Kad Europos akrobatinio skraidymo čempiono, Ispanijos rinktinės trenerio, padangių virtuozo, aviacijos legenda vadinamo V.Lapėno mirties priežastimi galėjo tapti per trumpa pažintis su neseniai įsigytu skraidymo aparatu, mano ir Panevėžio aeroklubo viršininkas Bronius Zaronskis.
„Lėktuvas – ne mašina. Net į ją įsėdus ne visada smagu vairuoti. O čia – visiškai naujos konstrukcijos aparatas, nepanašus į kitus orlaivius. Reikia laiko perprasti jo subtilybes ir prie jo priprasti“, – įsitikinęs B.Zaronskis.
Anot jo, V.Lapėnas mirtinais spąstais tapusiu naujuoju malūnsparniu tebuvo skraidęs gal tik apie 20 valandų.
Praėjusį penktadienį Panevėžio aeroklube 50-metį paminėjęs V.Lapėnas šeštadienį turėjo išskristi į Maskvą, iš ten – į Madridą. Sugrįžti į Lietuvą pilotas ketino vasario pradžioje ir tik trims dienoms. Toliau jo laukė kelionė į Kazachstaną verslo reikalais. Padangių virtuozas kartu su kolega Panevėžio aeroklubo nariu, lakūnu Aurimu Bezaru ketino lengvojo tipo malūnsparnį garsinti ir gamintojams atstovauti ne tik Lietuvoje.
Kas sumaišė V.Lapėno planus ir sulaikė jį Lietuvoje, B.Zaronskiui nežinoma.
Sumenko per akimirką
Nors V.Lapėnas ir B.Zaronskis – kraštiečiai, kilę iš Pasvalio rajono, netgi mokęsi toje pačioje mokykloje, tačiau tarp aviacijos pasaulio žvaigždės ir Panevėžio aeroklubo viršininko artima pažintis užsimezgė jau po 1989-ųjų.
Tuomet po tragedija vos nesibaigusios avarijos, kai V.Lapėno pilotuojamas JAK-55 smigo į šalia Kyviškių aerodromo esantį miškelį, atsigavęs pilotas pradėjo lankytis Panevėžio aeroklube.
Kairės kojos ir kairės rankos pirštų netekusiam pilotui klubo nariai dargi padėjo pertvarkyti mašiną, kad ši taptų tinkama vairuoti neįgaliajam.
Anot aeroklubo viršininko, V.Lapėnas buvo asmenybė, patraukianti paprastumu, pedagoginiais sugebėjimais. Pasaulyje pripažintas aviacijos asas buvo savo krašto patriotas. Su didžiuliu entuziazmu jis planavo vasarą aviacijos šventę Pasvalio rajono Medinių kaime.
Pasak B.Zaronskio, netekus tokio žmogaus, gyvenimas pasikeis daugeliui aviatorių. „Toks jausmas, kad per akimirką mūsų klubas sumenko. Jo tarptautiniai ryšiai, jo entuziazmas mums labai daug padėjo. Jis atsiveždavo į Stetiškius skraidyti ispanus, portugalus, italus. Jis pats buvo traukos centras“, – apie žuvusį kolegą kalbėjo Panevėžio aeroklubo viršininkas.
Pasaulyje buvo vienintelis
Užteko akimirkos, kad atramos netektų ne tik Panevėžio, bet ir pasaulio akrobatinio skraidymo meistrai. V.Lapėnas buvo ašis, aplink kurią sukosi aviacijos pasaulis. Jis – vienintelis pasaulyje, peržengęs žmogaus galimybių ribas, po kraupios nelaimės tapęs neįgaliu sugebėjęs grįžti į didįjį sportą.
„Unikalus atvejis, kai žmogus, neturintis kairės kojos, kairės rankos pirštų pilotuoja aukščiausios klasės lėktuvą SU-29 ir dar dalyvauja pasaulio akrobatinio skraidymo čempionatuose. Tam reikia didžiulio užsispyrimo. Tas žmogus gyveno aviacija“, – kalbėjo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas Algimantas Žentelis.
Kai 2001-aisiais pasaulio aviacijos sporto žaidynėse Ispanijoje, į kurias susirinko stipriausi pasaulio lakūnai, iš 59 pilotų V.Lapėnas užėmė 15-ą vietą, Tarptautinė aeronautikos federaciją lietuvį pilotą apdovanojo krištoliniu sfinksu – neįtikėtino prisikėlimo simboliu.
Pasak A.Žentelio, negalima nesižavėti V.Lapėno pedagoginiais sugebėjimais. „Jis mokėjo motyvuoti savo mokinius, kad šie siektų daugiau. Net ir prastai skrendančiojo nekritikuodavo ir nesmukdydavo, o padėdavo kilti ir tobulėti“, – A.Žentelis kalbėjo apie daugiau nei dešimtmetį Ispanijos rinktinę treniruojantį kolegą.
Pasak federacijos prezidento, V.Lapėnas degė entuziazmu garsinti ir propaguoti sraigtasparnio ir lėktuvo hibridą. Žuvusįjį pilotą pagrįstai galima vadinti šių Ispanijoje paplitusių orlaivių pradininku Lietuvoje. Pasak A.Žentelio, mūsų šalis tėra turėjusi vienintelį tokį orlaivį dar apie 1930-uosius.
„Tarpukarį buvo galvojama, kad jie labai geri orlaiviai, bet vystantis aviacijai liko pamiršti. Šie lėktuvėliai nėra iki galo ištyrinėti, mažai išvystyti“, – mano A.Žentelis.
Nespėjo perspėti
Nelaimės dieną atvykstančio V.Lapėno laukė šiuo metu ligoninėje besigydantis buvęs jo treneris Leonas Jocys, piloto šiek tiek su ironijos gaidele, tačiau švelniai vadintas mokytoju. Ilgą laiką buvęs Lietuvos akrobatinio skraidymo rinktinės treneriu, V.Lapėną mokęs pilotavimo paslapčių, V.Jocys savo mokinį ketino perspėti skraidyti atsargiau.
„Tai buvo svarbiausia, ką norėjau jam pasakyti. Atrodo, nespėjau jam įdiegti bailumo – lakūnui labai reikalingos savybės. Jis buvo per drąsus“, – kalbėjo buvęs treneris. Šiuos vyrus siejo ne tik aviacija – kaimynystėje netoli Kyviškių aerodromo kelerius metus gyvenę pilotai draugavo šeimomis.
„Jis buvo nuostabus žmogus“, – V.Lapėną prisiminė medikų apsuptyje netektį išgyvenantis treneris.
Kartu su V.Lapėnu Lietuvos ir tuometės Tarybų Sąjungos akrobatinio skraidymo rinktinės nariu buvęs Rolandas Paksas apie žuvusį kolegą kalbėjo: jis skraidė kaip dievas.
„Labai mažai tokių kaip jis lakūnų. Vieni tiksliai atlieka programą, kiti ypač gerai pilotuoja, o V.Lapėnas turėjo Dievo dovaną – kiekvienas jo skrydis tiesiog skambėdavo“, – tvirtino R.Paksas.
Tačiau, anot jo, net toks didžiavyris buvo stebėtinai kuklus.
„Kuklumas – karalių mandagumas. V.Lapėnas buvo karališkas. Jam absoliučiai nebūdingas pasipūtimas, nosies užrietimas“, – pasakojo lakūnas.
V.Lapėnas gyveno aviacija. R.Paksui įstrigo kolegos sugebėjimas susikaupti neįtikėtinomis aplinkybėmis. V.Lapėnas dar studijavo, kai buvo pakviestas į tuometės Tarybų Sąjungos akrobatinio skraidymo rinktinės stovyklą. Treneriai būsimąjį padangių virtuozą tuomet išsivežė į stovyklą tiesiai iš kolūkio, kur šis atliko studentišką praktiką.
„Važiuoja mūsų visas ekipažas į oro uostą, visi kvatoja, jokios rimtos kalbos nesisuka. Ir staiga visiems nutilus V.Lapėnas klausia: Rolandai, kaip daryti tokią akrobatinę figūrą. Jam mūsų juokas ir linksmybės buvo toli – jo mintys jau tada buvo užimtos aviacija“, – pasakojo R.Paksas.
Jis taip ir liko nepasveikinęs kolegos penkiasdešimtmečio proga – nors savaitgalį skambino kelis kartus, tačiau V.Lapėno telefonas buvo išjungtas.
„Kai pirmadienį man paskambino pažįstamas lakūnas ir telefono ragelyje išgirdau netvirtą jo balsą, supratau, kad sulauksiu baisios žinios. Per kelias akimirkas visko prisigalvojau, bet kad taip galėjo atsitikti V.Lapėnui – neįtikėtina“, – teigė R.Paksas.
Nebaisu net žūti
Su V.Lapėnu artimi ryšiai siejo ir entuziastų klubo „Pajusk skrydžio jėgą“ prezidentą Eugenijų Malinauską. Dviejų pasvaliečių, ryškių asmenybių keliai susikirto tik po V.Lapėno patirtos avarijos. E.Malinauskas pripažįsta, kad pažintis su šiuo žmogumi pasvaliečių aviatorių gyvenimą labai pakeitė. 50-mečio proga V.Lapėnui įteikdami enciklopediją pasvaliečiai įrašė: Pasvalio aviacijos tėvui.
„Jei ne jis, tie metai būtų buvę tušti. Vytas buvo ašis, apie jį sukosi lakūnai“, – tvirtino žinomas ekstremalas. Pasak jo, su V.Lapėnu buvo baisu ginčytis – neįtikėtinos jo fantazijos po kurio laiko tapdavo realybe.
Paskutinį kartą lakūnai bendravo praėjusį šeštadienį. Po kraupios V.Lapėno žūties šis susitikimas įgauna kitokią prasmę.
Simboliška, kad aviacijos entuziastų kalba tąkart sukosi būtent apie V.Lapėno į Panevėžį parskraidintą orlaivį.
„Vytas taip vaizdžiai pasakojo apie malūnsparnį, kad sėdėdamas kabinoje sakau: čia taip faina, kad net užsimušti su juo nebūtų baisu“, – prisiminė pranašiškus žodžius E.Malinauskas, pats prieš pusantrų metų pats rėžęsis į žemę pilotuodamas motorizuotąjį sklandytuvą „Blanik“.
V.Lapėnas pašarvotas bus šiandien 13 val. Vilniuje, Olandų g. laidojimo rūmuose, laidotuvės penktadienį 12 val. Aviacijos asas amžino poilsio atguls Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Atsisveikinti su žmogumi, palikusiu ryškų pėdsaką aviacijos istorijoje, į Lietuvą ketina atvykti aviatoriai iš viso pasaulio.