Gabrielė (vardas pakeistas dėl Kaune tebegyvenančių giminaičių) iki šiol neturi paso. Dėl jo lietuviškai jau sunkiai kalbanti mergina savaitei sugrįžo į tėvynę. Pasakoti apie savo patirtį “Kauno dienai” mergina sutiko prisiminusi, kaip naiviai tikėjosi, jog užsienyje jos laukia tikras rojus.

Bloga mergaitė

“Į mokyklą eiti nenorėjau niekuomet, man nepatiko mokytis. Nuo trylikos metų pradėjau labai konfliktuoti su mama, savaitėmis negrįždavau namo. Daug laiko praleisdavau landynėse, girta ateidavau net į mokyklą. Kai man buvo penkiolika, patekau į specialų internatą mergaitėms Vilniuje. Per vasaros atostogas sugrįžau į Kauną. Mano pažįstami vyrai pasiūlė dirbti užsienyje, aš sutikau. Nežinojau, į kokią šalį man siūlo išvykti, tikėjausi, kad bet kur gyventi man bus daug geriau”, - prisimena Gabrielė.

Prieš devynerius metus mažai kas žinojo tiesą apie užsienyje merginų laukiantį darbą. Gabrielė tuomet buvo baigusi septynias klases. Paso dar neturėjo. Dokumentais pasirūpino jos draugai. Į Frankfurtą Gabrielę atvežė su dar viena mergina iš Lietuvos, tačiau ten jų keliai išsiskyrė. Tariami draugai pardavė Gabrielę slavams (taip ji vadina buvusios Jugoslavijos gyventojus).

“Visą mėnesį praleidau su jais Frankfurte, uždaryta bute ir apgirtusi. Turėjau miegoti su jais visais iš eilės. Jų buvo daug. Per tą laiką man buvo pagamintas naujas suklastotas pasas. Pagal jį buvau jau pilnametė kroatė”, - pasakoja Gabrielė.

Amsterdame likti nepavyko

Su naujuoju pasu Gabrielė buvo nugabenta į Amsterdamą, kur praleido tik savaitę. “Jie mane vedžiojo gatvėmis, kur merginos stovi vitrinose - tikriausiai buvau rengiama tam darbui. Tačiau jiems nepavyko sutvarkyti dokumentų ir mes išvažiavome į Ispaniją. Ten prostitucijos verslu užsiima ištisos bendruomenės. Jau pirmąjį vakarą toje šalyje man reikėjo dirbti prostitute bare. Ten dirbau keturis mėnesius. Visus pinigus reikėjo atiduoti suteneriams, negalėjau pasilikti sau net smulkioms išlaidoms”, - neslepia į tikrą vergystę patekusi mergina.

Iš Ispanijos teko bėgti. Policijos reidai dažnėjo, suteneriai bijojo arešto. Nuvykus į Italiją, Gabrielę pardavė dar kartą. Naujieji savininkai jau kitą dieną išvedė merginą į gatvę ir pasakė, kiek ji privalanti uždirbti. Tai nereiškė, kad likusius pinigus ji galėjo pasilaikyti sau. Atiduoti tekdavo viską, tačiau uždirbus mažiau laukdavo bausmė. Kokia ji, Gabrielei patirti neteko, nes surinkdavo dvigubai didesnę sumą.

Klientui - 15 minučių

“Buvau pati jauniausia toje gatvėje, todėl vyrai iš visų prostitučių dažniausiai rinkdavosi mane. Suteneriai sėdėdavo netoliese esančiame automobilyje ir stebėdavo. Neturėjau teisės vienam klientui skirti daugiau nei penkiolika minučių. Negalėjau atsisakyti tenkinti iškrypėlių įgeidžių. Nuslėpti bent kiek pinigų irgi nebuvo įmanoma”, - sako Gabrielė. Dauguma klientų nenorėdavo naudoti prezervatyvų.

Taip Gabrielė dirbo metus. Pinigų drabužiams ar pramogoms, net maistui, suteneriai merginoms neduodavo. Jos visiškai priklausė jiems, jie ir nuspręsdavo, kada joms laikas pavalgyti.

“Jiems terūpėjo, kad mes aptarnautume kuo daugiau klientų. Kartais jie išvis pamiršdavo, kad mes alkanos, o kartais atveždavo sumuštinių. Per metus laiko aš tik vieną kartą buvau kavinėje ir du kartus - parduotuvėje. Drabužiais mes keisdavomės tarpusavyje”, - prisimena Gabrielė.

Mylimasis vertė stovėti gatvėje

Po metų tie suteneriai pabėgo į savo tėvynę, bet merginas perdavė kitiems. “Taip atsitiko, kad naująjį sutenerį aš įsimylėjau. Jam irgi patikau, todėl pradėjome gyventi drauge. Tačiau jis ir mane veždavo dirbti gatvėje. Žadėjo mane vesti, jei aš uždirbsiu jam labai daug pinigų. Mano pareiga buvo atiduoti jam ne tik savo pinigus, bet ir surinkti juos iš kitų merginų. Jos manė, kad savo uždarbį aš pasilieku sau, todėl kelios iš jų pabėgusios įskundė policijai, kad ir aš - sutenerė”, - sako mergina.

Kai žmogų, su kuriuo siejo savo viltis, suėmė, Gabrielė tikėjosi, kad jai pavyks sugrįžti į Lietuvą. Sutiko vieną seną pažįstamą, kuris jai nupirko bilietą. Keliauti teko per Maskvą, iš kur ją grąžino į Italiją, nes neturėjo pinigų nusipirkti Lietuvos vizos.

Italijoje nedraudžiama verstis prostitucija, tačiau suteneriai baudžiami. Vos sugrįžusi į Italiją, Gabrielė atsidūrė kalėjime. Ji sako, kad gyvenimas ten jai buvo daug lengvesnis ir geresnis nei laisvėje.

Išėjusi iš kalėjimo po keturių mėnesių, ji vėl susitiko savo mylimąjį, vėl pradėjo su juo gyventi. Po kurio laiko pasijuto nėščia. Jos draugą vėl suėmė. Gabrielė nutraukė nėštumą. Liko visai viena ir visiškai be pinigų.

Narkotikų platintojo draugė

“Tada aš prisiminiau turinti vieno nuolatinio kliento telefono numerį. Paskambinau ir jis priėmė mane gyventi. Jis mane tikrai mylėjo ir aš būčiau galėjusi nebedirbti prostitute. Bet aš jau nebegalėjau gyventi kitaip, man kasdien reikėjo sekso su dar dviem ar trim vyrais ir aš vėl stovėdavau gatvėje. Mano draugas sėdėdavo savo automobilyje netoliese ir saugodavo, kad kas negero neatsitiktų”, - pasakoja mergina, kuri pirmąsyk per kelerius metus galėjo pasilikti uždarbį savo reikmėms.

“Tas uždarbis, palyginti su ankstesniuoju, buvo labai mažas, nes aš dirbau tik tiek, kiek pati norėjau. Mano draugas platino kokainą, mes ir patys jį vartodavome. Pirmąkart narkotikų poveikį išbandžiau dirbdama Ispanijoje”, - neslepia Gabrielė.

Policija suėmė jos draugą, palaikiusi jį Gabrielės suteneriu, o vėliau išsiaiškino ir apie jo verslą, todėl nebepaleido. O jai buvo pasiūlyta dalyvauti specialioje prostitutėms skirtoje programoje ir pažadėta, kad taip ji galės likti Italijoje.

Priklausomybė nuo sekso

Gabrielė sako, kad jos vaikinas susitaikė su jos noru ieškoti papildomų seksualinių partnerių, nes suprato, kad kitaip gyventi ji nebegali.

“Jau ketverius metus Lietuvos “Caritas” turi pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms programą. Dirbdama joje aš susiduriu su nuomone, kad prostitucija besiverčiančios merginos nenori keisti savo gyvenimo. Žmonės net neįsivaizduoja, kad metai darbo prostitutėmis ne tik palaužia, bet ir išugdo didžiulę priklausomybę nuo sekso. Ją nugalėti taip pat sunku, kaip ir priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų. Merginoms reikia ilgai trunkančios terapijos, kad nesugrįžtų į gatvę”, - sako projekto koordinatorė Kristina Mišinienė.

Gabrielė savo istoriją papasakojo tik po šešerių reabilitacijos metų, po to, kai dalyvavo daugybėje terapinių programų, išsigydė priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų bei sekso.

“Dabar aš turiu sužadėtinį, jis taip pat įveikė savo problemas ir mes kuriame didelius ateities planus. Tačiau prieš tai man teko išmokti vyrus vertinti ne pagal tai, ką jie turi tarp kojų, o kaip bendrauja”, - neslepia Gabrielė.