„Aš iki šiol dar negaliu suvokti, kas nutiko – kiekvieną dieną galvoju, kada jie dar sugrįš namo“, – net praėjus mėnesiui po tragedijos jauna našlė iš Družų kaimo nesugeba tramdyti ašarų.
Per akimirką savo šeimos netekusi moteris dar nemąsto apie ateitį, bijo pagalvoti, kaip reikės toliau kurti savo laimę ir ar apskritai kada nors ji pasibels į šiuo metu skausmo apgaubtą jauną širdį.
Diena, pakeitusi gyvenimą
Liepos 25-oji, ketvirtadienis. Diena, pakeitusi Irmos gyvenimą.
11.52 val. suskambo pagalbos telefono numeris 112: šoko ištikti žmonės pareigūnus ragino kuo greičiau siųsti greitosios pagalbos ir ugniagesių automobilius į Vilniaus rajoną, Avižienių seniūniją – kelio Vilnius-Panevėžys 19-ajame km į priešingą eismo juostą išvažiavęs lengvasis automobilis „Audi“ kaktomuša rėžėsi į vilkiką.
Nors kraupią avariją matę žmonės jau neabejojo, kad nepavyks išgelbėti lengvajame automobilyje esančio vyro ir mažametės mergaitės, tačiau vis dar kirbėjo viltis: o gal...
4 metukų Goda ir 25 metų jos tėvas Ramūnas Markevičius žuvo iš karto. Kad automobilyje sėdi ir mergytė, žmonės suprato tik pamatę tarp metalo krūvos išlindusią jos šviesių plaukų kasytę...
Liudytojai vėliau pareigūnams pasakos, kad link Vilniaus važiavęs „Audi“ skriejo dideliu greičiu ir remontuojamame kelyje vis lenkė automobilius: vieną, antrą... O trečiojo aplenkti taip ir nesuspėjo.
Po smūgio į vilkiką iš „Audi“ beveik nieko neliko – lengvasis automobilis tiesiog po juo palindo. Priekyje sėdėjusių tėvo ir jo mažametės dukros kūnai buvo sumaitoti neatpažįstamai: policijos pareigūnai žuvusiųjų artimiesiems kūnų net nerodė, tik paprašė atpažinti iš jų drabužių, daiktų...
Telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų
„Tą dieną buvau prižadėjusi, kad atvažiuosiu pas juos į namus anūkėlės prižiūrėti – ryte dar tris kartus telefonu kalbėjau su Ramūnu ir Godyte, bet kai nuvažiavau, jų namuose neradau – jau buvo išvažiavę, – skausmo pilna širdimi ašaras liejo Ramūno motina Nijolė Markevičienė. – Nuvažiavau iki parduotuvės – jų nėra, dar aplink po kaimą pavažinėjau – ir čia niekas jų nematė. Tada ėmiau skambinti sūnui į mobilųjį telefoną, tačiau jis buvo išjungtas. Dar kartą, bet ir vėl – telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų...“.
N. Markevičienė šiandien neslepia, kad namuose, neradus sūnaus ir mylimos anūkėlės, blykstelėjo blogos lemties šešėlis: „Skambinau telefonu tuo metu, kai jie ką tik buvo žuvę – jau tada neradau sau vietos, labai pasidarė nejauku – kur jie randasi? Juk Ramūnas man kiekvieną rytą atsiųsdavo SMS žinutę“.
Kad neranda sūnaus ir anūkėlės, Nijolė pranešė ir savo marčiai. „Ji buvo darbe, todėl jai parašiau žinutę, kad negaliu prisiskambinti, o paskui ir ji ėmė skambinti – Ramūnui tą dieną buvo išeiginė“, – sakė moteris.
Mažoji princesė, kurios jau niekas nematė
N. Markevičienė prisipažino, kad apie didžiulę tragediją sužinojo tik po kelių valandų, kai galop grįžusi į savo namus įsijungė televizorių ir pamatė 15 val. žinias.
„Vis jam skambinau ir skambinau, bet telefonas išjungtas, o tada atsisėdau žiūrėti žinias ir iš karto pilką „audinę“ parodė, pasakė, jog žuvo 25 m. vyras ir jo dukrelė, – Nijolė neslėpė, kad ją apėmė labai bloga nuojauta. – O ką daugiau galėjau galvoti? Iš karto paskambinau dukrai, sakau, greičiau įlįsk į internetą, pažiūrėk, kas ten per avarija prie Avižienių. Ji atsidarė kompiuterį ir manęs klausia: o kelintų Goda gimimo? Aš tada pradėjau klykti, ne, ne, sakyk, kad ten ne jie, o ji vis tiek: mama, kelintų Goda gimimo? Sakau, žiūrėk koks mašinos numeris, klausiu ar 107, o ji tyli...“.
Moteris prisipažino, jog nors jau buvo akivaizdu, kad žuvo jos sūnus ir anūkėlė, tačiau blogiausią žinią vis dar vijo tolyn: gal tik atsitiktinumas, jog sutampa automobilio spalva, numeriai ir žuvusiųjų amžius.
„Ėmiau visiems skambinėti, kol galop šiaip ne taip išsiaiškinome, – verkdama pasakojo Nijolė. – Tada Irma nuvažiavo atpažinti daiktų, nes kūnai visiškai buvo sumaitoti... Godytės dar norėjo neaprenginėti suknele, nes kūnas visiškai sudarkytas, bet aprengėme, nors karstai ir buvo uždengti“.
Mergytė – priekinėje keleivio sėdynėje
„Kai išėjau į darbą, jie dar miegojo – kai iš vakaro šnekėjome, Ramūnas žadėjo visą dieną būti namuose“, – atsakymo, kodėl mylimasis tą ketvirtadienio vidurdienį taip skubėjo į Vilnių, iki šiol neranda jauna našlė. Gal į darbą – juk dirbo Verkių g. esančiame autoservise, o gal dukrelei norėjo padaryti staigmeną – į pramogų parką?
N. Markevičienė neslepia, kad sūnaus ir anūkėlės mirties liudijime nurodyta, jog jie mirė dėl daugybinių kūno organų sumušimo.
„Neparašyta, kad širdis sustojo, juk po tokio smūgio jos niekas net nerado – sūnus ne girtuoklis, alkoholio kraujyje nerado, nežinia kas galėjo atsitikti, gal labai saulė švietė ir jis nepamatė? Bet sako, kad tada labai greitai važiavo“, – sakė N. Markevičienė.
Moteris neslepia, kad jos sūnus be galo mylėjo vienturtę dukrelę ir pildė visus jos norus. „Jis ją visą laiką priekyje vežiojosi – kad ir kėdutė mašinoje buvo, bet jis ją į priekį pasisodindavo“, – kalbėjo ji.
Nors Ramūnas mėgo greitį, tačiau jo našlė sako, kad niekada nelakstydavo, kai automobilyje sėdėdavo dukra. „Kai su vaiku važiuodavo, vyras niekada nėra važiavęs greičiau nei 90 km/val.“, – patikino Irma.
Skausmas stipresnis už širdį veriančius gandus
„Kaip vėliau sužinojome, išėjo jie iš namų pašokinėdami, labai laimingi – o kodėl taip nutiko, vienas Dievas težino“, – N. Markevičienė neslepia, kad ir ji norėtų žinoti atsakymą.
Tačiau jį žino vos ne visas Širvintų rajonas – žuvusiųjų artimuosius skaudina nežinia iš kur paskleisti gandai, jog kraupi avarija esą nebuvo atsitiktinė, o Ramūnas taip esą galėjo nusižudyti. Piktaburniai nuo Širvintų teigia, kad tokiam baisiam žingsniui jis esą ryžosi ne tik dėl to, jog jo mylimoji žmona susirado kitą vyrą, bet ir dėl to, kad iš banko buvo paėmęs šimtatūkstantinę paskolą, tačiau jos neišgalėjo sugrąžinti... O kur dar kalbos apie paliktą priešmirtinį raštelį...
„Žmonėms kalbėti neuždrausi, mes nenustojame verkti, o čia kuria visokiausias istorijas, bet mes bandome nekreipti dėmesio – gyvename savo gyvenimą, skausmas stipresnis už tas kalbas“, – N. Markevičienė tikino, jog į akis niekas jai nepasakė ko nors blogo apie žuvusį sūnų.
Nori susapnuoti anūkėlę: bet gal dar ne laikas?
Tragediją išgyvenanti šeima net nenori girdėti klausimo, kada grįš į normalų gyvenimo ritmą. Viso pokalbio metu galvą nuleidusi ir be perstojo verkusi Irma dar negali atsakyti, kaip jos gyvenimas pasisuks toliau.
„Kasdien čia atvažiuoju, kartu verkiame, kitaip negaliu“, – tyliai pas Ramūno motiną užtikta ištaria jauna našlė.
„Ji kasdien į kapus važiuoja, sakau, nevažiuok, nesėdėk ten iki išnaktų, vis tiek tai jau nieko nepadės, bet ji neklauso, – neslėpė N. Markevičienė. – Sako, kad po laidotuvių labai daug verkti negalima, kad ten jiems šlapia, bet mes vis tiek negalime, vis tiek verkiame... Lengva iš šono pasakyti...“.
N. Markevičienė viliasi, kad vieną naktį susapnuos savo sūnų ar anūkėlę.
„Labai norėčiau, vis savęs prašau, Godytė visada labai aiškiai viską išaiškindavo, taip išraiškingai kalbėjo, buvo tokia artistė, manau, ji man viską vaizdingai išaiškintų, – liūdnai kalbėjo ji. – Bet gal dar ne laikas? O gal ir nieko neišaiškins, gal dar jie klaidžioja, sako, kad 45 paras sielos klaidžioja“.
Auksinių rankų meistras
Į kitą gyvenimą Ramūną ir Godą išlydėjusį automobilį artimieji jau atidavė utilizuoti. O juk ją vyras buvo nusipirkęs vos prieš savaitę iki nelaimės – tokios „Audi“ seniai labai norėjo. „Kai sūnus naują mašiną nusipirko, Goda iš džiaugsmo net šoko bagažinėje“, – prisiminė mažylės močiutė.
Pasak jos, autoservise dirbęs Ramūnas labai domėjosi technika, net grįžęs iš darbo nesitraukdavo nuo automobilių. Ir po laidotuvių į autoservisą plūsta žmonės, prašantys, kad jų automobilį apžiūrėtų tik Ramūnas...
„Būdavo, nupirkdavo kokį laužą ir gerą mašiną padarydavo, o kas dabar bus – juk ir namuose remontą buvo pradėjęs, langus pakeitęs“, – su netektimi negali susitaikyti moteris.
„Daug jų nuotraukų turiu, bet dar nė karto jų nežiūrėjau – štai čia Godytės paskutinė nuotraukytė, čia tėvelis, o čia ji man duoda busį per gimtadienį...– rodydama nuotraukas į praeitį grįžta moteris. – O čia dar labai mažutė... Ji buvo labai aukšta ir nežmoniškai graži, visur jos pilna buvo. Kai tik koks gimtadienis, ji visą laiką ir su tėte, ir su mama fotografuojasi. Dabar bus mano gimtadienis, važiuosim mes pas juos į kapus, ne jie pas mus...“.