A. Tapinas. Ateities čia nebus

- Ir kaip jums mūsų miestas? – gaunu klausimą.
- Malonus,- mandagiai atsakau.
- Cha, cha, malonus. Igarka malonus miestas! – prapliumpa juoku dviračiu atmynęs vietinis rusas, pasipuošęs persišviečiančiais marškinėliais,- kur jūs čia tą malonumą matot, parodykit ir mums, gyvenantiems.

Pirmas įspūdis atvykus į Igarką, vieną šiauriausių Sibiro miestų, kraupokas. Sugriuvęs ir apleistas monstriško dydžio medžio apdirbimo kombinatas, žiojintys tušti namų langai, dulkėtos gatvės, žiovaujantys šunys, vienišos svirduliuojančios figūros, brūzgynų apsuptas Leninas, vis dar rodantis ranka į šviesų rytojų, kuris niekada neateis.

Geriausiais laikais daugiau kaip 20 000 gyventojų turėjęs miestas dabar susitraukė iki nepilnų keturių tūkstančių, kurie telkiasi dviejuose negudriai pavadintuose mikrorajonuose – Pirmajame ir Antrajame. Virš nubyrėjusio Užpoliarės viešbučio fasado kabantis plakatas skelbia “Mylimas mieste, tu mano širdyje”. Skelbia, tačiau neįkvepia.

Sovietmečiu vadinta žmogaus valios pergalės prieš gamtą simboliu, Igarka atsilaikė prieš amžiną įšalą, bet kapituliavo prieš rinkos sąlygų nepakėlusio pagrindinio miesto darbdavio bankrotą. Žmonių nuotaikos nepakelia ir virš galvos nuolat skraidantys sraigtasparniai – jie permetinėja iš Krasnojarsko atskridusius Igarkos kaimynystėse esančio naftos gręžinio pamaininius darbuotojus. Net ir šie pinigai aplenkia Igarką.

Tačiau įsižiūrėjęs atidžiai pamatai, kad, nors ir suprasdami beviltišką situaciją, Igarka ir jos gyventojai nepasiduoda. Vakarop gatvėse (nors tai labiau žvyruoti praėjimai tarp namų) padaugėja žmonių. Vyresnieji neskubriai vaikščioja, tarp pašiūrių įsitaisę vyrai gurkšnoja alų, o šeimos su šlepetėmis apautais mažyliais traukia maudytis į nediduką pliažą prie didžiojo Jenisejaus, prasilenkdamos su laimikį nešančiais žvejais. Sporto aikštelėse subumbsi krepšinio ir futbolo kamuoliai, pro šalį skrieja dviratininkai, dulkes kelia ratus po miestą sukantis jaunas motociklininkas su labai senu motociklu su lopšeliu.

Nenuostabu – Igarkoje beveik nėra interneto. Nėra interneto, jaunimas eina į lauką. Švietimas, ko gero, vienintelis klestintis dalykas Igarkoje. Vidurinėje mokykloje mokosi beveik 600 vaikų – sunkiai įsivaizduojama, juk tai beveik penktadalis miesto gyventojų Yra gražiai sutvarkyta dailės ir muzikos mokyklėlė mažiesiems, vaikų sporto mokykla, gal dešimt sovietinių architektų svajones menančių žaidimų aikštelių.

Ir vaišes ant popieriaus bepjaustantys vietiniai, ir tuntai sibirietiškų šunų nužvelginėja po miestą šmirinėjančius energingus atvykėlius su keistu užrašu “Misija Sibiras 16”ant marškinėlių. Smalsiai ir atsargiai, bet nepiktai. Prieina susipažinti, apsidžiaugia ir padėkoja, kad atvykome į jų miestą, o sužinoję šalies pavadinimą krūpteli tarsi nukratyti elektra.

Lietuva.

Šis žodis neatsiejamas nuo Igarkos. Krauju, ant skruostų stingstančiomis ašaromis, dešimtmečių skausmu surištas su atšiauriojo Sibiro miestu. Jis grąžina į praeitį atnešdamas ir kaltės jausmą, kurį gal netiesiogiai, bet jaučia daugelis Igarkos žmonių, ir tą nostalgiją, kai Igarka klestėjo, restoranuose ūžė Jenisejumi atplaukusių didžiųjų laivų jūreiviai, o merginos skendo jaunų lietuvių akyse.

- O, lietuviai, tai buvo meistrai, niekas kitaip taip nedirbdavo, kaip jie,- tėvų pasakotas istorijas prisimena senyvas igarkietis Anatolijus,- Naująją Igarką nuolat užpildavo vanduo, o senojoje Igarkoje, kur vamzdžius klojo lietuviai, niekada nebūdavo problemų. Ir niekas nesuprato, ką jie ten tokio ypatingo padarė.

Prie uždarytos parduotuvės “Poliarinė žvaigždė” mus prisiveja tinkliniu maišeliu mojuodamas Arkadijus. Įsikalbam, jis galva mosteli “Žvaigždės” pusėn.

- Anksčiau čia dirbo du lietuviai Romas ir Vytas. Ir parduotuvė klestėjo, eilės stovėdavo, nes jie sugebėdavo tokių produktų gauti, kurių niekas kitas Igarkoje neturėjo. O po to jie išvažiavo, parduotuvę perėmė mūsiškiai ir, matot, kas iš jos liko.

Lietuva.

Žodis, kuris vyresniems atveria žaizdas, neįvykdytas ir pamirštas svajones, o jaunesniems yra tarsi kažkas iš tolimos legendos ir senelių pasakų.

- Hello, hello,- lūkuriuojant prie parduotuvės, kol apsipirks mūsų maisto komanda, šūkteli nepažįstamus pamatęs jaunas rusas Sergejus, kartu su tėvu išlipęs iš ratus aplink miestą sukančio vietinio autobuso, - speak Russian?

Juos vis dar ( o gal jau) stebina, kad atvykėliai iš tos tolimos šalies iš legendų kalba rusiškai. O išgirdęs žodį “Lietuva” Sergejus net lošteli iš nustebimo.

- Lietuva, Lietuva,- kelis kartus pakartoja,- aš irgi lietuvis. Mano pavardė Brencius.

Prieš akis dar viena gyva tremties, meilės ir išsiskyrimo istorija. Sergejaus senelis buvo atitremtas iš Klaipėdos rajono, čia įsimylėjo, vedė ir gimė Sergejaus tėtis Viktoras. Bet Lietuvos šauksmas buvo per stiprus, jis grįžo, o žmona liko Igarkoje. Kol Viktoras tai pasakoja, Sergejus net trypčioja iš nekantrumo, nes turi svarbų klausimą.

- Aš turiu dukrytę, kokią pavardę jai duoti, kad būtų teisingai lietuviškai? O žmonai?

Kelis kartus pakartoja žodžius “Brenciūtė” ir “Brencienė”, jo lūpose pavardės įgyja kažkokį magišką skambesį.

- Kaip gaila, kad čia nėra normalaus interneto,- apgailestaudamas atsidūsta Sergejus,- galėčiau naudotis socialiniais tinklais, galbūt susirasčiau gimines Lietuvoje, susipažintume.

Galbūt mums tai pavyks padaryti, galbūt šį straipsnį perskaitys Klaipėdoje ar šalia jos gyvenantys Brenciai ir atsilieps. Gyvenime yra buvę ir keistesnių dalykų.

Kone kiekvieną kartą igarkiečio ištartą žodį “Lietuva” arba “lietuviai” palydi atodūsis. Lietuviai nyksta kaip miražas, blėstanti vizija tos praeities, kada Igarkos žmonės tikėjo, jog jiems pavyks. Šiandien to tikėjimo neliko nė lašo. Igarka apatiškai leidžia dabarties dienas ir žino, kad ateities čia nebus.

Bet ir išvažiuoti nėra lengva. Elektriku dirbantis Sergejus kaupia pinigus pirminiam įnašui būsto paskolai, kurią galėtų pasiimti ir įsigyti butui Krasnojarske. Pagal valstybinę programą iš Igarkos į Krasnojarską ar kitus piečiau esančius miestus per metus perkeliamos vos kelios šeimos per metus. Galbūt išvažiuotų ir dar daugiau, bet ir vietiniai sako jaučiantys, kad kažkas juos čia vis dar laiko.

Igarka buvo iššūkis, Igarka galėjo būti įrodymas, Igarka turėjo būti valios triumfas. O dabar Igarka yra tiesiog per brangi ir nelabai kam reikalinga.

- Nebeatpažįstu savo jaunystės miesto,- liūdnai mosteli ranka Olga. Jos akyse kaupiasi ašaros,- čia įvyko karas be karo. Karas be karo.