Skandalai purto Lietuvą. Nuo jų apraiškų – padarytų lytinių nusikaltimų – nėra apsaugoti nei kunigai, nei mokytojai, nei gydytojai. Pasak kalbinto dvasininko vienuolio („Panevėžio balsui“ žinomas jo vardas ir pavardė), jeigu tai yra tiesa, tai – nuodėmė.
„Nesvarbu, kokios profesijos žmogus būtų, – sakė jis. – Jeigu padarė tokį nusikaltimą, įstatymai turi galioti visiems. Ir kunigams. Jie nėra išskirtiniai. Tik labai gaila, kad tenka apie tokius dalykus kalbėti, juos svarstyti. Ir dar pavasarį.“
Vienuolis apgailestauja, kad tokios gyvenimo žaizdos, kaip bebūtų keista, išlenda pavasarį. „Kodėl apie tai reikia kalbėti dabar? Kai jaunimas renkasi profesijas? Kai turėtume džiaugtis bundančia gamta, artėjančiomis Velykų šventėmis, tenka svarstyti tokius dalykus?“ – klausė jis ir stengėsi atsakyti.
Pasak jo, yra daug neaiškumų. „Kita vertus, sunku kalbėti, kadangi nežinau pačios situacijos, kaip buvo iš tikrųjų. Dažnai pasitaiko, kad tokiais būdais bandoma šantažuoti žmones. Klausiate, kodėl tylima ir pradedama kalbėti praėjus po įvykio keletui metų? Galbūt todėl, kad tai patyrusiam žmogui skaudu kalbėti, o tas, kuris yra įsivėlęs į tuos sekso skandalus, apskritai neigia ir tyli“, – atsargiai komentavo dvasininkas.
Daugiau atlaidumo
Kalbintas panevėžiečiams gerai žinomas Seimo narys krikdemas Petras Luomanas buvo atviresnis. Pasak jo, girdėjęs apie į sekso skandalą įveltą jam gerai pažįstamą kunigą J. Antanavičių. Politikas citavo Bibliją: „Taip kalbant prieš akis iškyla scena, kai į aikštę atvedama prasikaltusi moteris, ir Jėzus pasiūlo mesti į ją akmenis tiems, kurie be kaltės. Tokių neatsirado, nes visi pasitraukė. Reikia daugiau atlaidumo. Be to, labai sudėtinga įsibrauti į kiekvieno širdį ir matyti, kas ten dedasi. Man neaiškus vienas dalykas: kodėl kunigo skriaustas žmogus taip ilgai tylėjo ir praėjus daugeliui metų užsipuolė garbingo amžiaus monsinjorą.“
Kiek patylėjęs P. Luomanas svarstė toliau ir sakė: jeigu paaiškėtų tiesa, jis negalėtų nei teisinti, nei smerkti kunigo J. Antanavičiaus.
„Negalėčiau pasmerkti, bet negalėčiau ir toleruoti, – apgalvojęs kiekvieną žodį kalbėjo jis. – Be to, ne man jį teisti. Kiekvienas mūsų stos su savo nuodėmėmis prieš Dievo teismą ir atsakys už padarytus nusikaltimus, nusižengimus.“
Tačiau parlamentaras abejoja, ar monsinjoras J. Antanavičius galėjo taip pasielgti. Jis tvirtino, kad neblogai pažinojo dvasininką ir jį apibūdino kaip išmintingą kunigą.
„Nesitiki man, kad taip... – išsakė abejones. – Bet visą tiesą žino jis pats ir tas žmogus, kuris jį apkaltino padarius nuodėmę.“
Apribojo pastoracinį darbą
Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko išplatintame pareiškime rašoma, kad paviešinti moraliniai dvasininkų nusižengimai įnešė sumaišties į visą vyskupijos bažnytinę bendruomenę, kad pastaruoju metu Lietuvos visuomenę krečia žinios apie lytinį vaikų ir jaunuolių išnaudojimą. „Šie reiškiniai ne tik suglumina kiekvieną iš mūsų, bet kartu ir priverčia susimąstyti, kas turi įtakos kai kurių asmenų elgesiui“, – rašo vyskupas.
Todėl jis, reaguodamas į gautus skundus dėl netinkamo kunigo J. Antanavičiaus moralinio elgesio, kuriuo pažeidė šeštąjį Dievo įsakymą, ganytojiškai rūpestingai įvertino dvasininko situaciją, nes jo pareiga užtikrinti teisingumą ir apsaugoti kiekvieno tikinčiojo gerą vardą nuo neteisingų kaltinimų ir šmeižto.
Išplatintame laiške vyskupas rašo: „Asmeninis nukentėjusiojo skundas mane pasiekė praėjus 12 metų nuo minimų įvykių. Gauto skundo pagrindu buvo pradėtas aplinkybių nagrinėjimo procesas. Medžiagos rinkimas, situacijos tyrimas, liudininkų apklausa užtruko kelerius metus.
Parengti dokumentai ir tyrimo medžiaga buvo perduota į Romą Tikėjimo Mokymo Kongregacijai. Tyrimo visuma aiškiai rodo, kad šis atvejis negali būti laikomas pedofilija, tačiau yra akivaizdus moralinės tvarkos pažeidimas. Remdamasis tyrimo metu surinkta medžiaga bei gautais Tikėjimo Mokymo Kongregacijos nurodymais ir vadovaudamasis Bažnytinės Teisės Kodekso nuostatomis, kurios įpareigoja ginti ir saugoti bendrąjį gėrį, priėmiau sprendimą, kuriuo kunigui J. Antanavičiui apribojami vieši kunigiški pastoraciniai veiksmai ir rekomenduojamas atgailos gyvenimas.“
Kiekvienas atvejis – sunkus
Raimundas Alekna
Gydytojas psichiatras„Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tas žmogus, kuris apskundė kunigą, nefantazavo. Ar taip atsitiko iš tikrųjų. Situacija sudėtinga, todėl sunku komentuoti. Tokie dalykai Lietuvoje – pedofilija, istorijos, kai tėvai tvirkina savo vaikus, – žinomi. Tačiau kiekvienas atvejis skirtingas ir kalbėti apibendrinant negalima. Be to, perskaičius spaudoje apie įvykius Panevėžyje galima galvoti, kad tas žmogus, apskundęs kunigą, nori pasipelnyti.
Kaip bebūtų ir kiek tiesos ar netiesos yra šioje istorijoje, seksualinis prievartavimas, pedofilijos apraiškos, ypač vaikams, palieka traumas visam gyvenimui. Todėl tokiais atvejais būtina kreiptis į psichologus. Kalbėtis su jais, analizuoti atsitikusią bėdą. Būtina psichiatrui pasakoti patirtas emocijas, išgyvenimus, nes nekalbant apie tai vėliau gali ištikti didesnės bėdos.
Šituo atveju man sudėtinga ką nors komentuoti. Kita vertus, jeigu vyskupas paskyrė kunigui bausmę ir nušalino nuo pareigų, tai daug ką sako... Tačiau ir dabar negalėčiau nei apibendrinti, nei aptarinėti.“