Iš ži­niask­lai­do­je ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se mir­gan­čių pra­ne­ši­mų at­ro­do, kad Lie­tu­vo­je ma­siš­kai dings­ta žmo­nės, o po­li­ci­ja jų ne­ran­da ar­ba ne­si­var­gi­na ieš­ko­ti. Pa­rei­gū­nai abe­jo­nes sklai­do – din­gu­sie­ji daž­niau­siai ran­da­mi per savaitę. Bū­na ir taip, kad din­gę vy­rai ne­no­ri bū­ti su­ras­ti – bi­jo bū­ti grą­žin­ti žmo­noms.
© Shutterstock nuotr.

Du­ris pra­ve­ria ir jau „pa­lai­do­ti“ žmo­nės, ran­ko­se ne­ši­ni vie­nin­te­liu tu­ri­mu do­ku­men­tu – mir­ties liu­di­ji­mu, o ra­dus kū­ną as­mens ta­pa­ty­bę nu­sta­ty­ti pa­de­da net… ly­ti­nio or­ga­no imp­lan­tas.

Ket­ve­rius me­tus slaps­tė­si nuo žmo­nos

Šie­met iki spa­lio 1 d. Šiau­lių mies­te ir ra­jo­ne bu­vo pa­skelb­tos 32 paieš­kos, bet 31 pra­dė­ta by­la nu­trauk­ta – žmo­nės at­si­ra­do. Gy­vi ar mi­rę, bet ieš­ko­mi as­me­nys bu­vo su­ras­ti, neat­ras­ta tik rugp­jū­tį uo­gau­ti į Rė­ky­vos miš­kus išė­ju­si se­no­lė.

Arū­nas Bar­zins­kas, Šiau­lių ap­skri­ties VPK Nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mų biu­ro as­me­nų paieš­kos sky­riaus vir­ši­nin­kas, sa­ko, kad jau daug me­tų ne­bė­ra tai­syk­lės, kad žmo­gaus paieš­ka skel­bia­ma, jei žmo­gus ne­grį­žo į na­mus tris die­nas. Jei as­muo išė­jo į rū­sį ir din­go, paieš­ką rei­kia skelb­ti ne­del­siant. Jei žmo­gus dings­ta ne­be pir­mą kar­tą, ta­da ga­li­ma jo ir na­mie pa­lauk­ti. Rei­kia įver­tin­ti ap­lin­ky­bes – jei žmo­gus nie­ka­da ne­ding­da­vo il­ges­niam lai­kui, o da­bar pra­žu­vo išė­jęs su­si­tik­ti su vers­lo par­tne­riu, ne­ši­nas pi­ni­gais ar pan., dels­ti ne­ga­li­ma. O jei žmo­gus iš­kul­nia­vo „šnap­so“ par­si­neš­ti, var­gu, ar rei­kia kreip­tis iš­syk į po­li­ci­ją ir pra­šy­ti pra­žu­vė­lį su­ras­ti.

Kiek­vie­nas din­gi­mo at­ve­jis – in­di­vi­dua­lus. Bū­na, išei­na vy­ras pas drau­gą, mei­lu­žę, o žmo­na ar su­gy­ven­ti­nė iš­syk bė­ga pas pa­rei­gū­nus. Pra­žu­vė­lis pa­si­vaikš­to ir at­si­ran­da po sa­vai­tės, tad pra­dė­ta by­la bū­na nu­trau­kia­ma.

A. Bar­zins­kas sa­ko, kad jei žmo­gus ne­ran­da­mas ke­le­rius me­tus, ne­ga­li­ma tei­gi, kad jo jau ne­bė­ra gy­vų­jų tar­pe. Jis pri­si­me­na ku­rio­zi­nį įvy­kį, kai bu­vo ras­tas žmo­gaus kū­nas, mo­ti­na ir se­suo ne­lai­mė­lį at­pa­ži­no, jis bu­vo pa­lai­do­tas, ar­ti­mie­siems iš­duo­tas mir­ties liu­di­ji­mas. Po ku­rio lai­ko po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų du­ris pra­vė­rė vy­ras ir sa­ko: „Ne­tu­riu jo­kių do­ku­men­tų, tik vie­ną. Bet ir tas pa­ts – mir­ties liu­di­ji­mas“, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­me­na A. Bar­zins­kas.

Vie­nas vy­ras, gy­vas ir svei­kas, at­ras­tas net po ket­ve­rių ar pen­ke­rių me­tų. Po­li­ci­ja su­ži­no­jo, kad ieš­ko­ma­sis gy­ve­na nuo­mo­ja­ma­me bu­te. Jis kaž­kaip su­si­vo­kė, kad yra ste­bi­mas, iš­syk ki­tą bu­tą iš­si­nuo­ma­vo. Pa­rei­gū­nai jį gau­dė per ba­las, dir­vo­nus. Aiš­ki­no, kad jiems tik jo pa­ra­šo rei­kia, kad jis gy­vas. Ta­da by­lą ga­lės nu­trauk­ti. Pa­si­ro­do, vy­ras slaps­tė­si, nes ma­nė, kad bus grą­žin­tas žmo­nai. Gal žmo­gaus tei­sė bū­ti ne­ras­tam? A. Bar­zins­kas sa­ko, kad ga­li­ma ir ci­vi­li­zuo­tai pa­lik­ti žmo­ną – tie­siog pa­sa­ky­ti, kad išei­ni, o ne pri­da­ry­ti vi­siems rū­pes­čių.

Paieš­ka dėl 1964-ai­siais au­to­bu­sų sto­ty­je pa­lik­tos duk­ros

Pa­rei­gū­nai kar­tais įžvel­gia itin keis­tų ar­ti­mų­jų el­ge­sio ap­raiš­kų. Na­tū­ra­lu, kad din­gus vai­kui tė­vai jau­di­na­si, bet A. Bar­zins­kas pri­si­mi­nė at­ve­jį, kai į po­li­ci­ja krei­pė­si tė­vai dėl 25-erių duk­ros, ku­ri 22 val. ne­grį­žo na­mo. Paaiš­kė­jo, kad tė­vai la­bai kont­ro­lia­vo duk­rą, rei­ka­la­vo bū­ti na­mie nu­sta­ty­tu lai­ku, o ši ėmė pro­tes­tuo­ti. Sa­vait­ga­lį pa­si­li­ko puo­tau­ti pas drau­gus ir ne­grį­žo.

Anot pa­rei­gū­no, ša­ly­je pa­si­tai­ko pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jų, bet jie re­ti. Kaip be­bū­tų keis­ta, mo­te­rys dings­ta re­čiau nei vy­rai, bet kai dings­ta mo­te­ris, daž­nai ar­ti­mie­ji įta­ria bai­siau­sią sce­na­ri­jų – pa­gro­bė sek­so ver­gi­jai.

A. Bar­zins­kas sa­ko, kad jei jau mo­te­ris ver­čia­si pro­sti­tu­ci­ja, tai da­ro sa­vo no­ru. Ki­ta­me Lie­tu­vos mies­te bu­vo su­ras­tos ir par­vež­tos į Šiau­lius dvi mer­gi­nos, ku­rios ne­va iš­va­duo­tos iš ver­gi­jos. Po ku­rio lai­ko jos vėl din­go, o pa­rei­gū­nams at­siun­tė fo­tog­ra­fi­jas, ku­rio­se abi – ap­si­nuo­gi­nu­sios. Dar vė­liau pa­rei­gū­nai su­ži­no­jo, kad Vo­kie­ti­jo­je joms skir­ta vals­ty­bės ap­sau­ga. Yra žmo­nių, ku­rie „mo­ka“ gy­ven­ti – ga­vus vals­ty­bės ap­sau­gą Vo­kie­ti­jo­je la­bai so­čiai ir pa­si­tu­rin­čiai gy­ve­na­ma.

Pieš po­rą me­tų pa­rei­gū­nus itin nu­ste­bi­no vie­nos pa­gy­ve­nu­sios mo­ters pra­šy­mas. Ji pa­pra­šė su­ras­ti duk­rą, ku­rią 1964-ai­siais pa­li­ko au­to­bu­sų sto­ty­je, o 1971-ai­siais jos jau ne­be­ra­do. Ra­do pa­rei­gū­nai tą mo­te­rį, bet paaiš­kė­jo, kad ši mo­ti­nos ne­no­ri ma­ty­ti aky­se. Pa­reiš­kė, kad kai ji bu­vo ati­duo­ta į vai­kų na­mus, ta­da ma­ma jos tu­rė­jo ieš­ko­ti, o ne praė­jus 40-čiai me­tų.

A. Bar­zins­kas sa­ko, kad mi­nė­ta mo­ti­na net duk­ros gi­mi­mo da­tos ne­ži­no­jo. To­kių at­ve­jų, kai ne­ži­no­mas ieš­ko­mo žmo­gaus var­das, pa­var­dė, gi­mi­mo me­tai, taip pat pa­si­tai­ko. Su­si­ti­ko vy­ras ir mo­te­ris, „pa­ba­lia­vo­jo“, pa­gy­ve­no sa­vai­tę. Vy­rui at­si­bo­do, iš­ke­lia­vo, o mo­te­ris, pri­si­kū­ru­si ro­man­tiš­kų atei­ties pla­nų, krei­pė­si į po­li­ci­ją dėl paieš­kos, nu­ro­dy­da­ma tik my­li­mo­jo var­do trum­pi­nį.

Kai krei­pia­si žmo­nės dėl din­gu­sių už­sie­ny­je, ne­re­tai ne­ži­no, nei į ko­kį mies­tą ieš­ko­ma­sis vy­ko, nei pas ką va­žia­vo, nei kur ke­ti­no dirb­ti. „Jei ieš­ko­ma­sis pa­da­ro nu­si­kal­ti­mą, ras­ti pa­vyks­ta. Daž­niau­siai už­sie­ny­je žmo­gus dings­ta, kai pra­ran­da mo­bi­lų te­le­fo­ną. Juk re­tas ku­ris nors vie­ną ar­ti­mo žmo­gaus te­le­fo­no nu­me­rį ži­no min­ti­nai“, – sa­ko A. Bar­zins­kas.

Jei dings­ta se­ny­vo am­žiaus žmo­nės, daž­niau­siai jie ser­ga Als­hai­me­rio li­ga. Ne­be­ran­da na­mų, pa­si­klys­ta miš­ke, pa­mirš­ta ar­ti­mie­siems pa­skam­bin­ti. Anot pa­rei­gū­no, žmo­nėms daž­nai at­ro­do, kad jie gy­vens am­ži­nai. Ar­ti­mie­ji ser­gan­tiems se­no­liams tu­rė­tų vi­sa­da į ki­še­nę įdė­ti mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Pa­sik­lys – pa­skam­bins, ar bu­vi­mo vie­ta bus leng­viau nu­sta­ty­ta.

Pa­rei­gū­nas tei­gia, kad din­gu­sių­jų tu­ri ieš­ko­ti pro­fe­sio­na­lai, o ne in­ter­nau­tai. Ar­ti­mie­ji skel­bia din­gu­sių­jų fo­tog­ra­fi­jas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, o apie pa­sek­mes ne­gal­vo­ja. Su­ras­tą as­me­nį ap­lin­ki­niai at­pa­žįs­ta, vė­liau iš jo šai­po­si. „Žmo­gui po to sun­ku bū­na, jis bi­jo išei­ti iš na­mų. Leng­viau­sia ap­kal­tin­ti po­li­ci­ją ne­veik­lu­mu, o po sa­vi­veik­los ten­ka sam­dy­ti psi­cho­lo­gus ir šluos­ty­ti ar­ti­ma­jam aša­ras. Jei bėg­si už­si­mer­kęs, fi­ni­šo ne­pa­siek­si“, – sa­ko A. Bar­zins­kas.

Žmo­nės ir į ekst­ra­sen­sus krei­pia­si pa­gal­bos. Pa­rei­gū­nai sa­ko, kad dar nė kar­to ekst­ra­sen­sų ver­si­ja ne­pa­sit­vir­ti­no. „Ar­ti­mie­ji te­no­ri bū­ti tik­ri, kad vis­ką pa­da­rė, kad žmo­gų ras­tų“, – sa­ko pa­rei­gū­nas.

„Bū­na ste­buk­lų gy­ve­ni­me“

Pa­rei­gū­nams pa­sku­ti­niai­siais me­tais iš­ki­lu­si pro­ble­ma – nu­sta­ty­ti ras­tų mi­ru­sių­jų as­me­nų ta­pa­ty­bę. Dau­giau nei prieš de­šimt me­tų po­li­ci­jai tal­ki­no ži­niask­lai­da – spaus­din­da­vo ras­tų mi­ru­sių­jų fo­tog­ra­fi­jas. Da­bar spaus­din­ti smur­ti­nių fo­to-g­ra­fi­jų ne­ga­li­ma, tad pa­gal­bos su­lau­kia­ma ma­žai. Po mė­ne­sio neat­pa­žin­to žmo­gaus pa­lai­kai su nu­me­riu pa­lai­do­ja­mi Gin­kū­nų ka­pi­nė­se, bet by­los ne­nu-t­rau­kia­mos.

As­me­ny­bė nu­sta­to­ma ti­riant DNR, ta­čiau bu­vo at­ve­jų, kai nu­sta­ty­ti ne­gy­vo žmo­gaus ta­pa­ty­bę pa­dė­jo ly­ti­nio or­ga­no imp­lan­tas.

Šiau­lių mies­to par­ke bu­vo ras­tas žmogaus kūnas. Be an­ta­kių, plau­kų, per­pjau­to­mis ve­no­mis. Eks­per­ti­zės me­tu bu­vo ap­tik­tas ly­ti­nio or­ga­no imp­lan­tas. Lie­tu­vo­je šie imp­lan­tai ne­bu­vo įso­di­na­mi į kū­ną, o Ry­go­je ir Mask­vo­je jie bu­vo de­da­mi ano­ni­miš­kai. Vis dėl­to as­me­ny­bę pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, žmo­gus net ne­bu­vo Šiau­lių gy­ven­to­jas.

Kar­tą vie­no mi­ru­sio žmo­gaus kū­nas bu­vo at­pa­žin­tas, bet pa­rei­gū­nai su­lau­kė gir­to žmo­gaus skam­bu­čio. „Vy­rai, ne­da­ry­ki­te klai­dos, neat­pa­žin­ki­te ma­no kū­no, nes aš gy­vas. Pas­kui pa­ka­si­te, rei­kės iš duo­bės iš­lip­ti“, – aiš­ki­no „ve­lio­nis“. Paaiš­kė­jo, kad vie­na­me mies­to bend­ra­bu­ty­je gy­ve­no lyg du van­dens la­šai pa­na­šūs vy­rai, ku­rie net ne­bu­vo gi­mi­nės. Vie­nas jų ki­tam da­vė at­si­skai­ty­mo už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus kny­ge­les ir pi­ni­gų. Kai­my­nas pi­ni­gus iš­lei­do svai­ga­lams ir mi­rė. At­sis­kai­ty­mo kny­ge­lės su pa­var­de bu­vo ras­tos sve­ti­mo­je ki­še­nė­je, pa­žįs­ta­mi pa­tvir­ti­no ve­lio­nio ta­pa­ty­bę, o tie­sa išaiš­kė­jo vė­liau.

Su šyp­se­na A. Bar­zins­kas pri­si­me­na at­ve­jį, kai pa­rei­gū­nai at­vy­ko „ve­lio­nio“ žmo­nai pra­neš­ti liūd­nos ži­nios. Pa­ro­do nuo­trau­ką, mo­te­ris sa­vo vy­rą at­pa­žįs­ta ir ta­da šūk­te­li: „Tė­vai, čia kaž­ko­kie vy­rai sa­ko, kad tu mi­ręs. Iš­len­da vy­ras – ly­giai tais pa­čiais marš­ki­niais ir to­kio­mis pa­čio­mis kel­nė­mis kaip nuo­trau­ko­je. „Bū­na ste­buk­lų gy­ve­ni­me“, – sa­ko pa­rei­gū­nas.

Kar­tą pa­rei­gū­nai ap­lan­kė net tris žmo­nes, kai ra­do kū­ną su ta­tui­ruo­tė­mis ant pirš­tų ir ran­kų. Kiek ga­li bū­ti pa­na­šių žmo­nių, ku­riems net to­kios pa­čios ke­lios ta­tui­ruo­tės ant kū­no? Pa­si­ro­do – net ke­tu­ri.

Fo­tog­ra­fi­jo­je kai­my­nas ve­lio­nį at­pa­ži­no, pa­ro­dė, kur mi­ru­sy­sis gy­ve­na. At­vy­ku­sius pa­rei­gū­nus ly­giai toks pa­ts žmo­gus pa­si­ti­ko. Su­ra­do ki­tą – ir­gi gy­vas. Ra­do tre­čią, kai­my­nai aša­rą nu­brau­kė, kad šis jau mi­rė, o kai pa­si­ti­ko jo su­gy­ven­ti­nė, iš už kam­po iš­lin­do „mi­ru­sy­sis“, pir­ki­niais ne­ši­nas. Pak­laus­tas, ar ant­ri­nin­ko ne­pa­žįs­ta, at­sa­kė: „Aš tik či­go­nas, ži­no­čiau, ne­sa­ky­čiau, o da­bar – ne­pyk, ne­ži­nau.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (104)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (186)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...

R. Williamso koncertą perspjauti bus sunku: hitai ir fejerverkai gerbėjams sukėlė euforiją (281)

Trečiadienio vakarą Vilniaus Vingio parke - neeilinis renginys. Savo pasirodymą „The Heavy...

S. Skvernelis: socialdemokratų pasitraukimas nebūtų būtina sąlyga trauktis jų ministrams (24)

„Prognozuojant socialdemokratų tarybos sprendimą trauktis, galbūt frakcija Seime galėtų...

Nesitikėjo, kad gelbėti kačiukus bus taip sudėtinga (2)

Dar būdami 8 savaičių jaunikliais, katinas Astra ir keturi jo broliai buvo palikti dėžėje...

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (560)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

Lietuvos šešiolikmečiai liks be medalių – neperlipo Europos čempionato ketvirtfinalio barjero (54)

Europos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų krepšinio čempionato ketvirtfinalyje trečiadienį...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (193)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (25)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...