Kaip teigė Lygių galimybių ir plėtros centro projektų koordinatorė Vilana Pilnikaitė-Sotirovič, pristatydama Lietuvoje prasidedančią 16 dienų kovos su smurtu prieš moteris tarptautinę programą, kuri tuo pat metu vyksta visame pasaulyje.

„Klaidinga manyti, kad tai vienos kultūros ar regiono išskirtinis bruožas arba vienos socialinės grupės problema. Smurto priežastys glūdi diskriminacinėje sistemoje. Prieš moteris smurtaujama todėl, kad jos užima tam tikrą poziciją visuomenėje. Apklausos rodo, kad savo artimoje aplinkoje smurtą patiria 70 proc. pasaulio moterų, apie 50 proc. žmonių teigia pažįstantys nuo smurto nukentėjusių moterų.

Smurto kaštai yra ypač dideli, nes valstybėms tenka sumokėti už paslaugas, padedančias nuo smurto nukentėjusioms moterims ir jų vaikams bei teisingumo vykdymą už smurtautojų nusižengimus. Pavyzdžiui, JAV smurto šeimoje kaštai siekia beveik 6 mlrd. dolerių per metus, Jungtinėje Karalystėje – 23 mlrd. svarų per metus. Taigi 16 dienų kampanijos pasaulyje vykdomos todėl, kad atkreiptų valstybių dėmesį į smurto prieš moteris kompleksines problemas ir pasekmes visuomenės gerovei“, - sakė pranešėja.

Ilgus metus šios kampanijos vienijo moterų pastangas apginti tas, kurios negali apsiginti pačios. Šių kampanijų dėka priimti įstatymai ne tik Europos ir Šiaurės Amerikos, bet ir Azijos bei Afrikos šalyse. Nuo 2008 m. Europoje imtasi iniciatyvos suvienyti vyrų pajėgas mažinant smurto lygį prieš moteris. V. Pilnikaitė-Sotirovič viliasi, kad ir Lietuvoje į šią kampaniją aktyviai įsitrauks bei prisiims atsakomybę vyrai.

Anot pranešėjos, vienas iš svarbių veiklos punktų šioje srityje – steigti moterų krizės centrus. Dauguma šalių įgyvendina minimalius Jungtinių Tautų standartus steigti bent vieną krizių centrą 10 tūkstančių gyventojų. Lietuvoje vienas toks centras tenka 260 tūkst. gyventojų, taigi 26 kartus daugiau už rekomenduojamą JT minimumą.

Kauno moterų draugija Daiva Baranauskienė apgailestavo, kad per septynerius metus draugijai taip ir nepavyko įgyvendinti savo tikslo – įkurti saugaus prieglobsčio nukentėjusioms moterims.

„Pas mus moterys gauna teisinę ir psichologinę pagalbą. Dažniausiai išeitis yra skyrybos, bet moterys sunkiai tam ryžtasi – ne tik dėl psichologinių problemų, užsisukimo smurto rate ir visuomenės palaikymo trūkumo, bet ir dėl finansų. Smurtas neretai susijęs ir su ekonominiais dalykais, jis būna ir ekonominis. Jei moteris nedirba ar dirba už minimumą, jai trikai trūksta lėšų, tačiau kreipiantis dėl skyrybų yra žyminis mokestis nuo turto vertės. Taigi kuo didesnis bendro šeimos turto dydis, tuo išsiveržti iš smurto rato sunkiau“, - sakė nevyriausybinės organizacijos atstovė.

Pranešėjos teigimu, pastaraisiais metais vis dažniau susiduriama su moterų nužudymais – ne kur nors tamsioje gatvėje, o šeimoje. Per metus tokių aukų būna apie 20. „Moterys dažniausiai žūsta, kai bando nutraukti smurtinius santykius. Policija to neužfiksuoja, kadangi smurtui galioja privataus kaltinimo institutas, moterys pačios turi kreiptis į teismą. Tik po didelių sužalojimų įsijungia prokuratūra ir kol kas mums nepavyksta įtikinti teisėsaugos struktūrų, kad būtent tas momentas, kai smurtautojas stabdomas, kai jis mato, kad jėga jam slysta iš rankų, tai pavojingiausias laikas moters sveikatai ir gyvybei“, - aiškino D. Baranauskienė.

Anot pranešėjos, dar viena bėda, kad ir visuomenės požiūris į smurtą šeimoje yra itin liberalus. Aplinkiniai linkę kaltinti auką, ieškoti smurto pateisinimo – esą dėl konflikto kaltos abi pusės. Tačiau pamirštama, kad smurtas – jau ne konfliktas.

Šiuo metu Seimui jau pateiktas įstatymas, kuriuo siekiama apibrėžti smurto šeimoje sąvoką, sugriežtinti atsakomybę už jį bei užtikrinti nuo smurto nukentėjusių moterų apsaugą.

Lietuvoje net 45 proc. gyventojų pažįsta asmenį, kuris nors kartą naudojo smurtą prieš moterį privačioje aplinkoje, 40 proc. moterų – tokį smurtą patiria. Vien 2009 m. mūsų šalyje užregistruoti 41982 policijos iškvietimo atvejai dėl smurto šeimoje, tačiau pradėti tik 737 ikiteisminiai tyrimai.