Praėjusią savaitę žiniasklaidoje vėl pasirodė pranešimas apie telefoninių sukčių aferas bei jų aukas. Jame tereikia pakeisti aukų ir nusikaltėlių pavardes, jų amžių, vietovę, kur padarytas nusikaltimas, ir galima drąsiai sakyti, kad visa kita yra klasika – panašias istorijas nuolat publikuoja laikraščiai, skelbia radijas ir televizija. Taigi istorija yra tokia.
„Praėjusių metų rudenį V. Veličkos ir R. Frolovo aukomis tapo šešios moterys, kurių amžius nuo 53 iki 74 metų, ir 87 metų vyras. Laidiniu telefonu paskambinęs sukčius pinigus iš jų išviliojo papasakojęs graudžių istorijų apie jų giminaičių padarytus nusikaltimus. Neva sūnus ar duktė – automobilio avarijos, kurioje yra sužeistųjų, kaltininkai arba sumušė žmogų ir sudaužė jo brangų kompiuterį.
Paaiškėjo, kad ukmergiškiams skambindavo Marijampolės pataisos namuose nuo 2008 metų vasario kalintis R. Frolovas. Nebaigtą vidurinį išsilavinimą turintis, anksčiau niekur nedirbęs vyras sugebėdavo apsimesti artimu pašnekovo giminaičiu. Vėliau už grotų sėdintis R. Frolovas suvaidindavo, kad perduoda telefoną policijos tyrėjui ar netgi Lietuvos ambasados darbuotojui. Pakeitęs balsą jis tęsdavo pokalbį, nurodydavo, kokios sumos reikia, ir paaiškindavo, kada, kur ir kam ją perduoti.
Netrukus prie patiklaus ukmergiškio namų sustodavo taksi automobilis ir iš jo išlipęs keleivis, prisistatęs avarijoje ar muštynėse nukentėjusio žmogaus giminaičiu, paimdavo pinigus. Tai būdavo V. Velička, kurį atsiųsdavo R. Frolovas.“
Panašių istorijų turbūt yra girdėję visi, o jų finalas visuomet būna vienodas: patiklūs pagyvenę žmonės, siekdami kuo geriausių tikslų (99 proc. atvejų – padėti į nelaimę patekusiam artimajam), sukčiams atiduoda nemažas pinigų sumas, o neretai – ir viso gyvenimo santaupas. Kodėl taip nebaudžiamai Lietuvoje tiesiog klesti ši sukčiavimo rūšis?
Aukų nemažėja
Policijos departamento duomenimis, tokie nusikaltimai šalies policijos suvestinėse imti fiksuoti nuo 2002-ųjų, ir kasmet jų tik daugėja.
Statistika skelbia, kad telefoninių sukčių aukomis tampa vienas iš 60 nusižiūrėtų žmonių, tad galima įsivaizduoti, kiek sukčių kasdien skambina telefonu potencialioms aukoms... Taip pat skelbiama, kad kasmet šalyje užregistruojama 250–300 telefoninio sukčiavimo atvejų. Tačiau tai tik tie atvejai, kai nukentėję piliečiai išdrįsta kreiptis į policiją. O kiek jų nusikaltimą nutyli dėl pačių įvairiausių priežasčių? Juk kam malonu prisipažinti, kad tave apgavo kaip vaiką. Todėl žmonės apie nusikaltimą kartais nepraneša, o tai labai paranku nusikaltėliams.
Kas gi yra tie telefoniniai „psichologai“, kurie sugeba taip gerai paveikti nusižiūrėtas aukas?
Policininkai pirštu duria į kalinius. Beveik 100 proc. telefoninio sukčiavimo atvejų – atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose piliečių darbas. Ir, beje, puikiai organizuotas. Pirmiausia į „zoną“ atkeliauja mobilieji telefonai bei jiems reikalinga amunicija – įkrovikliai, baterijos, SIM kortelės ir t. t., o tuomet jau vyksta tikras darbo pasidalijimas.
„Galvos“ paskirsto sukčiams funkcijas. Visų pirma, vieni iš jų visais įmanomais būdais ieško būsimosios aukos. Labai gerai, jei sužinomas ne tik jos telefono numeris bei adresas, bet ir „avariją padariusio“ sūnaus / dukros / giminaičio / giminaitės vardas ar dar kokie biografiniai duomenys.
Antroji telefoninių sukčių grandis – „liežuviai“. Tad jie ir dirba liežuviais: skambina aukai ir bando ją psichologiškai paveikti. Jeigu pavyksta, pas auką nedelsiant siunčiamos „kojos“. Tai – laisvėje esantys buvę kaliniai, kurie, prisistatę kaip „nukentėjusio“ sūnaus, giminaičio ar dar ko nors atstovai, mikliai pasičiumpa ištiestus pinigus.
Taip dešimtys kalinių nenutrūkstamai skambina telefonu ir kaip tikri psichoterapeutai veikia vargšus pensininkus. Kiti laukia netoliese, pasiruošę tuoj pat prisistatyti ir paimti pinigus. Treti visaip ieško vis naujų aukų. Iš tiesų puikus ir intelektualus sukčiavimo būdas: jokios prievartos, jokių ginklų, jokio kraujo... Ir ką tas telefoninio pokalbio metu tiesiog išmuštas iš vėžių pagyvenęs žmogus spėja įsidėmėti? Kažkokį veidą laiptinėje, po sekundės nusisukusį ir dingusį jam iš akių? Telefono numeris, iš kurio buvo skambinta? Tai – ne „kabliukas“ policininkams: paprastai skambinama su tokiomis SIM kortelėmis, kurios nerodo numerio. Telefonas – dažniausiai vogtas.
Vienintelis būdas sugauti tokį telefoninį sukčių (tiksliau – ne jį, o jo kolegą – vadinamąsias „kojas“) įmanomas tik tuomet, kai jo laukdamas žmogus sugeba atsikvošėti ir paskambina tariamai nukentėjusiam asmeniui. O paskui – ir į policiją. Štai kodėl sukčiai veikia taip psichologiškai agresyviai: jų tikslas – akimirksniu priblokšti, išmušti iš vėžių savo pašnekovą ir kuo greičiau atsiųsti pas jį „kojas“. Jei auka spės atsitokėti, galas visai telefoninei „vaidybai“.
Mobiliojo ryšio blokavimas – nepakankamas
Pasak Kalėjimų departamento darbuotojų, vien pernai pas nuteistuosius buvo rasta ir konfiskuota daugiau kaip 3 tūkst. mobiliųjų telefonų bei daugiau nei 2 tūkst. SIM kortelių. Dar beveik 2 tūkst. telefonų rasta, kai giminaičiai bandė juos perduoti nuteistiesiems. Iš šių kelių skaičių galima susidaryti gana realų vaizdą: į įkalinimo įstaigas visais įmanomais būdais bandoma perduoti mobiliojo ryšio priemonių.
Paprasčiausias būdas tai padaryti – per vadinamuosius pasimatymus. Nors kalinius lankantys asmenys būna tikrinami, jie vis tiek bando ir bando įnešti kalintiems sutuoktiniams / draugams / giminaičiams mobiliųjų telefonų ar jų priedų. Tam panaudojamos net vadinamosios patrankėlės – prie metalinio vamzdžio lanksčiu metaliniu vamzdeliu prijungiamas nedidelis buitinis dujų balionas. Tuomet telieka į vamzdžio galą įstatyti paketą su mobiliąja amunicija, o į kitą galą prileisti dujų ir jas padegti. Po gana garsaus bumbtelėjimo paketas lekia kelis šimtus metrų į „zonos“ kiemą ar – dar geriau – ant kurio nors pastato stogo.
Taip mobiliųjų telefonų pristatymas į įkalinimo įstaigas, kaip, beje, ir jų paieška, vyksta nenutrūkstamai jau gerą dešimtį metų, ir atrodo, kad kol kas minėtasis procesas yra palankesnis kalintiems telefoniniams sukčiams. Antraip vargu ar šis sukčiavimo būdas būtų taip išplitęs, o įkalinimo įstaigose susiformavusios ir jau spėjusios išgarsėti tokių sukčių gaujos (pavyzdžiui, Marijampolės pataisos namuose veikianti grupuotė „Alio, mama“).
Iki šiol nė vienoje įkalinimo įstaigoje visu pajėgumu neveikia nė viena elektroninė mobiliojo ryšio blokavimo sistema. Juk, atrodytų, viskas galėtų būti labai paprasta: specialistai sumontuoja reikiamą įrangą, ir skambink neskambinęs – ryšio nėra.
Minėtų įstaigų apsaugos darbuotojų interesams tai nė kiek nekenktų: ir dabar, vos atvykę į darbą, jie privalo palikti savo mobiliuosius telefonus tam specialiai skirtose vietose. Juolab kad ir Ryšių reguliavimo tarnyba leidimus montuoti radijo ryšio blokavimo įrangą jau senokai yra išdavusi net šešioms laisvės atėmimo vietoms. Deja, iki šiol minėtoji įranga yra sumontuota tik dalyje įkalinimo įstaigų. Tačiau ir toji įranga blokuoja ryšį tik... dalyje įkalinimo įstaigos teritorijos.
Paguodžia nebent tai, kad ateityje minėta įranga turėtų veikti visose 15 įkalinimo įstaigų ir blokuoti radijo bangų ryšį visu jų perimetru. Ką gi, telieka tikėtis – tų pačių pensininkų labui.
O kol kas telefoniniai sukčiai jaučiasi puikiai, nes jiems netrūksta nieko: nei laisvo laiko, nei telefonų, nei aukų, nei, aišku, išviliotų pinigų. Juk jeigu viena išviliotų pinigų suma svyruoja vidutiniškai nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų, galima bent apytiksliai suskaičiuoti, kad toks sukčiavimo būdas kaliniams ir jų sėbrams kasmet atneša kelis milijonus litų pajamų.
Vien telefonu sotus nebūsi...
Pastaruoju metu sparčiai populiarėja ir kiti sukčiavimo būdai, kai apgaule iš žmonių išviliojami pinigai. Išvardysime kelis dažniausius.
* Sukčiai stengiasi iš gyventojų išvilioti informaciją, susijusią su konfidencialiais asmens elektroninės bankininkystės duomenimis (atpažinimo kodas, slaptažodis, 24 slaptažodžiai kortelėje, sąskaitų numeriai). Tai pagrindiniai duomenų komponentai, reikalingi naudotis pinigais, esančiais asmens sąskaitoje (kortelėje), taip pat paskolų iš kreditus teikiančių bendrovių operacijoms atlikti.
* Didėjant nedarbui, padažnėjo sukčiavimo atvejų, kai gyventojai į nusikaltėlių pinkles patenka norėdami susirasti darbą. Telefonu paskambinęs asmuo teiraujasi, ar skelbimų autorius sutiktų padirbėti, tarkim, jo vaiko aukle. Sukčius pasako pasirengęs tuoj pat sumokėti dalį atlyginimo, todėl paprašo banko sąskaitos ir elektroninės bankininkystės duomenų. Žmogui tai atskleidus, nusikaltėlis žaibiškai ištuština jo sąskaitą, maža to, dar ir jo vardu gali paimti greitųjų kreditų.
* Kitas naujas sukčiavimo būdas – nusikaltėlis įtikina daikto pardavėją, kad nori avansu pervesti pinigus už prekę į jo sąskaitą ir paprašo pasakyti ne tik sąskaitos numerį, bet ir prisijungimo slaptažodžius. Esą nepavyksta iš karto pervesti pinigų, tad reikia daugiau duomenų, kad būtų galima skubiai atlikti mokėjimą. Jei pardavėjas atskleidžia sukčiui elektroninės bankininkystės duomenis, šis, pasinaudojęs jais, palieka žmogų be pinigų sąskaitoje ar dar su skola greituosius kreditus teikiančiai bendrovei.