Tarp sėkmės istorijų – karjeros šuolis nuo prostitutės iki virtuvės šefės

Kaip DELFI pasakojo ŽIV/AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ psichologė Jurgita Dapkevičienė, šiuo metu bene visos prostitutės – vietinės. Emigrantėms iš Rusijos ar Baltarusijos, kurių anksčiau būdavo nemažai, Lietuvoje dirbti, ko gera, nebeapsimoka, jos vyksta toliau į Vakarus.

“Per 80 proc. jų yra priklausomos nuo alkoholio ir narkotikų. Deja, esame vienintelė įstaiga, teikianti pagalbą gatvės moterims. Stengiamės, kad tos moterys turėtų bent kokį nors ryšį su visuomene, nebūtų tik gatvės arenoje, kad jos turėtų vietą, kur atėjusios būtų žmogiškai priimtos. Pas mus čia visada yra „prakutusių“, paaugintų merginų, kurios puikiai pažįsta gatvę, todėl gali užmegzti kontaktus, teikti viena kitai informaciją apie lytiškai plintančias ligas, dalinti prezervatyvus“, - pasakojo pašnekovė.

Mat čia moterys turi galimybę dalyvauti kursuose „Aš galiu“, kuriuose įgyja žinių apie sveikatą, savo teises ir pareigas. Po kursų moterys padeda kitoms ir taip įgyja dar daugiau pasitikėjimo savimi, pasijunta naudingos ir pilnavertės. Šis principas sėkmingai praktikuojamas anoniminių alkoholikų grupėse ir kitose bendruomenėse, veikiančiose „lygus – lygiam“ principu. Taip pat moterys nukreipiamos į savanorių rengimo centrą ir turi galimybę įsitraukti į pagalbos teikimą kitose organizacijose.

Psichologė pastebi, kad kai moteris atsitiesia, iš pradžių ji gan dažnai lankosi centre, vėliau užsuka rečiau, o galiausiai visiškai nutraukia ryšius su stoties rajonu, kad šis neprimintų skausmingos patirties.

Prostitučių amžiaus vidurkis – 25-35 metų, tačiau išsibarstymas labai didelis – nuo nepilnamečių iki penkiasdešimtmečių. Dauguma jų čia stovi dešimtimis metų. Jos čia patiria tokių ekstremalių įspūdžių, kad išlieka trauka. Prie adrenalino priprantama kaip prie narkotiko – taip yra visuose prostitucijos sluoksniuose. Vaikų turi apie 60 proc. gatvėje dirbančių moterų, netgi būna dinastijų, kai dirba ir mama, ir dukra.

Dalis moterų vartoja narkotikus ar alkoholį reguliariai, kitos – tik retkarčiais, tačiau visoms joms pakeisti gyvenimo būdą, įgyti profesiją, susirasti darbą ir įsitvirtinti labai sunku.

Jurgita Dapkevičienė
„Daugelis narkotikus vartojančių moterų pageidauja dalyvauti metadono programoje, tačiau į ją pakliūti nėra lengva, be to, reikia atvykti tam tikru konkrečiu laiku, stovėti eilėje. Gatvės žmogui tai misija neįmanoma. Tačiau turime ir nuostabiai sėkmingų istorijų – pavyzdžiui, moteris, netikėjusi, kad gali daryti kažką kita, baigė kulinarijos mokslus ir šiuo metu vadovauja gero restorano virtuvei“, - teigė pašnekovė.

Šių moterų „verslo“ pradžia dažnai susijusi su seksualine prievarta ar seksualiniu išnaudojimu iš artimo giminaičio pusės vaikystėje ar paauglystėje. „Gana anksti jos patiria, kad iš sekso gali turėti naudos, mat vyresnis asmuo joms „atsidėkoja“ dovanomis ir pan. Todėl dažnai lytinį aktą už pinigus jos sieja su globa ir saugumu. Jos iš tiesų labai ieško globos, paprasčiausio motiniško rūpesčio. Žinoma, yra ir tokių, kurioms tai šaltas verslas“, - sakė daug metų su prostitutėmis dirbanti psichologė.

Ji tikino nesutikusi nė vienos gatvėje dirbančios moters, kuri tenkintų savo seksualinius įgeidžius, nors tokių nuomonių iš vyrų galima išgirsti. „Ši nuomonė galėtų būti savo seksualinių fantazijų perkėlimas šioms moterims. Tačiau pačios moterys, apibūdindamos „gerą klientą“, pabrėžia, jog svarbiausia, kad jis greitai pasitenkintų arba negalėdamas susijaudinti tiesiog paliktų jas ramybėje. Pačios akto metu jos stengiasi atsiriboti ir neretai patiria šleikštulį. Apie jokį malonumą čia kalbėti negalima – jos stengiasi nesusitapatinti su tuo, ką daro“, - teigė J. Dapkevičienė.

Kas yra blogiausias ir geriausias klientas

Vyraujančios kainos už seksualines paslaugas gatvėje – 50 litų už oralinį seksą, 70 litų už lytinį aktą ir 150 litų už viską kartu. Žinia, nemaža dalis moterų pasiruošusios parsiduoti už dozę, tad egzistuoja kainų sklaida. Bene labiausiai dėl to pyksta narkotikų nevartojančios moterys, kaltinančios narkomanes dėl kainų mažinimo.

Dažna moteris yra apsibrėžusi, kiek pinigų per dieną norėtų uždirbti – paprastai tai būna 100-150 litų. Kai surenkama nusistatyta suma, darbas paprastai nutraukiamas ir einama gyventi savo gyvenimo.

„Priklausomos nuo narkotikų moterys didžiąją dalį pinigų išleidžia narkotikams, kitos – maistui ir išlaiko vaikus. Drabužiams daug pinigų jos neskiria – perka dėvėtus arba naudojasi labdara. Daugumos šių moterų „profesijos“ kitur neatpažintumėte. Net stoties rajone įmanoma dėl jų suklysti. Yra stereotipų, kaip gali atrodyti prostitutė, – aukštakulniai, atviri rūbai, tačiau galima pamatyti prostitutę ir su džinsais bei marškinėliais. Vyrai irgi klysta. Jei ilgiau pabūtumėte stotyje, tikėtina, kad jūsų kažkas užklaustų apie paslaugas. Jie tiesiog nužiūri moteris, kurios ilgai ten sukiojasi“, - pasakojo J. Dapkevičienė.

Vietos, kuriose vyksta pats veiksmas, būna pačios įvairiausios – moteliai, viešbutukai, butai, automobilis, gamta. Tai susitarimo klausimas. Tačiau pašnekovė retai girdi, kad prostitutės klientus vestųsi į savo namus.

Šiandieniniai klientai, skirtingai nei prieš keletą metų, neprašo paslaugų be prezervatyvo ir paprastai apsauga nuo lytiškai plintančių ligų pasirūpina patys. Klientų socialiniai sluoksniai labai įvairūs – nuo pusiau gatvinių iki biuro darbuotojų, kuriems reikia tokio rizikingo elgesio. Amžius – nuo nepilnamečių iki septyniasdešimtmečių. Dalis jų ieško prostitutės analiniam seksui arba sadomazochistiniams žaidimams ir tikisi, kad ji bus tam pakankamai patyrusi.

„Daliai vyrų reikia ne tik sekso, bet ir galimybės pažeminti moterį, parodyti savo jėgą. Savo galią jie išreiškia fiziškai ar psichologiškai smurtaudami prieš moterį, nesumokėdami. Organizacijoje kabo skelbimų lenta, kurioje moterys gali palikti informaciją apie pavojingus klientus – apibūdinti jų išvaizdą (iki tokių detalių, kokios formos jo galva, kokia eisena), nurodyti automobilio numerį, pavojingo elgesio pobūdį, pavyzdžiui, nesumoka už paslaugas. Ir moterys juos atpažįsta. Mat yra vyrų, kurie čia užsuka nuolat“, - teigė pašnekovė.

ŽIV paplitimas tarp prostitučių viršija epideminį lygį

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kiekvieną dieną Vilniaus stoties rajone seksualines paslaugas siūlo apie 130 moterų. Šios moterys dažnai yra žemesnio nei vidurinio išsilavinimo, neturi profesijos, nuolatinio darbo, socialinio ir sveikatos draudimo. Dalis jų neturi asmens dokumentų. Dauguma šių moterų yra vienišos motinos, ilgalaikės bedarbės, neturinčios pastovios gyvenamosios vietos. Būdamos patiklios, lengvai pasiduodančios kitų įtakai, jos dažnai tampa savo „draugų“ – sugyventinių, sutenerių – išnaudojimo aukomis.

„Demetra“ rengia gatvės reidus, kurių metu vykdomas prevencinis darbas – užmezgami nauji kontaktai, išaiškinami nauji prekybos žmonėmis atvejai, teikiama informacija apie pagalbos galimybes. Anot organizacijoje dirbančių specialistų, šioms moterims labai trūksta informacijos apie pagalbos galimybes, jos nepasitiki savimi ir aplinkiniais, nežino savo tikrųjų poreikių ir galimybių. Šios sąlygos daro neigiamą poveikį moterų motyvacijai keisti savo gyvenimo būdą, ieškoti darbo ir įsidarbinti. Be to, skubota, pernelyg ankstyva darbinė integracija ne visada duoda pozityvių, ilgalaikių rezultatų. Moterys, kurių gyvenimas stipriai atitrūkęs nuo visuomenėje priimtų standartų, nesugeba išlaikyti darbo. Joms reikia individualaus dėmesio, medicininės, socialinės, psichologinės ir teisinės pagalbos, prasmingo laisvalaikio, užimtumo ir visuomeninės veiklos, leidžiančios įgyti pirminius darbinius įgūdžius. Taigi su jomis dirbama individualiai arba nedidelėse grupėse.

Stoties rajone veikiančiame kabinete moterys gali išsitirti ir dėl ŽIV bei lytiškai plintančių infekcijų. Tarp seksualines paslaugas teikiančių moterų labai paplitę lytiškai plintančios infekcijos, o ŽIV paplitimas viršija epideminį lygį (per 6 proc.).