Anykščių rajonas, Svėdasų seniūnija. Šiuo metu čia oficialiai registruota virš 2,2 tūkst. gyventojų, bet jų, kaip ir kituose Lietuvos kaimeliuose, kasmet jų vis mažėja. Miestelio seniūnas Valentinas Neniškis sako, kad Svėdasams išnykimas negresia, tačiau kai kuriuose seniūnijos kaimuose vis labiau tuštėja sodybos. Ir ne tik dėl to, kad žmonės miršta.

„Daug jaunimo emigravo į užsienį, ir toliau emigruoja, bet galime pasidžiaugti, tuščios vietos, bent Svėdasuose, neužsibūna, atvažiuoja naujakuriai – kaip bebūtų, miesteliai dar kapstysis, nemirs“, – sako seniūnas.

Nors vos už dvidešimt kelių kilometrų nuo Anykščių ir Utenos esančių Svėdasų ramybę dažniausiai sudrumsčia tik poilsiautojai, vasaromis atvykstantys pailsėti prie čia esančių ežerų, tačiau vietos gyventojams labiausiai ramybės neduoda iki šiol taip ir nerasti atsakymai dėl keleto baisių tragedijų, nutikusių vos už kelių kilometrų nuo seniūnijos centro esančiuose kaimuose.

Čia dar Smetonos laikais samdinys, kurį kai kurie buvo praminę tų laikų baisiausiu plėšiku Giedra, išžudė visą šeimą, o jau nepriklausomos Lietuvos metais plėšikai nužudė ir į šulinį įmetė senolę. O štai prieš porą savaičių už Europos Sąjungos lėšas rekonstruotame girininkijos pastate kilo didžiulis gaisras, kurio metu žuvo trys miške dirbę darbininkai. Karo metais visiškai šalia šios girininkijos vyko įnirtingi mūšiai – buvo išžudyti sovietams nepaklusę partizanai.

Svėdasų gyventojai niekaip negali pamiršti ir liūdnai išgarsėjusio Kražių žudiku praminto Rimanto Bekinčio – juk jis būtent čia nužudė ir miške užkasė vargingai gyvenusią senolę.

Norėjo pasprukti į JAV

Didžiosios tragedijos Svėdasų seniūnijoje siejamos su Visėtiškių kaimu, kuris įsikūręs vos už kelių kilometrų nuo miestelio, kelyje Utena-Kupiškis, Jaros upės pašonėje. Čia – vos kelios sodybos, tačiau žiemos metu jos tuščios.

Ilgamečiai gyventojai iki šiol prisimena dar 1937 m. nutikusią baisią tragediją, kai samdinys P. Žukas šaltakraujiškai išžudė Sabalių šeimą – kirviu sukapojo dvi seseris ir vieną jų dukrą.

„Tai buvo išskirtinai baisus įvykis, – sako Svėdasuose gyvenantis kraštotyrininkas Raimondas Guobis, – iki šiol mūsų archyvuose yra išlikusios laidotuvių nuotraukos – po žudynių su šeima atsisveikinti ėjo visas miestelis.“

Ir čia pat vyras atverčia Svėdasų seniūnijos bibliotekoje saugomas istorines nuotraukas – išžudytą Sabalių šeimą į paskutinę kelionę, rodos, lydėjo visi miestelio gyventojai.

Valentinas Neniškis (kairėje) ir Raimondas Guobis
Pasak jo, kaimo žmonės kalbėjo, kad tris moteris išskerdęs P. Žukas, tarnavęs šeimai, taip pasielgė tik dėl to, kad norėjo greitai praturtėti.

„Nežinome, ar jam pavyko pagrobti kiek nors pinigų, bet po žudynių jis paspruko iš kaimo – pasikinkęs arklį išvažiavo į Žemaitiją, bet buvo sulaikytas kažkur prie Klaipėdos, – sako Svėdasų seniūnas V. Neniškis. – Buvo kalbama, kad jis ketino pasprukti į Ameriką, bet taip ir nesuspėjo.“

Žudynės visiems įstrigo į atmintį

„Tada man buvo 9 metukai, dar visai maža mergaitė buvau, bet šį įvykį iki šiol prisimenu, – neslepia šalia Visėtiškių kaimo gyvenanti 87 metų Vlada Sadaunikaitė. – Menu, kad tada labai norėjome eiti pasižiūrėti, kas ten nutiko, bet tėvai neleido. Ir į laidotuves neleido eiti – kam mums, vaikams, tokius dalykus matyti. Bet vėliau daug kartų jie apie šią tragediją kalbėjo – tos žudynės visiems buvo įstrigusios į atmintį.“

Apie išžudytą šeimą daug istorijų girdėjo ir šalia esančiuose Bajoruose gyvenanti Bronė Pilkauskienė.

„Gal todėl šiandien negaliu žiūrėti žiaurių ir baisių filmų – man jie kažkaip nepatinka, bet užtat mielai žiūriu serialą „Namelis prerijose“, jame visada pabaiga laiminga“,– sakė ji.

Pensininkė prisipažino, kad vėliau šalia Sabalių sodybos esančioje pievoje daugybę metų vyko kaimo gegužinės.

„Metai bėgo, kažkaip žmonės apie tą tragediją daug nebekalbėjo, o ką čia ir kalbėsi – juk ir daugiau baisių dalykų mūsų kaime nutiko, – neslėpė ji. – Karo metais į mūsų namus naktimis ateidavo partizanai, dienomis – stribai, kaip mes juos vadindavome. Dar buvau mergaitė, menu, kad ir man reikėdavo eiti stovėti į sargybą. Bet viskas baigdavosi gerai – bent mūsų šeimai nenutiko kokių nors baisių atvejų, nebuvome ištremti į Sibirą. Ir karą juk išgyvenome, nors bene kasdien pro mūsų sodybą praeidavo ir vokiečių, ir rusų kariai.“

Bronė Pilkauskienė
B. Pilkauskienė sako, kad baisiausi jos gyvenimo prisiminimai susiję su Šimonių girioje dar 1949 m. lapkričio 1-ąją įvykusiomis partizanų žudynėmis.

„Šaudė tris dienas, labiausiai skaudėjo, kad žudo savus – mūsų kaimo berniokus“,– lyg apie vakarykščius įvykius kalbėjo ilgametė kaimo gyventoja.

Istorija, kurios negali pamiršti

Tuo metu Daujočių kaime gyvenančios seserys Janina Gaigalienė (89 m.) ir Aldona Barauskaitė (84 m.) sako, kad iki šiol negali pamiršti ne tik Sabalių šeimos žudynių, bet ir praėjusių metų pabaigoje dėl žudynių Kražėse išgarsėjusio R. Bekinčio – juk jis prieš tai baugino čia gyvenančius žmones.

„Apie Sabalių šeimos žudynes visi kalbėjo, dar ir dabar kartais jas žmonės prisimena, – sakė J. Gaigalienė. – Juk įvykis neeilinis tais laikais buvo – samdinys išžudė visą šeimą. Pamenu, kad tada buvo kažkokios šventės, po jų visi išsivažinėjo – kas darban, kas į namus išvažiavo. Taip namuose liko tik moterys ir tas samdinys. Žukas, berods jo pavardė. O kai vyrai grįžo į namus, rado baisų vaizdą – sakė, kad jas kirviu iškapojo. Visai visai. Labai žiaurus nužudymas buvo. O to žudiko nebuvo – pabėgo.“

Janina Gaigalienė (kairėje) ir Aldona Barauskaitė
Tragiškų įvykių liudytoja sako, kad kaimo gyventojai vėliau kalbėjo, kad jaunesnioji Sabalių dukra dar bandė priešintis žudikui, kuris savo aukas puolė ne kartu, o atskirai.

„Tuo metu ji melžė karves, sako, dar bandė su samdiniu grumtis, bet ar jauna mergina galėjo atsilaikyti prieš tokį vyrą, ir dar su kirviu rankose“, – lyg apie vakarykščius įvykius kalbėjo J. Gaigalienė.

Anot jos, šeimą išskerdęs samdinys buvo sulaikytas po ilgo laiko, tačiau kaime jo niekas daugiau taip ir nematė.

„Nežinome, kuo jam ta istorija baigėsi – vieni kalbėjo, kad į kalėjimą uždarė, juk tada viską tvarkė saugumas, – sakė J. Gaigalienė. – Aš tada dar tik į pirmąją klasę mokykloje ėjau, menu, buvo laidotuvės, visus mus, mokinius, vedė iš mokyklos.“

Džiaugiasi, kad žudiką sučiupo

„Baisu gyventi, kai tokie dalykai vyksta mūsų žemelėje, – atsidūsta senolė. – Ir dabar dar baisesni – net naktimis baisu miegoti. Kai naktį stabtelna koks nors automobilis gatvėje ar šuo pradeda loti, net krūptelnu. Ačiū Dievui, mūsų kaime dar nieko baisaus nenutiko, ir vagysčių lyg nėra, sako, neramiau yra prie Troškūnų, Anykščių.“

„Žinote, mes negalėjome patikėti, kai po daug metų R. Bekintis atsirado – tas, kur, sako, keturias moteris Kražiuose išžudė, – netikėtai pareiškia A. Barauskaitė. – Mes net nežinojome, kad jis dar yra gyvas, nes kai jį pasodino į kalėjimą, niekas taip ir nematė jo sugrįžusio. Ir apie jį niekas net nekalbėjo – kaip prapuolė, taip prapuolė.

Rimantas Bekintis
O kai per Žinias parodė, kad Kražiuose moteris išžudė R. Bekintis, niekas irgi į jį neatkreipė dėmesio – juk mūsų krašte jis buvo vadinamas kaip Bekinčius, o ne Bekintis. Tik vėliau, po kelių dienų, žmonės ėmė klausinėti – ar matei, mūsų Bekinčius gyvas. Negalėjome patikėti, kad tai jis. Nors dabar, kai įsižiūrėjome, lyg ir panašus, nors gerokai yra pasikeitęs. Gerai, kad jį policija sulaikė, nes nežinia, ką jis dar galėjo pridaryti – jeigu būtų nesulaikę, tikrai būtų grįžęs į mūsų kaimą ir čia senutes patvarkęs. Ką gali žinoti, kas dedasi tokio pijoko galvoje, juk jeigu tiek žmonių nužudė Žemaitijoje.“

Mano, kad aukų gali būti ir daugiau

Ir čia pat seserys ima svarstyti – ar tikrai nustatytos visos galimos R. Bekinčio aukos, esą juk ne visas mirtis pareigūnai sugeba išaiškinti kaip nužudymus.

Seserys puikiai mena, kaip R. Bekinčio bijodavo kaimo žmonės – nors jis gyveno vos už kelių kilometrų esančiuose Narbūčiuose, tačiau apie jį kalbos sklisdavo ir Daujočiuose, ir Auleliuose, kuriuose jis įvykdė pirmąją žmogžudystę.

„Visi žinojo, kad jis vogdavo iš žmonių ir Auleliuose, ir Narbučiuose, niekas nenorėjo su juo reikalų turėti, ir jo tėvas toks keistas buvo, žmonės jų abiejų vengdavo“, – prisipažįsta seserys.

Kaimo keistuoliu vadintą R. Bekintį puikiai prisimena ir Bajoruose laikinai gyvenantis Rimantas Butkus.

Rimantas Butkus
„Tikrai niekas nepagalvodavo, kas jis gali žudyti – juk ir kartu išgerdavome, pašnekėdavome, o dabar, še tau kad nori – keturias moteriškes papjovė, – stebėjosi vyras. – Kai jį parodė per televizorių, iš karto atpažinau, nes nelabai ir buvo pasikeitęs. Bet keisčiausia visiems mums, čia kaime gyvenantiems, buvo tai, kad jis po to, kai tą vargšę moterėlę nužudė ir miške užkasė, sau ramiausiai gyveno laisvėje, tarp mūsų. Iš tikrųjų, mes manėme, kad po nužudymo jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Bet, kaip dabar išsiaiškinome, už nužudymą buvo nuteistas tik 12 metų, ir tai dar lygtinai anksčiau laiko buvo išleistas.“

Užkasęs pasodino eglutę

R. Butkus puikiai mena, kaip kaimo žmonės dar prieš 34 metus miške rado užkastą 85 metų senolę.

„Ji buvo dingusi be žinios, o paskui rasta miške, užkasta, – sakė jis. – Ir, žinote, visi stebėjosi, kad ji buvo labai negiliai užkasta, jai viela buvo surištos rankos.“

Senolę R. Bekintis nužudė po apiplėšimo – kodėl jis ją nužudė, o paskui užkasė miške, nei policijoje, nei teisme taip ir negalėjo paaiškinti. Tačiau, kaip mena žmonės, vėliau esą teisinosi, kad jį graužia sąžinė, todėl ant senolės kapo pasodino eglutę.

Nužudytą įmetė į šulinį

Dėl apiplėšimo buvo nužudyta ir Visėtiškių kaime gyvenusi 76 metų moteris – dėl šio baisaus nusikaltimo buvo nuteisti du vyrai ir moteris. Bet jų jau nėra tarp gyvųjų – išėję į laisvę jie dar kurį laiką glaudėsi Svėdasuose, o krauju susitepusią moterį priglaudė vietos senelių namai.

Nužudytąją, kuri gyveno vos už kelių šimtų metrų nuo Sabalių sodybos, puikiai pažinojo R. Butkus.

„Puiki moterėlė buvo, teisingai pašnekėdavo ir, kai reikėdavo, net čierką padarydavo“, – sakė jis.

Pensininkės nužudymas kaimo gyventojus šokiravo – apiplėšta senolė buvo sumušta, jai surištos rankos ir kojos, o po to ji buvo nutempta ir įmesta į šulinį. Čia ją ir surado pareigūnai, į kuriuos pagalbos kreipėsi kaimynai.

„Bijojau nueiti iki jos namų pasižiūrėti, nors ir šalia gyveno, puikiai ją pažinojau – nenorėjau, kad paskui man naktimis vaidentųsi“, – prisipažįsta Bajoruose gyvenanti B. Pilkauskienė.

Ir čia pat priduria, kad vaiduoklių nebijo, nes su jais dar nėra susidūrusi, tačiau neslepia girdėjusi kai kurių žmonių kalbas, jog vietovė prie Jaros upės, kurioje buvo išžudyta Sabalių šeima, tiesiog gali būti užkeikta ar net kai kuriems čia kartais vaidenasi.

„Aišku, būna užkeiktų vietų, gal ir čia kažkas tokio galėtų būti – juk tiek daug tragedijų nutiko“, – svarstė B. Pilkauskienė.

Šis klausimas ramybės neduoda ir R Butkui: „Aš net nenoriu apie tai galvoti, nes kai pradėsi galvoti, bus baisu ir gyventi. O juk iš tikrųjų toje vietoje – vien nelaimės. Ir dabar paskutinis atvejis, kai sudegė trys medkirčiai, visiems neduoda ramybės – pastatas juk buvo suremontuotas, o sako, kad gaisras girininkijoje kilo dėl netvarkingai sutvarkytos elektros. Kas ten žino, kaip yra, bet tai nutiko prie pat Sabalių sodybos. Sako, kad kambaryje, kur tie vyrai miegojo, sienos buvo iškaltos medinėmis išlakuotomis lentelėmis. O lakas dega labiau nei benzinas, todėl jie ir neturėjo jokių galimybių išsigelbėti.“

Išsigando emigrantų – Švedijoje vaiką juk nužudė

„Žinote, mums savų problemų užtenka, o dar nori į Lietuvą emigrantus atgabenti, – netikėtai pareiškia ilgametė Daujočių gyventoja J. Gaigalienė. – Niekaip nesuprantu, ko jiems reikia iš mūsų? Aišku, jie labiau norėtų į Vokietiją, bet kodėl tokie jauni žmonės negina savo tėvynės ir bėga iš jos? Pas mus joks karas nevyksta, bet jauni vyrai eina į kariuomenę. Aišku, gerai jiems, gaus dideles pašalpas, tik kodėl mes, pensininkai, tiek metų dirbę, gauname mažiau, nei jie čia net nedirbę?“

„Ir aš nenoriu, kad jie čia atvažiuotų, girdėjote, Švedijoje vaiką nudūrė, ką gali žinoti, ką čia gali pridaryti“,– seseriai antrina A. Barauskaitė.

Bet su tokia pozicija nesutinka V. Sadaunikaitė – nedideliame namelyje gyvenanti senolė sako, kad nereikia bijoti žmonių.

„Aišku, kartais gyvenime baisių dalykų nutinka, bet reikia su visais gerai sutarti ir visur visiems bus gerai“, – optimizmu tryško senolė.