į naudą ir kapitalistams. Kapitalistas ir jo šeima nei milijardo, nei kelių milijonų sunaudoti vis tiek negali, net jei kasdien valgytų aukso kainos trumus ir nesustodamas skristų aplink pasaulį nuosavu reaktyviniu lėktuvu. Sveiko proto žmogus to net ir nedarys. O verslininkai blaivų protą turi. Jiems ateitį reikia užsitikrinti. Tik daugeliui jų dar primityvaus gobšumo atsisakyti reikės.

Jeigu manote, kad tai – utopija, klystate. Billas Gatesas, kompiuterių karalius, neišlenda iš Afrikos, nesavanaudiškai kuria sveikatos zonas, paaukojo visą savo turtą. Septyniasdešimt Amerikos milijardierių sutinka atsisakyti pusės savo turtų. Warrenas Buffettas, turtingiausias pasaulio žmogus, pareiškė, kad turtuoliai privalo mokėti daug daugiau. Net Prancūzijos milijardieriai pareikalavo prezidento Nicolas Sarkozy juos apkrauti didesniais mokesčiais. Kol kas tai – pavieniai atvejai, stichiški, neorganizuoti. Nieko, neilgai taip bus. Nes taip, kaip yra, ilgai trukti negalės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (326)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (207)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Tragiška avarija Trakų rajone: susidūrė trys automobiliai, žuvo žmogus papildyta 7.41 (37)

Ketvirtadienį 06.41 valandą ryte Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (54)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (16)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Ateities perspektyvos: protingėjantys automobiliai ir kvailėjantys vairuotojai (14)

Jeigu jūsų automobilis geba kritinėje situacijoje sustoti ir mato aplinką geriau, nei jūs pats,...

J. Arlauskaitė – Jazzu rengiasi išleisti poezijos knygą (19)

Besirengdama savo ir Leono Somovo koncertams Kaune ir Vilniuje DELFI TV konferencijoje...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas (13)

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę (3)

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (18)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...