Iš kitų šalies nusikalstamų susivienijimų brigada išsiskyrė savitu darbo braižu – itin stambiomis ekonominėmis aferomis bei labai gerais tarptautiniais ryšiais. Tačiau labiausiai Vilniaus brigadą išgarsino žurnalisto Vito Lingio nužudymas ir valstybės kirtis atgal – mirties bausmė gaujos vadeivai Borisui Dekanidzei.
Anapilin iškeliavo ir paskutinis bosas
Prieš ketverius metus savo prabangiuose namuose, sulaukęs 72-ejų mirė paskutinis „Vilniaus brigados“ krikštatėvis Georgijus Dekanidzė.
Dar Gruzijoje pagarsėjęs kaip talentingas kišenvagis, septintajame dešimtmetyje jis atsikraustė į Vilnių ir netrukus išsikovojo autoritetą tarp sostinės nusikaltėlių. Gruzino, Žoros ir Graboriaus pravardes turėjęs senosios mafijos kartos atstovas, nešiojęs aštuonis masyvius auksinius žiedus, garsėjo tuo, kad per visą savo gyvenimą nė karto taip ir nebuvo nuteistas, nors už grotų pabūvojo ne kartą. Tačiau labiausiai jis žinomas kaip Vilniaus brigados boso – B. Dekanidzės - tėvas.
Būsimosios „Vilniaus brigados“ branduolys savo veiklą pradėjo anksti – maždaug 1987 metais. Tuometinius dvidešimtmečius kaip plaštakes prie žvakės šviesos traukė valiutinės parduotuvės.
„Pirmos nusikalstamos veikos, kurias vykdė B. Dekanidzė, Igoris Tiomkinas, kaip aš sakau – brigados viršūnės – tai buvo operacijos su valiuta. Su čekiais, kuriuos gaudavo užsienyje dirbantys Tarybų Sąjungos piliečiai, tame tarpe ir lietuviai, - prisimena ilgametis prokuroras Gintaras Jasaitis. - Tada Vilniaus mieste buvo dvi tokios parduotuvės. Brigadiniai visą laiką prie tų parduotuvių ir sukdavosi”.
Kaip ir visiems kitiems mūsų šalies nusikaltėliams, Sovietų Sąjungos žlugimas ir Lietuvos nepriklausomybė atvėrė auksinių galimybių amžių. „Vilniaus brigada“ savo šanso nepraleido.
„Tais laikais vyko toks virsmas, kad, nors atrodė, kad prie sienos stovi ir rusų pasieniečiai, ir lietuvių, ir dvi muitinės, ir visa kita, bet jos buvo tiek kiauros ir buvo tokios galimybės nupirkus vagoną degtinės arba kokio metalo, arba kažkokio reto metalo pervežti čia pat į Vokietiją ar kitą Europos šalį. Ir už tai buvo gaunami milžiniški pinigai, - „Mafijos kronikose” pasakoja Artūras Paulauskas, buvęs šalies generalinis prokuroras. - Tiesiog sunkiai šiandien suvokiama, kad ten galėjo būti tūkstančio procentų pelnai. Ir jie tuo sėkmingai naudojosi. Jie pakankamai turėjo ryšių ir ten, ir Vakaruose, kas buvo reta net valstybinėse institucijose”.
Tada visi mokėjo duoklę
Labai greitai „Vilniaus brigada“ tapo didžiausiu ir stipriausiu sostinės nusikalstamu susivienijimu. Visos kitos sostinės gaujos turėjo pripažinti jos viršenybę. Nepaklususių laukė nepavydėtinas likimas.
1992-ųjų rugsėjį sporto salėje Šeimyniškių gatvėje buvo šaltakraujiškai nužudyti Anatolijus Tomilinas, pravarde Zelionyj ir Igoris Zorkinas. Ši dviguba žmogžudystė neištirta iki šiol, tačiau neabejojama, kad ją suplanavo ir įvykdė „Vilniaus brigada“, kadangi prieš mirtį A. Tomilinas vadovavo nusikalstamai grupuotei, pasivadinusiai „Brigada Zelionogo“, kuri atsisakė paklusti brigadiniams.
Susidorojus su kokurentais, „Vilniaus brigadai“ nebuvo sunku savo valiai palenkti beveik visus sostinės verslininkus. Su atsisakiusiais mokėti duoklę irgi buvo elgiamasi be skrupulų.
„Na, jeigu tais metais Vilniuje kas savaitė įvykdavo po kokį nors mašinos susprogdinimą ar buto, ar dar ko nors. Tai sukeldavo ažiotažą. Verslo žmonės kiekvieną dieną su jais susidurdavo”, - dėstė Egidijus Bičkauskas, buvęs aukštas šalies politikas, aktyvus kovotojas su organizuotomis banditų gaujomis.
„Kas dėjosi Lietuvoje, tie kas gyveno tais metais, labai gerai atsimena, - kalbėjo Aleksejus Soldatenka, buvęs Policijos departamento referentų grupės komisasras. – Mokėjo absoliučiai visi. Nuo pagrindinės parduotuvės – iki paskutinio kiosko. Nemokėjo tik prie Vilniaus policijos komisariato, priešais „Maximą”, stovėję kioskai, vat tie nemokėjo. Kadangi bijojo - ten veikė šeštasis skyrius”.
Informaciją kaupė ir FTB
Iš kitų Lietuvos nusikaltėlių susivienijimų „Vilniaus brigada“ išsiskyrė savo išimtinai gerais ryšiais tiek Vakaruose, tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje. Gaujos vadeiva B. Dekanidzė – žydas, turėjęs Vokietijos pilietybę, kurį laiko gyveno Latvijoje, Austrijoje ir Jungtinėse Valstijose. Dekanidzių pavardę žinojo ne tik daugelio šalių nusikaltėliai, bet ir tarptautinė teisėsauga.
„Tada man teko stažuotis Federalinių tyrimų biure, ir ten vienam susitikime jie pasakė, kad turi labai daug informacijos apie mūsų nusikalstamas grupuotes ir visa tai surinkę iš įvairiausių šaltinių. Aš jų paklausiau – būtų įdomu pažiūrėt ką jūs turite apie B. Dekanidzę? Ir man po kokių 15 minučių atneša kokius tris keturis lapus, tiesa, neleido pasiimti, tik perskaityti. Aš, atvirai sakant, kai ką sužinojau naujo. Ypač jo veiklos dalis Amerikoje, kaip ten benziną vogė, kad jis buvo vieno iš įtakingų nusikaltėlių apsauginis. Kitaip tariant, jo veikla Amerikoje buvo daugiau nušviesta negu mes tada turėjome byloje. Todėl galiu pasakyti, kad tikrai jis buvo tarptautinio lygio nusikaltėlis”, - pasakoja A. Paulauskas.
„Šios gaujos pavadinimas buvo žinomas tarptautinėje orbitoje, - patvirtino buvęs ilgametis kriminalinės policijos vadovas Visvaldas Račkauskas. – Jie buvo neblogai žinomi ir Latvijoje, ir Estijoje. Dekanidzės pavardę žinojo, kas jis toks, kas jie tokie. Toje pačioje Baltarusijoje, Rusijoje ar Kaliningrado srityje”.
Pasinaudodama savo tarptautiniais ryšiais, „Vilniaus brigada“ netrukus ėmėsi tokių verslų, kurie kitoms Lietuvos nusikaltėlių gaujoms ir nesisapnavo. Brigada operuodavo septynženklėmis sumomis.
„Tie, kas versle dominavo prieš du dešimtmečius, neblogai atsimena, kad buvo pakankamai populiarūs tokie reiškiniai, kaip benzino cisternų peradresavimai, - atvirai pasakojo G. Jasaitis. – Tai reikšdavo, kad jeigu bezinas, sakykime, atvažiuoja iš kokios Rusijos į Lenkiją, Lietuvoje mokesčiai neturi būti mokami, bet padarydavo taip, kad tos cisternos – ten sakykim 100 cisternų sąstate į Lenkiją nenuvykdavo. Pas mus įvykdavo peradresavimas ir be mokesčių jokių Lietuvoje tas benzinas būdavo perparduodamas. Faktas, kad be tam tikrų to meto politikų ar Vyriausybės klerkų veiksmų tokie dalykai nebūdavo galimi”.
Ginklų kontrabanda
Kriminalistikos teorijoje nediskutuotinu ir senai įrodytu laikomas faktas, kad organizuotas nusikalstamumas negali egzistuoti be tamprių ryšių su vietos teisėsauga. Ne išimtis ir „Vilniaus brigada“. Tik jeigu Daktarų kišenėje sėdėjo Kauno teisėtvarka, Gaidjurginiai gerai sutarė su Klaipėdos, o Tulpiniai – su Panevėžio pareigūnais, tai sostinėje įsikūrusi brigada taikėsi aukščiau – į pačias šalies teisėsaugos viršūnes.
Jeigu kam nors ir buvo abejonių dėl „Vilniaus brigados“ įtakos šalies teisėsaugos viršūnėlei, jų nebeliko, kai VRM nusprendė pirkti ginklus iš brigados statytinių. Kaip ir reikėjo tikėtis, susidėjusi su nusikaltėliais ministerija liko kvailio vietoje – ginklai pasirodė esantys nekokybiški, o daugiau nei šimtas milijonų litų paslaptingai dingo iš mafijos kontroliuojamo banko.
„VRM pirko savo reikmėms, policijos apginklavimui automatus AK-74. Jie pirko iš Lenkijos kompanijos ir už viso to kaip tarpininkas stovėjo toks brigados patikėtinis Dovydas Kaplanas, kuris buvo vienas iš geresnių B. Dekanidzės ir I. Tiomkino pažįstamų. Būtent per šitą asmenį buvo organizuotas atsiskaitymas rubliais”, - sako G. Jasaitis.
Štai kas skelbiama Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 1994 m. spalio 18 dienos pažymoje: „Toks tarpininkavimas buvo galimas dėl to, kad 1992 metais Vilniaus brigada VRM turėjo „savo žmonių” tarp aukštas pareigas užimančių asmenų. Vienas iš jų buvo Kontržvalgybos skyriaus viršininkas Henrikas Margenis. Jo artimas draugas yra Dovydas Kaplanas”.
„Mafijos kronikoms“ pavyko pakalbinti buvusį „Aro” rinktinės pareigūną Rimą. Jis sakė, kad kai ariečiai lydėdavo krovinius – ginklus, pinigus, pirmuosius lietuviškus pasus - visa tai buvo daroma per H. Margenį. Rimo nuomone, cinizmo viršūnė buvo pasiekta, kai nežinant tuometiniam rinktinės vadui H. Margenis brigadiniams suorganizavo apsaugą iš „Aro” vyrų.
Turėdama patikimą užnugarį teisėsaugoje, apsvaigusi nuo nebaudžiamumo ir lengvai gaunamų didelių pinigų, „Vilniaus brigada“ siautėjo be jokių ribų. Sostinėje klaidžioja daugybė istorijų apie vienas už kitą įžūlesnius brigadinių išsišokimus.
„Buvo atvejis, kai B. Dekanidzei restorane sriubą atnešė, jo manymu, nepakankamai karštą. Tada jis nuėjo į virtuvę, virėją paėmė už plaukų, įkišo galvą į verdančios sriubos katilą. Jiems tai buvo normaliai. Paskui ligoninėje jam pinigų atnešė, liepė tylėt. Viskas, klausimas uždarytas, - prisimena šokiruojančius brigadinių veiksmus ilgus metus apie šią gaują rašęs, dabar portale delfi.lt besidarbuojantis žurnalistas Ainis Gurevičius. – Tais laikais kartą išeiname iš darbo, redakcijos, vakare, ten šalia veikė kažkoks klubas. Žodžiu, išvažiavimas iš redakcijos užstatytas mašinomis, bet taip vidury gatvės. Durys atlapos, rusiškas popsas groja, kažkokie tipai ant mašinų sėdi, mes užėjome į vidų ir nusprendėme paprašyt, kad patrauktų mašinas. Neįkirtome, kokia čia buvo susirinkusi publika. Įėjom į tą rūsį, sakom: Jūsų mašinos? Tie rusiškai atsako: „Nu naši“. Sakom: „Patraukit, nes negalės išvažiuot žmonės“. Ir išėjom. Paskui supratome, kad tas mūsų įžūlumas buvo toks įžūlus, kad jie net suglumo. Po to mes einame Gedimino prospektu, nedaug tenuėjom, pamenu, pribėga uniformuotas policijos patrulis, mus atsiveja, ir sako: „Vyrai, ką jūs padarėt? Juk Brigadai mašinas liepėt patraukt. Jūs bėkite kiek galit, o mes pasistengsime juos užlaikyt“. Tai va tokie buvo laikai”.
Lavonai peršautomis galvomis Nemenčinės miškuose
„Vilniaus brigada“ užsimojo šūviais nutildyti aršiausią jos kritikę – žiniasklaidą. Taikiniu buvo pasirinktas savo straipsniuose nuolat nešvarius brigados darbelius viešinęs žurnalistas V. Lingys. Jis buvo nušautas šalia savo namų, 1993 m. spalio 12 d.
„Taip, išties V. Lingio žmogžudystė tai jau buvo tas pikas arba atskaitos taškas, nuo kurio ir prasidėjo „Vilniaus brigados“ esminis žlugimas. Tai buvo savotiško karo pozicija su brigada. Iš esmės buvo sprendžiamas toks klausimas: ar teisėsauga „Vilniaus brigadą“ sunaikins, ar atvirkščiai”, - tamsų laikotarpį prisiminė G. Jasaitis.
To Lietuvoje dar nebuvo. Kilo milžiniškas rezonansas. Apie V. Lingio nužudymą visais varpais skambino visos be išimties žiniasklaidos priemonės. Teisėsaugai šios bylos ištyrimas tapo ne tik garbės, bet ir išlikimo klausimu. Kriminalistų laimei, visuotinis pasipiktinimas šiuo nusikaltimu buvo toks, kad su jais ėmė bendradarbiauti net ir nusikalstamam pasauliui artimi žmonės.
Kriminalistai žingsnis po žingsnio atkūrė visą žmogžudystės istoriją – nuo nuosprendžio žurnalistui paskelbimo iki jo įvykdymo. Nei šūvius į žurnalistą paleidęs Igoris Achremovas, nei jam pagalbininkais paskirti Borisas Bobičenka ir Viačeslavas Slavickis nenorėjo teptis rankų krauju. Todėl B. Dekanidzei teko grasinti susidorojimu, norint priversti gaujos narius įvykdyti įsakymą
To meto sostinės nusikaltėliai gerai žinojo, kad B. Dekanidzė grasinimais tuščiai nesišvaisto. Jie nebūtų pirmieji brigados nariai, nužudyti už nepaklusnumą.
„Jų tarpe egzistavo taip vadinama baudimo sistema: jeigu tu neįvykdai kažkokio nurodymo, išduodi arba bendradarbiauji su policija, bausdavo net ir mirtimi, - kalbėjo V. Lingio žmogžudystės bylą ištyręs prokuroras G. Jasaitis. - Yra buvę tokių atvejų, kad važiuojant į Nemenčinės pusę, į miškus, būdavo randami lavonai su šautinėmis žaizdomis galvose tų pačių brigados atstovų ir po to jau mes gaudavome informacijos apie jų viešas egzekucijas. Nusikaltusį šaudydavo ten autoritetai, kad parodytų kitiems, jog reikia laikytis tam tikrų taisyklių”.
Gaujos pinigus išleido prabangaus namo statybai
Žurnalistui A. Gurevičiui B. Dekanidzė davė paskutinį savo gyvenime interviu: „Jis iki paskutinio momento, manau, tikėjosi, kad jį kažkas ištrauks, nes paprastai, kai
žmonės susitaiko su bausme, dar tokia – sušaudymas, nustoja meluoti, o
jis tebeaiškino, kad nekaltas, priešai susidorojo...“
„Žulikai surinko pinigų. Ar tai milijoną, ar tai pusantro milijono JAV dolerių. Ir juos perdavė B. Dekanidzės giminaičiui, sakydami: „Greičiau trauk jį iš kalėjimo“. Šitie pinigai turėjo būti skirti kyšiams. Maždaug, duok kyšius kam reikia, trauk, - prisiminė A. Soldatenka. – Bet šitoje situacijoje kyšio tikrai niekas nebūtų paėmęs, nes byla buvo rezonansinė, dalyvavo tiek aukšto lygio pareigūnų. Tačiau minėtas giminaitis, pagal žulikų paniatkes, vietoj to, kad eiti ir duoti kyšius teisėsaugos pareigūnams, ėmėsi statyti prabangų namą. Žulikai tai pamatė. Bet padaryti jau nieko negalėjo, todėl minėtą asmenį gerokai „nuleido” į apačią visoje banditų piramidėje”.
B. Dekanidzė tapo paskutiniu nuteistuoju Lietuvos istorijoje, kuriam buvo paskirta, o 1995-ųjų liepą ir įvykdyta išskirtinė – mirties - bausmė. Netrukus Konstitucinis teismas pripažino, kad tokia bausmė prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Seimo poziciją šiame teisme atstovavo E. Bičkauskas, irgi pasisakęs už mirties bausmės panaikinimą. Tačiau netgi jis mano, kad B. Dekanidzę reikėjo sušaudyti.
Lietuvoje iki šiol tebesklando gandai, kad B. Dekanidzei mirties bausmė taip ir nebuvo įvykdyta. Esą jis už milžiniškus kyšius išsipirko ir iki šiol ramiai sau gyvena Amerikoje. Tačiau pareigūnai tokius gandus kategoriškai neigia.
„Po sušaudymo jį užkasė, paskui po keleto dienų tėvai gavo leidimą palaidoti normaliai. Kai atkasė kapą ir atidarinėjo karstą, dalyvavo ir vienas mano kolega. Lavonas dar buvo nesuiręs. Kolega prisiekinėjo, kad tikrai ten buvo B. Dekanidzė”, - patvirtino žurnalistas A. Gurevičius.
Šiandien „Vilniaus brigados“ jau nebėra. Jos narių likimas susiklostė labai skirtingai. Vadeiva sušaudytas, V. Lingio žmogžudystės vykdytojas I. Achremovas iš pradžių irgi buvo nuteistas mirties bausme, po to nuosprendis jam buvo pakeistas įkalinimu iki gyvos galvos, dar vėliau – 25-iais metais, dabar jis jau išėjęs į laisvę ir duonai užsidirba vairuodamas sunkvežimį. Dešinioji B. Dekanidzės ranka I. Tiomkinas gyvena prabangiai – manoma, kad jis, išėjęs į laisvę, gavo savo dalį iš bendros brigados kasos. O Lietuvai ginklus pardavęs D. Kaplanas žarsto milijonus Maskvoje, turi bendrų verslų su Rusijos oligarchais.
„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20 val., per TV3 televiziją.