2016 m. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai užbaigė ikiteisminį tyrimą žmogžudystės byloje, kuri buvo pradėta dar 2009 metais dėl dingusiojo be žinios K. Š.

Kol pareigūnai ieškojo dingusiojo, pastarojo sugyventinė klaidino tiek policiją, tiek aplinkinius. Moteris 2009 m. birželio 30 d. laikraštyje „Tauragiškių balsas“ teigė: „Aš jam vožtelėjau grėbliu per nugarą ir jis išėjo, nuo to karto jo nemačiau... Iš karto jo neieškojau, maniau, kad išėjo pas tėvą“. 7 metus su K. Š. išgyvenusi moteris tikino: „Ir anksčiau neparsirasdavo namo po kelias dienas ar savaitę“. Tuo metu dingusio vyriškio ieškojo visi: policija, vietos gyventojai, pati sugyventinė.

Praėjus ketveriems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo, 2013 m. civilinio proceso tvarka Tauragės rajono apylinkės teisme buvo priimtas sprendimas pripažinti dingusįjį vyriškį mirusiu. Teisme pritarta nuomonei, jog vyriškio dingimo aplinkybės yra betarpiškai susijusios su tuo, kad šis girtaudavo, būdavo agresyvus, konfliktuodavo, sukeldavo muštynes, išgėręs kalbėdavo apie savižudybę, todėl galima buvo manyti, kad yra miręs. Atitinkamai, po teismo sprendimo, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Dar po metų, Tauragės apskrities Šilutės policijos komisariato pareigūnai gavo informacijos apie tai, kad dingusysis vyriškis (jau teismo pripažintas mirusiu) galėjo būti nužudytas vieno Oplankio kaimo gyventojo. Tačiau nei detalių, nei kitų duomenų apie tai nebuvo. Informaciją pateikusi buvusi vietos gyventoja norėjo išlaikyti anonimiškumą ir nesutiko būti apklausiama.

Panašią informaciją, tik jau iš kito asmens, 2015 metų vasarą, gavo ir Tauragės apskrities Pagėgių pareigūnai. Jie nedelsiant sugretino gautą informaciją ir iš naujo „pakėlė“ seną bylą.

Tauragės kriminalistai, rinkdami informaciją, išsiaiškino įdomių ir įtarimus keliančių faktų: 2009 m. sausio mėnesį, t. y. beveik prieš penkis mėnesius iki minėto vyriškio dingimo, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, kurį vyriškiui(vėliau dingusiam) kirviu ir peiliu padarė jo kaimynas. Stebėtina ir tai, kad 2009 m. apklausos metu duoti sugyventinės parodymai buvo labai panašūs į tuos, kuriuos ji davė 2013 m. teisme.
Apibendrinę visus duomenis ir parengę planą, Tauragės pareigūnai kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokurorą, kuris pritarė keliamai versijai ir planuojamiems veiksmams.

Prasidėjo dvejonėmis apipintos ir, regis, atkakliai ir ištisus šešerius metus slėptos žmogžudystės išaiškinimo atomazga. Aptarus pasirengimą tolimesniems veiksmams, per du mėnesius buvo atlikti reikalingi slapti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Per šį laikotarpį pareigūnai taip pat rengėsi ir būsimoms apklausoms.

Pirmajai apklausai nenoriai atvykusi, mirusiu pripažintu vyriškio sugyventinė pareigūnams atkartojo savo ankstesnius parodymus apie dienos, kurią neva dingo josios sugyventinis, įvykius. Analogiškai elgėsi ir įvykio liudytojas, moters kaimynas. Pastarasis paaiškino, kad apskritai nebuvo namuose tų įvykių metu, o apie tai, kad kitas jų kaimynas galėjo nužudyti dingusįjį, anksčiau kalbėjo tik šiaip. Po šių pokalbių, buvusi K. Š. sugyventinė, nelaukdama galimybės susitikti su kaimynu namuose, iš karto, tik išėjus iš policijos komisariato, jam paskambino ir pasikvietė pasikalbėti.

Tą vakarą išgerti susirinko sugyventinė ir du jos kaimynai. Vyko labai triukšmingos išgertuvės, girdėjosi trenksmai, garsūs pokalbiai. Be jokios abejonės, Tauragės kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai to ir tikėjosi ir tai užfiksavo. Tai tik patvirtino, kad einama teisinga linkme. Pareigūnai nusprendė toliau tęsti veiksmus, kaip ir buvo suplanavę.

Po išgertuvių pavargusius ir nuo policijos vis dar „kažką“ slepiančius kaimynus, pareigūnai vieną po kito dar kartą pristatė į komisariatą. Buvo akivaizdu, kad netikėtumo faktorių pavyko išsaugoti – nei vienas iš sugėrovų nelaukė pareigūnų, tačiau išgertuvių metu jie spėjo aptarti ir prisiminti visas lemtingo vakaro įvykio detales. Be to, buvo užfiksuotas pasakymas: „Mus visus pasodins“. Buvo ir kitų pokalbių, kuriais remiantis buvo galima daryti išvadas, kad įtarimai dėl įvykdytos žmogžudystės pasitvirtino, tačiau informacijos apie tai, kur yra užkastas nužudytasis, nebuvo.

Suvokdami, kad neklydo, kriminalistai žinojo, kad jų vis dar laukia daug darbo. Juk per šešerius metus aplinka (pati sodyba, neaprėpiami laukai, daugybė kanalų ir krūmynų) gerokai pasikeitė.

Įvykį matęs ir meluoti bandęs kaimynas galiausiai prisipažino, kad sakė netiesą ir pateikė naujų aplinkybių apie tos lemtingos dienos įvykius.

Nužudytojo sugyventinė viso pokalbio metu ašarojo, įtikinėjo, kad yra nekalta, tačiau galų gale pripažino sakiusi netiesą ir papasakojo tai, kas jai buvo žinoma. Kaip ir buvo galima tikėtis, moteris pateikė švelnesnę versiją, kurioje jos vaidmuo ne toks ciniškas. Pokalbio metu buvo pasakyti viską iš esmės pakeitę, jos žodžiai apie nužudymą, kurie buvo lemiami pokalbyje su pagrindiniu šios bylos įtariamuoju kaimynu D. S. Pastarasis kalbėjo mažai ir nerišliai kartojo, kad dingusiojo nenužudė, kad jis neva gyvas ir parvažiuos.

Bet po sakinio apie nužudymo aplinkybes ir įrankį, įtariamasis, tarsi kitas žmogus, pradėjo kalbėti apie tos dienos įvykius ir sutiko parodyti, kur užkasė nužudytąjį. To paties pokalbio metu jis pasakė, kad moteris matė, kur buvo užkasamas kūnas.

Dokumentuojant prisipažinimą ir atliekant parodymų patikrinimą, įtariamasis nurodė vietas, susijusias su nužudymu. Ir tik tada, kai buvo rasti nužudytojo palaikai, buvo galima teigti, kad 6 metus atkakliai slėpta tiesa apie padarytą labai sunkų nusikaltimą pagaliau atskleista.

Už labiausiai patikusį tyrimą DELFI skaitytojai galės balsuoti nuo spalio 18 d. Daugiausiai skaitytojų balsų surinkusios bylos tyrėjams – visuomenės išrinktiems metų sekliams – DELFI įteiks prizą spalio pabaigoje minint Kriminalinės policijos dieną.