Pirmoji mūsų pašnekovė Elena gyvena daugiabučiame name Alytuje. Drauge su sutuoktiniu ir vaikais bent kartą per mėnesį ji važiuoja pas tėvus į Marijampolę.
„Niekada nieko nebuvo nutikę – nei mūsų butui, nei kaimynų, – pasakojimą pradeda Elena. – Tačiau kartą grįžę namo, visą butą radome apverstą aukštyn kojomis. Toks jausmas, kad tai jau ne tavo namai – norisi iš ten bėgti.“
Pašnekovė teigia namuose nelaikiusi grynųjų pinigų, be to, ir papuošalų nemėgusi, tad jų nebuvo daug. „Tiek, kiek buvo, vagys išsinešė, – sako Elena. – Pinigų nerado, tad ėmė daiktus: avalynę, odinius diržus, striukes, net vyro kaklaraiščius ir sąsagas.“
Sutuoktiniai mėgo brangius alkoholinius gėrimus – jų atsiveždavo iš kelionių po užsienį. „Mes juos tarsi kolekcionavome – laikėme ypatingoms progoms, – dėsto moteris. – Vagys išsinešė beveik viską.“
Vis dėlto, pasak pašnekovės, tai tebuvo menkas nuostolis, palyginti su tuo, kad buvo pavogtas kompiuteris, kuriame, be asmeninių nuotraukų ir daugybės svarbių dokumentų, buvo Elenos diplominis darbas.
„Per naivumą nepasidariau jo kopijos, – gailisi moteris. – Kai pamačiau, kad nebėra kompiuterio, suvokiau, jog dingo visas mano metų darbas, o tai buvo itin skaudu.“
Vagys greičiausiai dirbo neskubėdami, mat ne tik iškraustė spintas, patalynės dėžes, bet ir išrausė gėlių vazonus. Tam reikia laiko. Išvada – paprasta: jie gerai žinojo, kad šeimininkai netikėtai negrįš ir neužklups besidarbuojančių ilgapirščių.
Saugumo iliuzija
Kita mūsų pašnekovė – Daiva. Moteris gyvena sostinės prabangių namų kvartale. Nuo seno vyrauja nuomonė, kad čia saugu. Žmonės yra apsitvėrę aukštomis tvoromis, apsiginklavę signalizacijomis ir piktais šunimis.
„Šunį turėjome ir mes, bet jis nepadėjo – visą kitą dieną vaikščiojo apsnūdęs. Jam, ko gero, buvo papurkšta dujų, – pasakoja Daiva. – Mes irgi nieko negirdėjome – kaip įprasta, miegojome antrame namo aukšte. Tik ryte pamatėme, kad visas pirmas aukštas apverstas aukštyn kojomis: aplinkui mėtėsi nuotraukos, indai, drabužiai. Vagys išnešė fotoaparatą, vaizdo kamerą, papuošalus, kompiuterį, pinigus.“
Į pašnekovės namus ilgapirščiai įsilaužė pro plastikinį garažo langą. „Po šio įvykio įmontavome signalizaciją, tačiau prisiminimai apie vagystę neišblėso. Savo namuose vis dar jaučiuosi nejaukiai – tarsi mane nuolat stebėtų svetimi žmonės.“
Moters namai buvo apdrausti, tačiau draudimo bendrovė nepadengė visų nuostolių. „Vaizdo technikai ir kompiuterinei įrangai buvo nustatytas didelis nusidėvėjimo lygis, nors mes jas pirkome vos prieš pusantrų metų, – teigia moteris. – Pagal mūsų su draudimo bendrove pasirašytą sutartį nuostoliai, patirti praradus papuošalus, taip pat nėra kompensuojami.“
Per valandą
Dar viena mūsų pašnekovė – Laima. Jos namai buvo apvogti mažiau nei per valandą – buvo išneštos statybinės medžiagos, įrankiai.
„Tuo metu mes jau gyvenome savo name, bet jis dar nebuvo iki galo įrengtas. Tiksliau – gyvenamas buvo vos vienas kambarys, – dėsto moteris. – Šiaip mes labai saugojomės, turėjome signalizaciją, kurią išvykdami įjungdavome, bet mus apvogė, kol buvome parduotuvėje.“
Nutarę, jog greitai grįš, sutuoktiniai neįjungė signalizacijos – tik užrakino duris. Tačiau grįžę po valandos rado apvogtus namus ir paliktus pėdsakus.
Pėdsakus sniege ir išdaužtą langą rado savo sodyboje Trakuose Ana. Vagys įsilaužė į namą ir pavogė židinio kapsulę. Nieko daugiau net neieškojo.
„Iš pradžių niekaip negalėjome suvokti, kaip buvo galima pavogti židinio kapsulę, – stebisi moteris. – Juk ji – įmūryta... Įdomu, kad daugiau niekas nedingo.“
Iškviesti policijos pareigūnai net nepasivargino paimti pirštų atspaudų ar paieškoti kitokių įrodymų. „Mums leido suprasti, kad ieškoti – beprasmiška“, – sako Ana.
Pagautas, bet ne vagis
Kai pėdsakai ataušę, lyg ir nėra ko tikėtis. Nebent kai kurie daiktai pasirodys lombarduose ar kitose supirktuvėse, išmestus dokumentus ras praeivis ir atneš į policiją arba tie patys vagys bus pagauti policijos pareigūnų, kai vogs kituose namuose.
Retas atvejis, tačiau būna ir taip, kad vagį pagauna namo ar buto šeimininkas.
„Mano žmona su vaiku išvažiavo ilsėtis į Druskininkus, – pasakoja daugiabutyje gyvenantis Vladas. – Buvo maždaug 23 val. vakaro. Pasidariau arbatos, šviesos nejungiau, nes sėdėjau prie kompiuterio. Išgirdau, kad kažkas bando atrakinti buto duris. Iš pradžių net pamaniau, kad neplanuotai grįžo žmona. Minutė, dvi, trys – girdžiu, kaip krapštomasi mano buto durų spynoje. Atrakinau duris. Prieš mane stovėjo jaunas vyrukas. Sutriko, puolė aiškinti, kad atėjo į svečius pas mano kaimyną, gyvenantį aukštu žemiau. Pasakiau „aišku“ ir uždariau duris. Čiupau marškinius, įsispyriau į batus ir puoliau vytis. Vagis to tikrai nesitikėjo: jam greičiausiai pasirodė, kad patikėjau jo istorija apie supainiotas duris. Pagavau jį lauke, užlaužiau rankas ir paguldžiau ant automobilio variklio dangčio. Puoliau kviesti policiją. Išgirdęs triukšmą, į lauką išbėgo kaimynas, pas kurį neva atėjo nelauktas svečias. Kaimynas, aišku, jo nepažinojo. Vagišius tylėjo, nesipriešino ir jau nesekė pasakų apie supainiotas duris.“
Atvykę policijos pareigūnai suėmė vagišių. Butas – neapvogtas, šeimininkas – pilietiškas (nesumušė įsibrovėlio – tiesiog atidavė į pareigūnų rankas). Tegyvuoja teisingumas!
Tačiau čia prasideda įdomiausia istorijos dalis. Mūsų pašnekovas nelaukė, kol vagišius atrakins jo buto duris, įsibraus į namus ir ką nors pavogs. Tokiu atveju nusikaltėlis veikiausiai būtų teisiamas. O dabar jis tik apibraižė spyną ir apdraskė duris – nusikaltimo lyg ir nėra. Už ką tuomet padorų pilietį „pridavė“ policijai?
„Labiausiai šokiravo mūsų įstatymai ir kai kurių pareigūnų požiūris, – pasakojo Vladas. – Po savaitės gavau raštą (beje, adresuotą net ne mano vardu), kuriame tyrėja teigia, kad R. O. (pašnekovo sulaikytas vyras – aut. past.) prisipažino, jog yra narkomanas ir dažnai miega minėto namo laiptinėje. Gyventojai jį pažįsta, tad, pasak sulaikytojo, žino, kad apvogti jis neketino.“
Vladas grįžta iš darbo vėlai, tačiau nė karto nebuvo matęs R. O., miegančio laiptinėje. „Ar normalu, kad mano namo laiptinėje kas nors miegotų? Maža to, turiu jį pažinoti iš veido. Suprask, savas narkomanas, todėl nevogs?.. Koks čia absurdas? – piktinasi pašnekovas. – Manęs į policiją net nekvietė, laišką parašė kitam adresatui, o tas narkomanas, aišku, eis ir vogs iš kitų butų.“
Vargas dėl apsaugos
Visos vagysčių istorijos – ir skirtingos, ir panašios. Dažnai vienintele panacėja vadinama signalizacija. Dar geriau, jeigu ji prijungta prie apsaugos pulto. Kita vertus, tenka išgirsti ir tokių istorijų, kad brangi apsauga dar negarantuoja, jog jūsų neapvogs – gal tik neišneš visko, mat neturės tam laiko.
„Mūsų namas buvo saugomas apsaugos tarnybos. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad ji įsipareigoja atvykti per 6 minutes, nors atvyko per 7 minutes, kurių pakako, kad iš namų būtų išneštas kompiuteris, fotoaparatas, pinigai ir papuošalai, – tvirtina Adelė. – Kaip įmanoma tai padaryti per tokį trumpą laiką?..“
Apsaugos tarnyba iš pradžių teigė, jog atvažiavo laiku, vėliau – kad atvažiavo laiku, bet patys ėjo į vidų ieškoti vagių, tad signalizacija dar veikė.
„Pirma, apsaugos darbuotojai neturi teisės eiti į mano namus – jų pareiga yra saugoti namus, kad iš jų neišbėgtų vagys. Antra, jeigu darbuotojai įėjo į vidų, kaip jie nesusidūrė su vagimis? Ar pastarieji sugebėjo įsilaužti ir apversti namus greičiau nei per 6 minutes? Tuomet iš tos mokamos apsaugos – jokios naudos“, – liūdna patirtimi dalijasi moteris.
Ne tik vasarą
Išklausę karčią nukentėjusiųjų patirtį, kreipėmės į tuos, kurie mus saugo, – į policijos pareigūnus. Kada vagišiai darbuojasi sparčiausiai? Ko reikia, kad namai būtų saugūs, ir kaip reikėtų elgtis, kai gresia pavojus?
„Vasarą suaktyvėja vagys kurortuose. Kitur taip pat yra savų dėsningumų. Sakykime, Vilniuje policijai darbo padaugėja rudenį, kai čia suvažiuoja studentai, kai gyventojai grįžta iš atostogų, per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, Vėlines ir pan. Tačiau reikia suprasti, kad be priežiūros paliktas butas nebus saugus bet kuriuo metų laiku, – pabrėžia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato viršininkas Arūnas Paulauskas. – Taip pat įprasta manyti, kad, pavyzdžiui, gyventi Naujininkuose ar Naujojoje Vilnioje yra pavojingiau nei Šeškinėje. Tai nėra visiška tiesa – tik susiformavęs stereotipas: butas ar namas gali būti apvogtas bet kur. Galbūt didesnė tikimybė, kad tai įvyks itin tankiai gyvenamuose rajonuose, pavyzdžiui, Pašilaičiuose ar Fabijoniškėse.“
Paklaustas, kas dažniausiai vagiama iš namų, pašnekovas įvardijo pinigus, juvelyrinius dirbinius ir smulkią elektroniką. „Pavogti nešiojamąjį kompiuterį nėra sunku. Jeigu tokį nešiesi, mažai kam kils įtarimų. Tačiau jeigu bandysi per miestą eiti su plazminiu televizoriumi, praeiviams ir policijos pareigūnams greičiausiai kils įtarimų, – sako A. Paulauskas. – Be to, nusikaltėliai stengiasi pavogti kuo daugiau tokių daiktų, kurių kilmę galima ginčyti. Štai todėl visų pirma namuose, į kuriuos įsilaužia, vagys ieško pinigų.“
Pasirūpinkite signalizacija
Kokios namų apsaugos priemonės yra veiksmingiausios? A. Paulauskas išskyrė signalizaciją.
„Ji tikrai padeda atbaidyti nusikaltėlius – net jeigu ir bus įsilaužta į jūsų namus, vagys neturės laiko ieškoti. Tokiu atveju čiumpama tai, kas papuola po ranka, ir bėgama lauk. Jeigu signalizacijos nėra, nusikaltėliai jūsų būste gali praleisti net keletą valandų, kol suras santaupas, juvelyrinius dirbinius. Tokių vagysčių žala būna itin didelė – kartais siekia 30–40 tūkst. litų, – pabrėžia pareigūnas. – Saugomų būstų padėtis – kitokia: iš suvestinių matome, kad į namus, kuriuose įrengta signalizacija, vagišiai lenda labai retai.“
Pasak pašnekovo, pasitaiko ir tokių atvejų, kad kartą apvogtame bute vagys apsilanko dar sykį. Realybė tokia, kad po pirmo karto šeimininkai jokių išvadų nebūna padarę – neįrengia net minimalios apsaugos, tad nusikaltėliai ir vėl lengvai patenka į vidų.
Taip pat dera priminti, kad gyvenantiesiems pirmame aukšte vertėtų pasirūpinti langų apsauga, aukštesniuose ir ypač paskutiniame – durų. Didesnė rizika būti apiplėštiems, vagims įsmukus pro duris, yra gyventojams, kurių butai – atokiau nuo laiptinės, pavyzdžiui, arčiau lifto antrame ir aukštesniuose aukštuose, nes čia beveik nėra gyventojų judėjimo.
Bausmė negąsdina?
A. Paulausko teigimu, yra dviejų kategorijų namų vagišių: tai profesionalai ir atsitiktiniai vagys. „Profesionalai ruošiasi vagystei: jie ištyrinėja, kas gyvena tame bute ar name, kada išeina ir sugrįžta, kaip elgiasi, ar yra apsaugos sistema ir pan. Tokie žmonės neis į namus, jeigu žinos, kad ten nėra ką vogti, – sako pašnekovas. – Atsitiktiniai vagišiai gali laužtis į bet kokį būstą, iš kurio neš tai, ką ras.“
Pareigūno patirtis rodo, kad dažnai žmonėms itin nemalonius jausmus sukelia ne finansinė vagystės žala, o moralinė. „Žmonės sugrįžta į savo namus, kur rausėsi svetimi žmonės, kažko ieškojo, lietėsi prie šeimininkų daiktų. Tai labai nemalonus potyris, – akcentuoja pašnekovas. – Materialiniai nuostoliai galbūt nebus dideli, bet moralinė trauma – milžiniška.“
Už įsilaužimą į būstą gresia laisvės atėmimas iki 6 metų. Kita vertus, nusikaltėlis gali atsipirkti areštu arba bauda.
„Viskas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo įsibrovimo būdo, padarytos žalos, asmenį charakterizuojančių savybių. Kalėjimas netaiso žmonių. Taigi jeigu bus pagautas nepilnametis, pirmą kartą bandęs brautis į svetimus namus, tikimybė, kad jis bus nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, yra niekinė“, – tvirtina A. Paulauskas.
Panašiai yra ir su vagišiais, kurie nespėja įsilaužti. Jeigu nusikaltėlis neapgadino jūsų būsto durų, įrodyti, kad jis ketino jus apvogti, – beveik neįmanoma...