Apie permainų būtinumą jau prabilo ir žymūs šalies mokslininkai. Brandos egzaminų problemos šiemet žada imtis Lietuvos švietimo taryba.
Šie metai – išskirtiniai dėl didžiulio abiturientų aktyvumo viešosiose erdvėse. Bemaž po kiekvieno svarbesnio egzamino jauni žmonės audringai ir be kompromisų dalijosi įspūdžiais ir emocijomis. Nemažai kritikos šiųmečiams egzaminams pažėrė ir specialistai – universitetų mokslininkai, mokytojai ekspertai. Šiandien jau ir švietimo ministras Dainius Pavalkis viename iš interneto portalų viešai žada dėl brandos egzaminų diskutuoti su ekspertais.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė habilituota daktarė Vilija Targamadzė įsitikinusi, kad įtampa ir nesusipratimai per valstybinius brandos egzaminus kyla dėl institucijų nesusikalbėjimo.
Brandos egzaminų problemos šiemet žada imtis Lietuvos švietimo taryba.
Siūlo Nacionalinio susitarimo idėją
Reikia nacionalinio susitarimo dėl valstybinių brandos egzaminų. Pats metas sustoti, pagalvoti, kur esame, susitarti, ko norime pasiekti, ir nuspręsti, kaip to pasiekti. Žiūrėti ne pavienius dalykus, o identifikuoti, kokios yra problemos, ir kaip jas galima spręsti, kad nepasikartotų neprofesionalūs dalykai.
Tokią užduotį mūsų švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui ir šalies aukščiausiems politikams mato Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė habilituota daktarė, Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė Vilija Targamadzė.
Ne vieną dešimtmetį švietimo ir ugdymo problemas nagrinėjanti profesorė pastebi, kad nesusikalbėjimas tarp skirtingų švietimo institucijų tęsiasi jau taip ilgai, kad jau tiesiog būtina atlikti visuminę situacijos analizę.
– Kasmet Nacionalinis egzaminų centras audringai kritikuojamas dėl valstybinių brandos egzaminų. Kritinių pastabų pažeria ir mokytojai ekspertai, ir pavieniai mokslininkai. Kaip manote, kas yra atsitikę – ar abiturientai iš tiesų pernelyg emocingi, o visuomenė – įsijautrinusi, o gal tiesiog turime prastą egzaminavimo sistemą? – pasiteiravome profesorės.
– Esu tikra, kad nė vienas iš egzaminų rengėjų specialiai nesiekia sukelti abiturientams įtampos ir stresinių situacijų. Tai kyla dėl nesusikalbėjimo, atskirų žinybų gynybinės reakcijos. Žaidžiamas savotiškas „pingpongas“ problema tiesiog „numušama“ kitiems, užuot ją sprendus.
Metai iš metų abiturientams kyla problemų dėl egzaminų – vadinasi, reikia atlikti išsamią analizę ir nustatyti, kokios yra problemos ir kaip jas galima spręsti. Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) O juk ŠMM sudėtyje yra Bendrojo ugdymo ir profesinio rengimo departamentas, o šio sudėtyje – netgi Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyrius, kuris turėtų viską koordinuoti.
Nepamirškime, jog ŠMM pavaldūs ir Ugdymo plėtotės centras, kuris rengia brandos egzaminų programas, ir egzaminų užduotis rengiantis bei jas vertinantis Nacionalinis egzaminų centras. Štai kiek institucijų, kurioms metai iš metų siunčiama žinia, kad kažkas ne taip, kad esama nesusikalbėjimo. Tad man kyla abejonių dėl atsakingų žmonių kompetencijų šioje srityje – ir jų geranoriškumo. Trys institucijos, dvi iš kurių pavaldžios pirmajai, ir – nesusikalba! Tai yra tiesiog apverktini komunikaciniai trikdžiai.
Žvelgiant į valstybinius brandos egzaminus, man šiandien apskritai neaišku, ką norime pasiekti: ar siekiame tam tikrų rezultatų, ar norime parodyti, kad dauguma mūsų abiturientų vieną ar kitą dalyką gerai moka – o gal kaip tik pademonstruoti, kad jo nesugeba ir neišmano?
Egzaminuojant turi būti labai aiškūs siekiniai. Turime aiškiai nusistatyti, ko mes siekiame egzaminais ir kaip tai turime daryti. Kai neturime aiškiai įvardinę, tai išeina kaip plaukiant laivu, kurio kapitonas prastas: tada bet kuris vėjas yra netinkamas. Man, kaip mokslininkei, atrodo, kad jau seniai reikia ne tik dabartinės situacijos analizės, bet tuo pačiu ir keista, kad šiuo klausimu nesusirūpina švietimo ir mokslo ministras profesorius Dainius Pavalkis.
Kadangi šie klausimai susiję su tolesniu studijų finansavimu, manau, kad labai aiškius žingsnius turi žengti Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Vyriausybe, galbūt – ir su Prezidentūra. Reikia nacionalinio susitarimo dėl valstybinių brandos egzaminų Lietuvoje. Problema – sisteminė, negalima jos spręsti fragmentuotai, išskaidant. Reikia matyti visumą, be jos – fragmentiniai pakeitimai gali dar ir pakenkti.
– Ką turite omenyje, kai sakote – nacionalinis susitarimas, dėl ko reikėtų susitarti – politikams, valdininkams, mokslininkams, mokytojams, mokiniams ir studentams?
– Švietimas pas mus įvardintas kaip prioritetinė sritis, tačiau kol kas tai – veikiau retorinis posakis. Politikai turi susitarti, kad išliktų valstybei svarbių dalykų tęstinumas. Nesvarbu, kokia partija ar koalicija laimi – siekiniai turėtų būti tie patys. Antra – negali grupelė žmonių spręsti už visus. Manau, kad reikia tiesiog sustoti, pagalvoti, kur mes esame, susitarti, kur turime būti, ir brėžti kelią, kaip ten turime nueiti.
Blaškomasi, kol nėra logiškai, kiekvienam suprantamai, paprastai paaiškinamo orientyro, siekinio. O reikia susitarti: galbūt mums šita egzaminų sistema netinka? Gal pakaktų, kaip tai daroma kai kuriose kitose šalyse, abiturientams parašyti baigiamąjį esė? Gal aukštoji mokykla turėtų įgyti didesnį svorį?
Dar vienas dalykas, dėl kurio reikėtų susitarti – kas apskritai yra bendrasis išsilavinimas. Atsirastų tam tikras standartas. Nes dabar vieni sudėlioja vienus egzaminus, kiti – kitus, ir sako – štai yra bendrasis išsilavinimas. O iš tiesų tai tėra liūdnas profiliuoto mokymo palikimas.
Tas pat su ketinamu įvesti privalomą matematikos egzaminą. Mes visi esame labai skirtingi, ir meninių, humanitarinių polinkių žmogui matematikos brandos egzaminą laikyti bus ganėtinai sudėtinga – gal tada reikėtų galvoti apie kitokį egzaminą?
Tačiau apie visa tai reikia kalbėtis. Tokių klausimų negali spręsti grupelė žmonių. Tai turėtų būti rimtas, nacionalinio lygmens susitarimas.
– Pokyčiai, apie kuriuos kalbate – lėtaeigiai. O ką patartumėte dabartiniams abiturientams?
– Siūlyčiau į patiriamus sunkumus pasižiūrėti filosofiškai. Juk kiekvienas mūsų gyvenime patiria tam tikrus etapus, ir jie – ne koks baigtinis dalykas. Kiekvienoje pabaigoje prasideda kažkas nauja, kažkas kita.
Tačiau egzaminų rengėjai ir mokytojai turėtų mąstyti, kad būsimiesiems abiturientams būtų mažiau trikdžių, mažiau stresinių situacijų. Labai svarbu negąsdinti mokinių. Įtampa mokyklose dažnai kuriama dirbtinai. Egzaminais neturi būti mojuojama kaip vėzdu, reikia laikytis pedagoginės etikos. O ir mokytojui pačiam neprošal kritiškai įvertinti savo paties gebėjimus. Juk ir aš kaip profesorė ne viską žinau – gali būti, kad mano studentai, doktorantai ar kolegos kai kuriose srityse žino daugiau. Mokytojas neturi būti visažinis, jis turi būti profesionalas. O profesionalas nuolat tobulėja.
Be to, nuolat šlubuoja egzaminų organizavimas. Kai kuriuose egzaminų centruose anglų kalbos klausymo užduočių buvo neįmanoma kokybiškai išklausyti dėl netinkamos aparatūros. Ne iki galo apgalvotos egzaminų užduotys – vis dėlto būtina atsižvelgti į moksleivio mąstymo tempą, skirti laiko pamąstymui.
Štai jei dabar turėtume nepriklausomus ekspertus, kurie galėtų patikrinti egzaminų užduotis, jose nebeliktų diskutuotinų arba apgailėtinų vietų.
Kita vertus, ir viešojoje erdvėje apie valstybinius brandos egzaminus derėtų kalbėti labiau pamatuotai. Emocijų proveržiai, „patiko – nepatiko“ – nedera.
– Ar nemanote, kad mokslininkų iniciatyva kažką pakeisti į gera bus „paskandinta“ popierinėse ataskaitose arba atšaukta pasikeitus politinei daugumai – juk taip jau būta anksčiau?
–Švietimo sistemoje labai juntama, kad išmokome perrašinėti dokumentus, prikaišioti deklaratyvių frazių, o paskui sukurti kažkokias imitacines sistemas. Bet juk ta imitacija žlugdo visą švietimo sistemos įvaizdį – ir stiprina nepasitikėjimą biurokratais, kurie iš tiesų neretai subiurokratėja, ir nebelieka žmogaus.
O juk arba švietimas tarnauja žmogui, valstybei, arba tiek mokytojai, tiek mokiniai tiesiog aptarnauja švietimo sistemą. Manau, linkstame į šitą pusę – kažkas mus kaip žaislinį vilkelį pasuka tai į vieną, tai į kitą pusę.
Todėl ir būtina labai gerai įvardinti – kur mes esame ir kur mes norime būti. Nes ten link reikėtų nukreipti ir ES struktūrinių fondų lėšas. Tai vis dėlto kompetencijos ir didžiulės atsakomybės klausimas – tad daugybė ministerijų valdininkų, institucijų atstovų ir kiti atsakingi valstybės politikai, vyriausybės veikėjai turi susimąstyti. Mes galime pakliūti į dar keblesnę situaciją.
Tęsti tai, kas dabar yra – neturint aiškiai įvardintų siekinių, nežinant, ko ir kaip turime pasiekti, vadybine prasme yra ne tik pavojinga, bet ir amoralu.