Jeigu automobilį vairavęs 27 metų Arnoldas Maksimovas po avarijos nebūtų pasprukęs iš avarijos vietos ir nesislapstęs viename sostinės viešbutyje, 26 metų sūnaus netekusi motina, ko gero, tragiškos avarijos kaltininkui būtų atleidusi. Dabar to ji negali padaryti – per daug suteikta skausmo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valdas Bugelevičius antradienį tęsė baudžiamosios bylos, kurioje A. Maksimovui pateikti kaltinimai dėl avarijos, kurios metu žuvo Artūras Lodz, sukėlimo ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, nagrinėjimą.

Šis teismo procesas sūnaus netekusiems motinai ir tėvui dar labiau atveria jau dvejus metus negyjančias sielos žaizdas – labiausiai skaudina tai, kad kaltinimų dėl avarijos sulaukęs A. Maksimovas atsakomybę dėl nelaimės bando suversti būtent žuvusiajam.

Teisme išdėstydamas savo poziciją A. Maksimovas pareiškė, kad būtent dėl Artūro elgesio nutiko nelaimė – esą jis vairuotojui paspaudė koją, o šis automatiškai greičio pedalą, todėl BMW tapo nevaldomas ir nuvažiavo nuo kelio, o paskui trenkėsi į medį ir apsivertė.

Bylos duomenimis, nelaimė Vilniuje, Karačiūnų gatvėje, prie Tapelių ežero, įvyko 2012-ųjų birželio 18-osios naktį, kai automobilis „BMW 530“ nulėkė nuo kelio, apvirto ir rėžėsi į pušis.

Šiuo automobiliu vyko keturi žmonės – vairuotojas, jo mergina, žuvusysis ir dar vienas vaikinas. Visi jie – draugai.

Į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado jau žuvusį Artūrą ir dar vieną keleivį, kuris ir iškvietė pagalbą – vairuotojas A. Maksimovas su savo mergina iš nelaimės vietos pasišalino. Jų ieškojo policijos kinologas su šunimi, kuris pėdsakais nuvedė keletą kilometrų, tačiau pabėgusiųjų rasti nepavyko.

Į policijos komisariatą A. Maksimovas atvyko praėjus tik dviem paroms – jis teisinosi, kad po avarijos patyrė šoką. Tačiau sugebėjo susistabdyti pakeleivingą automobilį, nuvažiuoti pas buvusią savo merginą, o galop – apsigyventi viešbutyje.

Po avarijos atvyko pas buvusią draugę

Buvusi A. Maksimovo mergina Aušra G. teisme pasakojo, kad tą naktį netikėtai sulaukė skambučio.

„Tuo metu jau miegojau, skambino Arnoldas ir klausė, ar galiu jam padaryti paslaugą – jis sakė, kad jam reikia pas mane permiegoti, – pasakojo liudytoja. – Nesutikau, bet jis labai prašė, todėl leidau atvažiuoti. Kai atidariau duris, jis buvo ne vienas – su savo drauge Ieva. Jis pasakojo, kad atsitiko didelė nelaimė, važiavo su savo draugais Denisu ir Artūru, kai mašina ėmė slysti, paskui apsivertė, o Artūras virtimo metu iškrito iš automobilio“.

Pasak Aušros G., po eismo įvykio „jie dar bandė Artūrą gaivinti“, bet nesėkmingai.

„Tada Arnoldas supanikavo ir nusprendė bėgti, o Ieva – jam iš paskos“, – prisiminė buvusio mylimojo pasakojimą liudytoja.

Išgirdusi šią istoriją mergina netikėtų svečių paprašė išeiti iš namų.

„Pasakiau, kad nenoriu turėti problemų – tai buvo pabėgimas iš įvykio vietos ir supratau, jog jeigu jį priimu, reiškia slepiu jį savo namuose, o aš nenorėjau būti to blogo įvykio dalimi“, – teisme kalbėjo liudytoja.

Jos teigimu, tuomet A. Maksimovas paskambino savo tėvui, kuris atvežė drabužių ir juos abu pasiėmė.

„Jie abu buvo purvini, buvo kraujo, atrodė kaip žmonės iš avarijos“, – prisiminė Aušra G. Tiesa, ji taip ir negalėjo pasakyti, kas vairavo automobilį – esą nepamena, ar apie tai kalbėjosi su A. Maksimovu.

Tuo metu į nelaimės vietą atvykęs policijos pareigūnas Valdemaras Bagdanovičius teisme prisiminė, kad su kolega įvykio vietoje rado tik vieną vaikiną – žuvusiojo draugą Denisą.

„Jis pasakojo, kad važiuojant jų automobilis ėmė slysti, paskui apsivertė ir trenkėsi į medį, – prisiminė pareigūnas. – Jie dar bandė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet nesėkmingai. Vairuotojo įvykio vietoje nebuvo – jis su mergina jau buvo išėję. Mes manėme, kad jie patraukė link sodybos, kurioje kompanija tądien liksminosi, tačiau nuvažiavę ten jų neradome. Dar nuvažiavome į vairuotojo namus, bet čia mums niekas neatidarė durų“.

Sūnaus netekusi motina: niekada nepatikėsiu

„Netikiu, niekada nepatikėsiu“, – sūnaus netekusi L. Kodz sakė, kad jos neįtikina A. Maksimovo versija, jog būtent jos sūnus yra kaltas dėl nelaimės.

Arnoldas Maksimovas (kairėje) ir Lilija Kodz
„Labai sunku tai girdėti – jis neprisipažįsta, kaltina mūsų sūnų, sako, jog jis pats kaltas, nes sėdėjo šalia ir paspaudė koją, o šis automatiškai greičio pedalą, – kalbėjo ji. – Tai nesamonė, mūsų Artūras negalėjo taip pasielgti. Bandėme mes daryti tokį eksperimentą – nieko panašaus nebuvo. Kai Arnoldą paleido, jis norėjo susitikti – paskui atėjo ir atsiprašinėjo... Klausiau, kaip tai galėjo būti, o jis teisinosi: „Aš nežinau, čia pats Artūras paspaudė...“. Tada dar didesnis šokas – netekome sūnaus, o dabar – dar ir jis pats kaltas...“.

Tokio A. Maksimovo pasakojimo nepatvirtino ir prie jos sūnaus likęs draugas Denisas – šiuo metu Ispanijoje gyvenantis liudytojas negali atvykti į teismą, todėl grįžęs į Lietuvą teismui pateikė raštą, jog palaiko savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

„Jie visi buvo draugai, tada buvo atvažiavę pas mus į sodą, o paskui nuvažiavo nusimaudyti prie ežero, – pasakojo L. Kodz. – Visa tai įvyko, kai jie grįžinėjo namo... Mano sūnus davė Arnoldui mašiną pavairuoti, sako, buvo labai didelis greitis, BMW nuvažiavo nuo kelio, apsisuko į kitą pusę ir trenkėsi ant šono į medį“.

Pasak motinos, pagalbą iškvietęs Artūro draugas niekur nepabėgo, nors taip pat buvo labai išsigandęs ir patyręs šoką.

„Greitoji pagalba važiavo labai ilgai – gal 40 minučių, policija atvyko gerokai greičiaui, bet Artūras jau buvo žuvęs“, – ašaras liejo motina.

Ji netiki A. Maksimovo pasiteisinimais, jog jis iš įvykio vietos pabėgo dėl to, kad jam buvo šokas.

„Ne, tikrai netikiu, sako, kad buvo blaivus, bet ne, netikiu – jis mūsų atsiprašė, bet mums nuo to nė kiek nelengviau, sūnaus mums niekas nesugrąžins, – sakė L. Kodz. – Mums iki šiol labai sunku, nes sūnus buvo labai geras. Tai buvo mūsų angelas, geras visą gyvenimą, jokių rūpesčių nepridarė, ir mokyklą baigė, ir kolegiją, ir į universitetą įstojo, mokytis norėjo“.

Jeigu teisme bus įrodyta A. Maksimovo kaltė, jam grės laisvės atėmimo iki dešimties metų bausmė.