E. Endriukaitytę dėl visų jai ikiteisminio tyrimo metu pareikštų kaltinimų kalta pripažinusi teisėja Virginija Švedienė nusprendė, kad motinai negali būti taikoma švelnesnė negu įstatyme numatyta bausmė, nors to ir prašė nukentėjusiuoju pripažino vaiko tėvas.
Teismas E. Endriukaitytei skyrė švelniausią įstatyme numatytą bausmę – už tai jai grėsė įkalinimas net iki 10 metų.
„Kas dabar bus su vaiku – su kuo jis augs?“ –išgirdęs, kad sugyventinė bus įkalinta Panevėžio pataisos namuose, stebėjosi berniuko 58 metų tėvas Jonas Žemaitis.
Vyras sakė, kad nuosprendį bus priverstas skųsti: „Juk vaikas su manimi neaugs, kaip aš jį vienas užauginsiu? Štai ir dabar serga, reikia vežti pas gydytoją“.
Į teismo posėdį E. Endriukaitytė atvyko ne tik su savo vaiko tėvu, bet ir kūdikystėje traumą patyrusiu berniuku. Nuo rankų vaiko nenuleidusi moteris nepanoro bendrauti su žurnalistais. „Nebus jokių interviu“, – tepasakė ji.
Tuo metu valstybinį kaltinimą byloje palaikęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Vladimiras Sergejevas teismo nuosprendžio nežada skųsti, nors ir prašė kaltinamajai skirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorą tenkina, kad sunkiu savo bejėgiškos būklės sūnaus sveikatos sutrikdymu bei fizinio skausmo sukėlimu kaltinta moteris buvo pripažinta kalta ir nuteista realia laisvės atėmimo bausme.
Bylos duomenimis, 2010-ųjų gruodžio 13-ąją E. Endriukaitytė savo namuose sostinės Naujininkų mikrorajone mažamečiui sūnui sukėlė fizinį skausmą, kai pirštais stipriai suspaudė jo pilvuką, o po dviejų savaičių, gruodžio 24-ąją, suspaudusi kūdikį tyčia sviedė į sieną. Įtariama, kad motina galėjo būti neblaivi.
Vaikas net 10 dienų išbuvo komos būsenoje – į smegenis jam išsiliejo kraujas, lūžo žasto kaulas. Dabar jam konstatuotos mažiausiai keturios ligos, tačiau sunkiausia diagnozė – cerebrinis paralyžius.
Po ilgo gydymo ligoninėje mažylis buvo pervežtas į kūdikių namus. Į kūdikių namus buvo pristatytas ir dešimtmetis moters sūnus.
Kol vyko baudžiamasis procesas, pareigūnai nusprendė vaiko neatiduoti nei tėvui, nei jo suluošinimu kaltinamai motinai. Tiesa, vėliau tėvui pavyko pasiekti, kad jis galėtų vaiką auginti savo namuose
E. Endriukaitytė savo kaltės nepripažino ir aiškino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas – esą ji vaiką nešiojusi ant rankų, kai užkliuvo už laido ir griuvo ant grindų. Pasak jos, vaiko galvytė trenkėsi į medinę lovos atramą.
„Kiekvienam žmogui gali nutikti nelaimė“, – anksčiau yra sakiusi kaltinamoji. Ji taip pat neigė, kad dar prieš nelaimę būtų naudojusi smurtą berniuko atžvilgiu.
Buvusios sugyventinės kalte abejojo ir vaiko tėvas J. Žemaitis – esą ji tikrai vaiko negalėjo nuskriausti. Vyras teigė, kad mažylio motina kiekvieną rytą jį lanko vaikų namuose, o jis pas mažylį ateina po darbo.
„Jis gimė toks sveikas, visą laiką buvo žvalus vaikas – ant mano rankų jau keturių mėnesių bėgiojo, o dabar jau nebeturi energijos – jis nei rankyčių, nei kojyčių nevaldo, jį kamuoja priepuoliai, traukuliai“, – sakė berniuko tėvas.
„Jis mane pažįsta pagal balsą – vos jį išgirdęs ima šypsotis, bet nefiksuoja žvilgsnio, jo akytės tik vaikšto, – kalbėjo vaikui atstovaujantis tėvas. – Jis nieko nekalba, tik kažką burba: am, am... Jam džiūsta smegenėlės, medikai sakė, kad tai – labai retas atvejis. Gydytojas man paaiškino, kad vaikas vegetuoja, esą jis – iš kūdikių namų, bet patikėkite – tik per mano lavoną jis bus kūdikinis“.
„Su kiekviena diena prarandu viltį – daktarai sakė, kad jūs užmušti savo vaiką norėjote...“ – yra sakęs J. Žemaitis.
Vyras neslėpė, jog jam labai gaila buvusios sugyventinės – esą jeigu iš jos bus atimtos motinystės teisės, jis nežinos, kaip vienam reikės auginti sergantį mažylį.
„Tada bus dvigubas minusas, geriau nuo to jau niekam nebebus, vaikui reikia dėmesio, nereikia jam gulėti vaikų namuose – jam reikalinga namų aplinka, naminis maistas“, – teigė jis.
„Kas atsitiko, jau atsitiko, nieko nebepakeisi, vaiką reikia auginti – kaip bus, taip bus, bet jo aš nepaliksiu“, – J. Žemaitis sakė iki šiol negalintis susitaikyti su mintimi, kad jo sūnaus motina mažylį tyčia sužalojo.