Norvegijoje nuo skardžio nusiritusio vilkiko vairuotojas: mačiau tik sniegą ir išbirusią žuvį

Norvegijoje nuo šlaito nusiritusio vilkiko vairuotojas šiaulietis Dai­nius Ši­lei­ka po sunkios traumos savo sprendimu nustebino ne vieną kolegą. Ne­pai­sant ke­tu­rio­li­kos lū­žu­sių šon­kau­lių, jų pra­dur­tų abie­jų plau­čių ir ga­ly­bės ki­tų trau­mų, vyras po pen­kių mė­ne­sių at­si­sto­jo ant ko­jų ir... vėl sė­do už sunk­ve­ži­mio vai­ro.

Vaiz­do kli­pas, su­lau­kęs mil­ži­niš­ko po­pu­lia­ru­mo internete, pa­na­šus į gar­sia­me vo­kie­čių se­ria­le „Kob­ra 11“ ro­do­mus vaiz­dus. Ban­dy­mas į sli­dų kal­ną už­temp­ti sunk­ve­ži­mį bai­gia­si ne­lai­me – nuo skar­džio nu­gar­ma ir pa­ti ma­ši­na, ir ją tem­pu­si trans­por­to prie­mo­nė.

„Gy­ve­ni­mas prieš akis ne­pra­bė­go. Ma­čiau tik snie­gą ir iš­bi­ru­sią žu­vį“, – juo­kia­si lai­mės kū­di­kiu va­di­na­mas šiau­lie­tis D. Ši­lei­ka, ly­giai prieš me­tus net de­šimt su pu­se kar­to nuo skar­džio ver­tę­sis sunk­ve­ži­mio ka­bi­no­je. Ko­vo 9-ąją at­šven­tęs sa­vo 50 me­tų ju­bi­lie­jų, ba­lan­džio pir­mą­ją vy­ras švęs sa­vo nau­ją­jį pir­mą­jį gim­ta­die­nį.

Vaiz­do siu­že­tas ap­skrie­jo vi­są pa­sau­lį

Du nuo kal­no slys­tan­čius au­to­mo­bi­lius už­fik­sa­vo vie­tos gy­ven­to­ja. Ji pa­pras­čiau­siai bu­vo įstri­gu­si au­to­mo­bi­lių kamš­ty­je, su­si­da­riu­sia­me už į kal­ną neį­va­žiuo­jan­čio sunk­ve­ži­mio. Mo­te­ris tie­siog no­rė­jo nu­fil­muo­ti tem­pia­mą au­to­mo­bi­lį, kad pa­ro­dy­tų sa­vo pen­kia­me­čiui sū­nui. Sunk­ve­ži­miui ėmus slys­ti nuo kal­no ir vers­tis, mo­te­ris net ne­sup­ra­tu­si, kas vyks­ta – svar­biau­sia jai tuo me­tu bu­vo tvir­tai lai­ky­ti ka­me­rą, kad ran­kos ne­ju­dė­tų. Tik vė­liau ji su­pra­tu­si, ką to­kio dra­ma­tiš­ko nu­fil­ma­vo. Su­ži­no­ju­si, kad vai­ruo­to­jas li­ko gy­vas, nu­fil­muo­tą me­džia­gą nor­ve­gė ati­da­vė te­le­vi­zi­jai.

Pir­mo­ji nu­fil­muo­tą me­džia­gą pa­ro­dė Nor­ve­gi­jos te­le­vi­zi­ja TV2. Pa­tal­pin­ta tink­la­la­py­je „You­tu­be“, ji su­lau­kė mil­ži­niš­ko su­si­do­mė­ji­mo – nuo skar­džio be­si­ver­čian­čius au­to­mo­bi­lius pa­ro­dė dau­ge­lis pa­sau­lio te­le­vi­zi­jų – nuo Aust­ra­li­jos iki Azi­jos ir ki­tur. Įdo­mu bu­vo tai, kad vaiz­do ka­me­ra bu­vo už­fik­suo­ta tai, kas įvyks­ta ga­na daž­nai – ne­lai­mė ar ka­tast­ro­fa, tik ne­dau­ge­liui pa­vyks­ta tai nu­fil­muo­ti. Dar dau­giau dis­ku­si­jų su­kė­lė tai, kad vaiz­do me­džia­go­je ne­ma­ty­ti, ar su sunk­ve­ži­miu pra­ra­jon nu­rie­dė­jęs vai­ruo­to­jas li­ko gy­vas.

Skry­dis nuo 80 met­rų skar­džio

Per­nai me­tų ba­lan­džio 1-oji – ypa­tin­ga die­na šiau­lie­čiui Dai­niui. Jis su la­ši­šos pil­nu sunk­ve­ži­miu iš Nor­ve­gi­jos va­žia­vo na­mo. De­ja, ke­lias už­tru­ko – nu­trū­kus ra­to gran­di­nei, ne­be­pa­jė­gė įva­žiuo­ti į sli­džią įkal­nę. Bu­vo iš­kvies­ta pa­gal­ba. Sunk­ve­ži­miui ėmus slys­ti į šo­ną, pa­gal­bon į kal­ną už­temp­ti at­sku­bė­ju­sio au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas spė­jo iš­šok­ti, pa­ju­tęs, kad kaž­kas, su­stab­dęs jo au­to­mo­bi­lį, mil­ži­niš­ka jė­ga ima trauk­ti at­gal. Ši se­kun­dė ar net jos da­lis iš­šo­kant su­tei­kė jam ant­rą gy­ve­ni­mą. Vė­liau nor­ve­gas pri­si­pa­ži­no, kad tai bu­vo dvi­gu­ba lai­mė, nes la­bai daž­nai kar­tu pa­siim­da­vęs sa­vo de­šimt­me­tį sū­nų, be­si­di­džiuo­jan­tį tė­čio dar­bu. Tuo­met jo drau­ge ne­bu­vo – sū­nus nie­kaip ne­bū­tų spė­jęs iš­šok­ti iš že­myn slys­tan­čio au­to­mo­bi­lio.

Šiau­lie­čiui Dai­niui pa­si­se­kė ma­žiau. Sup­ra­tęs, kad ne­spės iš­šok­ti ir kad bran­gi kiek­vie­na se­kun­dė, jis grei­tai su­me­tė, kaip ga­lė­tų ap­si­sau­go­ti bū­da­mas ka­bi­no­je. „Ban­džiau ati­da­ry­ti du­ris, bet jos sun­kios, su­vo­kiau, kad ne­pa­vyks, tad šo­kau nuo sė­dy­nės į už jos esan­tį mie­ga­mą­jį, tvir­tai įsi­tvė­riau ir pra­dė­jau vers­tis. Ge­rai ži­nau, kiek kar­tų ver­čiau­si, nes skai­čia­vau. Sus­kai­čia­vęs iki de­šimt su­pra­tau, kad au­to­mo­bi­lis su­sto­jo“, – pri­si­me­na vy­ras. Įs­pū­din­gas jo skry­dis že­myn – net iš 80 met­rų aukš­čio. „Gy­ve­ni­mas prieš akis ne­pra­bė­go. Apie tai ne­gal­vo­jau“, – sa­ko jis.

Pir­ma­sis vaiz­das lie­tu­vio ieš­ko­ti at­sku­bė­ju­sius žmo­nes pri­bloš­kė – abu sun­kias­vo­riai au­to­mo­bi­liai bu­vo tar­si vie­nas su ki­tu su­si­su­kę. Šiau­lie­čio ka­bi­no­je ne­bu­vo – gu­lė­jo gre­ta, už­vers­tas kal­nu snie­go ir vež­tų la­ši­šų – 24-ių to­nų, ku­rių ver­tė dau­giau nei 100 tūkst. eu­rų. Gy­vas. „Pa­gal­vo­jau, kad ne­su­šal­siu – su­ras ma­ne“, – pri­si­me­na Dai­nius.

Po pen­kių mė­ne­sių rea­bi­li­ta­ci­jos – prie vai­ro

„Ban­džiau ju­din­ti pirš­tus – ju­da, bet ran­ka ne­klau­so. Gal­vo­ju – vis­kas ran­ke­lei… Ta­da ban­džiau trauk­ti ko­jas, bet tos pri­spaus­tos… Ta­da at­si­jun­giau. At­ga­vęs są­mo­nę, ap­link iš­vy­dau žmo­nes ža­lio­mis lie­me­nė­mis. Kol kė­lė, vėl ją pra­ra­dau“, – pri­si­me­na Dai­nius.

Iš pra­džių šiau­lie­tis bu­vo pa­gul­dy­tas į rea­ni­ma­ci­jos sky­rių, vė­liau, kai pa­vo­jus gy­vy­bei praė­jo, lėk­tu­vė­liu nu­skrai­din­tas ki­tur. Fil­muo­tą me­džia­gą, kaip ver­čia­si į pa­kal­nę, pir­mą­kart pa­ma­tė per TV, gu­lė­da­mas pa­la­to­je. Anot Dai­niaus žmo­nos Jū­ra­tės, jei ji pir­ma bū­tų pa­ma­čiu­si nu­fil­muo­tą me­džia­gą, o ne pa­kal­bė­ju­si te­le­fo­nu su Dai­niu­mi, tik­rai bū­tų pa­gal­vo­ju­si, kad jis ne­gy­vas. „Prieš me­tus bu­vo mi­ru­si ma­ma. Gal­vo­ju, kad ji ma­ne iš­me­tė iš tos ma­ši­nos – tu, vai­ke­li, anam pa­sau­ly dar ne­rei­ka­lin­gas. Ji pas sa­ve dar ne­priė­mė“, – ko­dėl li­ko gy­vas, svars­to šiau­lie­tis.

Šei­my­nai apie nu­ti­ku­sią ne­lai­mę pra­ne­šė Dai­niaus ko­le­ga vai­ruo­to­jas, prieš tai jo pa­si­ge­dęs, nes ži­no­jęs, kad šis jau iš­vy­kęs. Ne­pai­sant ke­tu­rio­li­kos lū­žu­sių šon­kau­lių, jų pra­dur­tų abie­jų plau­čių ir ga­ly­bės ki­tų trau­mų, vy­ras po pen­kių mė­ne­sių at­si­sto­jo ant ko­jų ir… vėl sė­do už sunk­ve­ži­mio vai­ro. „Ar at­si­klau­siau šei­mos? O kam?“ – juo­kia­si šiau­lie­tis.

Va­žiuo­ja jis ir į Nor­ve­gi­ją, kur li­ko jo su­mai­to­tas sunk­ve­ži­mis, o ja­me – as­me­ni­niai daik­tai. „Vyks­ta ty­ri­mas, bet ne­gau­nu jo­kių raš­tų iš šios ša­lies. Nie­kas nie­kur nie­ko. Ne­ga­liu at­siim­ti sa­vo daik­tų, nes ne­pri­lei­džia prie ma­ši­nos. Jo­je li­ko ma­no pi­ni­gi­nė su pi­ni­gais ir ban­ko kor­te­lė­mis, kom­piu­te­ris, dra­bu­žiai. Jau­čiuo­si ap­vog­tas“, – juo­kia­si Dai­nius.

Ko­le­gos ne­be­vai­ruo­tų

Au­to­mo­bi­lių iš­kė­li­mo ir ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bai už­tru­ko ke­le­tą die­nų. Bu­vo ne­tgi spe­cia­liai nu­ties­tas ke­lias iki ne­lai­mės vie­tos. Po dvie­jų pa­rų au­to­mo­bi­liai bu­vo iš­trauk­ti.

Gal vis dėl­to bu­vo ga­li­ma iš­veng­ti ne­lai­mės? „At­va­žiuo­ja gel­bė­to­jai – „vi­kin­gai“, mes jiems ne­ma­žus pi­ni­gus mo­ka­me. Bet at­va­žia­vo vie­nas pa­ts ma­nęs temp­ti. Ner­vin­gas, ba­lan­džio pir­mo­ji, Ve­ly­kos. Jo au­to­mo­bi­lis bu­vo per silp­nas ma­no pa­krau­tam 40 to­nų sunk­ve­ži­miui temp­ti. Jis iš pat pra­džių ne­pa­tem­pė. Pa­gal­vo­jau – kas nors nu­tiks. Juk jei ne­pa­tem­pi, tai kam to­liau vargs­ti? Pa­siū­liau už­dė­ti nu­kri­tu­sią gran­di­nę, bet lie­pė ne­si­kiš­ti“, – pri­si­me­na Dai­nius.

Pak­laus­tas, ar po to­kio di­de­lio su­krė­ti­mo pa­si­kei­tė gy­ve­ni­mas, Dai­nius pur­to gal­vą: „Gal­būt bū­tų pa­si­kei­tęs, jei ne­lai­mė bū­tų įvy­ku­si dėl ma­no kal­tės, dėl ma­no vai­ra­vi­mo. Lig šiol drau­gai klau­sia – kaip tu ne­bi­jai vai­ruo­ti? Sa­ko, už­mušk – ne­be­va­žiuo­tų, o aš rug­sė­jo tre­čią­ją vėl pra­dė­jau dirb­ti.“ Pir­ma­sis rei­sas, sė­dus už vai­ro, bu­vo į tą pa­čią Nor­ve­gi­ją.