Beveik 350 puslapių knygoje H. Daktaras pasakoja apie savo gyvenimą nuo vaikystės iki 2001-ųjų, kai jį paleido iš Lukiškių kalėjimo anksčiau laiko. „Daugelis mano žengtų žingsnių, atvedusių mane į šiandieną, dabar rodosi buvę neišvengiami", – sėdėdamas už grotų, anuomet parašė jis.
Sprendžiant iš pasakojimo, daugeliu atvejų pareigūnai prie Hėnytės (būtent taip, o ne Henyte, jį vadindavo draugai ir artimieji) prikibdavo ir galiausiai uždarydavo be rimtos priežasties. „Dėl man pateiktų kaltinimų atlaikiau visapusišką kriminalistų spaudimą, tiek moralinį, tiek fizinį smurtą", – teigiama knygoje.
„Ne ši aplinka (nelaisvė – DELFI) staiga mane padarė tokį, ne. Visada sugebėjau apginti save ir draugus. Tokį charakterį gavau su krauju iš savo tėvo, gal net senelio, vadinamuoju giminės archetipu, kurį pripažinau kaip mano energijos ir veiklos giminės bruožą. Ar kalėjimo sienos gali palaužti žmogų? Be abejo. Bet tik ne mane, aš nepasidaviau ir kovojau už save", – tvirtino kaunietis. Jis teigė suprantantis esąs karšto charakterio ir kartais lyg smerkdavo save, bet kartu tuo didžiuodavosi.
Knygoje, pateikiamoje kaip savotiškas H. Daktaro dienoraštis (tiesa, teigiama, kad rašė ne pats nusikalstamo pasaulio šulas), jis atskleidė daug gyvenimo nelaisvėje detalių (pavyzdžiui, Kalėdos būdavo švenčiamos ir su prižiūrėtojo parūpinta degtine), nevengė sodrių keiksmažodžių ir kalėjimo leksikos (pabaigoje net pateiktas nedidelis žodynėlis).
Pasakojimas parašytas vaizdinga, bet tiesmuka, vietomis – net vulgaria kalba ir iliustruotas nuotraukomis iš už grotų. Nors knygoje dažnai iškyla gana intelektualus herojus, palikta daugybė korektūros, kalbos ir stiliaus klaidų.
Prisiekė nužudyti tėvą
Pirmieji puslapiai nukelia į H. Daktaro vaikystę, kuri „prabėgo kompozitoriaus Juozo Naujalio vardu pavadintoje gatvėje, bet nieko poetiško joje nebuvo. Kiekvieną dieną vyko kova už būvį, ne tik už save, bet ir už pusantrų metų jaunesnį broliuką Mečislovą". Čia 16-mečiui paaugliui buvo sulaužyta nosis. Esą vargingai gyvenę, vos galą su galu sudurdavę tėvai sunkiai dirbo, todėl Henrikui tekdavo namie likti vienam. Jis prisimena, kaip būdamas kokių 4 metų, kadangi neprasimanė geresnio maisto, valgydavo žalias bulves.
Tėvas, anot H. Daktaro, buvo valdingo charakterio, nepakęsdavo nė menkiausio nepaklusnumo, vaikai jį gerbė ne iš meilės, o iš baimės. „Jis buvo žiaurus. Jei ne motina, tai man ir broliui būtų atmuštos galvos ir būtume kaip tie „durniai" iš Apolės gatvės! Motina daug kentėjo mus gindama, todėl aš jai daug skolingas, kad išsaugojo mano sveikatą ir protą."
„Aš savo vaikų nė vieno net pirštu nepaliečiau ir įsitikinęs, kad mušti vaikų negalima, tiktai morališkai reikia auklėti, nors tai sunkiau", – knygoje tvirtino nusikaltėlių pasaulio autoritetu vadinamas kaunietis.
Daktaras vyresnysis sūnų auklėjo griežtai, todėl „tapau irzlus, užsispyręs ir niekada niekam nenusileisdavau". Paauglys nuo jaunų dienų mušdavosi ne tik su bendraamžiais, bet ir vyresniais už save – taip kovodavo už savo gatvės garbę.
Sykį išgėręs tėvas norėjo prilupti sūnų, bet nepagavo, tai pakėlė kumštį prieš motiną. Panašūs epizodai esą kartodavosi nuolat, todėl kai po vieno smurto protrūkio mama atsidūrė ligoninėje, vaikų galvose ėmė suktis juodos mintys: „Abu prisiekėme vienas kitam: jeigu mamytė ligoninėje numirs, tėvą mes nužudysime. Abu turėjome peilius ir pagal susitarimą, paeiliui, smūgis po smūgio būtume jį subadę."
Laimė, mama pasveiko, bet H. Daktaras knygoje prisipažino, kad, „nors ir buvo dar jaunas, žinojo, kad būtų tai padaręs, taip pat neabejojo ir broliu".
Kitą kartą tėvas smogė motinai į veidą. 16-metis Henrikas instinktyviai žiebė jam į žandikaulį. Apstulbęs tėvas griebė sūnų už peties, bet šis išsisuko ir paspruko. Po savaitės grįžusį namo paauglį tėvas pasitiko grėsmingai. Henrikas išsitraukė sulenkiamą peiliuką ir atsistojo gynybos pozoje, bet nusišypsojęs tėvas paklausė, ar ryžtųsi jį nudurti. „Žinoma, ne", - vos praverdamas surakintus žandikaulius ištarė sūnus, bet būtent tuomet jie esą susitaikė.
Svajojo tapti jūreiviu arba lakūnu
Henrikas mokėsi vidutiniškai, nors už kiekvieną dvejetą nuo tėvo gaudavo diržų. Baigęs 8 klases jis įstojo į proftechninę mokyklą, kur „viešpatavo anarchija ir betvarkė, kur kiekvienas, kaip ir laukinėje gamtoje, it laukinis žvėris privalėjo kovoti ir išlikti gyvas", kur nei pačių dėstytojų, o juo labiau mokinių mokslai nedomino. dėstytojai į pamokas ateidavo su kvapeliu po vakarykščių išgertuvių, nuo jų neatsilikdavo ir mokiniai. 19-oji proftechninė mokykla Kaune buvo nuskambėjusi kaip „banditų, mušeikų ir chuliganų būstinė", joje mokėsi degradavusių, teistų, „pijokų" ir šiaip su įstatymu konfliktuojančių tėvų vaikai.
Jokių pastangų į mokslus nedėjusiam, o į pačios specialybės smulkmenas juo labiau nesigilinusiam Henrikui pavyko įgyti plytelių klojėjo profesiją, nors „klojant plyteles savęs įsivaizduoti tikrai negalėjo ir nenorėjo". Tada jis jau buvo suaugęs ir savimi pasitikintis jaunuolis, tikino nepakęsdavęs, kai neteisingai kas skriausdavo silpnesniuosius ir jei kas nors akivaizdžiai „prašydavosi", visada duodavo į nosį. „Jau tada buvau pripažintas lyderiu, visi gerbė mano kumščio skonį ir stengėsi su manimi nesipykti", – knygoje prisiminė H. Daktaras.
Po mokslų jis įsidarbino „Silvos" audimo fabrike pameistriu. Jo pareigos buvo kas rytą apžiūrėti audimo mašinas, išvalyti ir sutepti detales.
„Apeidamas stakles, pakalbindavau prie jų dirbančias bobutes, vieną pagirdavau, kitą išklausydavau, o dar kitai ir į užpakaliuką įgnybdavau. Panoms abejingas nebuvau", - prisiminė. Jaunuoliui reikėjo pinigų, „dirbti už 80 rublių atlyginimą tikrai nesiruošė, todėl visokiausiais būdais stengdavosi sutrumpinti darbo dieną", taigi galiausiai buvo atleistas.
Tada jam tebuvo 18 metų. Netekęs darbo leido dienas linksmindamasis su draugais, kol gavo šaukimą į armiją. Būdamas vaikas jis norėjo tapti lakūnu arba jūreiviu, tačiau sugebėjo įgyti tik plytelių klojėjo profesiją, o į kariuomenę buvo pašauktas į statybininkų dalinį. 1979-aisiais pirmą kartą susidūrė su milicija – po muštynių buvo areštuotas ir pateko į kamerą, kur būdavo uždaromi „bomžai, pijokai, parininkai, gaudavę po 15 parų ir dienomis dirbdavę viešuosius darbus".
Laisvėje mušdavosi, už grotų rūpinosi net pele
Tai buvo ilgos H. Daktaro „karjeros" pradžia. Netrukus jis išbandė ir Lukiškių kalėjimo gultus. Būdamas kalėjime, prisiminė knygoje, draugų neprarado – jų akyse esą nei smuko, nei pasikeitė, nei nuvertėjo, atvirkščiai, įgavo pasitikėjimą ir sutaikydavo konfliktuojančias šalis. „Tada Kaune jau buvau nuskambėjęs ir „mentai", prisiklausę būtų ir nebūtų dalykų, mane gerbė, gal iš baimės, o gal už dar ką nors", - kitame skyriuje rašė Hėnytė.
Nepaisant išlaikytos reputacijos, „gulėdamas ant kietų narų, dvokiančioje kameroje, svajojo, išėjęs į laisvę, keisti visą savo gyvenimą iš pagrindų, keisti savo ir draugų mąstyseną". „Kalėjimas yra laikinas buvimas kitoje vietoje", – filosofavo jis, už grotų „stengdavęsis nepasiduoti ir ieškoti naudos".
Hėnytė knygoje dėjosi dideliu teisuoliu: stebėjosi siauru kalinių akiračiu (turtingieji mainydavo savo daiktus ar pinigus į degtinę, kažkas nurenginėdavo drabužius), gailėjo senuko, kurį sūnus mušė ir kuris jį už tai sužalojo, pyko, kad uždarė kaimietį, nukniaukusį 5 maišus kombinuotųjų pašarų, nors „kaimo direktorius" statėsi prabangią vilą ir pašarus giminėms išvežiodavo sunkvežimiais.
Meiliai kaunietis aprašydavo ne tik karvelius, kuriuos mėgo auginti, bet ir kamerose rastus „įnamius" – pelę, vorą. Jis, įgijęs autoritetą, tikino buvęs teisingas tarp kalinių, turėdavęs savo nuomonę, užtat sulaukdavęs kitų pagarbos ir dėkingumo už vieną ar kitą paslaugą.
„Kalėjimas – tai nebūtis"
Laisvės oru H. Daktaras kvėpavo neilgai – jis nuolat šmėžuodavo milicijos akiratyje, kol kartą nuteistas pateko į Pravieniškių pataisos darbų koloniją. Čia pirmiausia jis atsidūrė tarp „portugalų" (vilniečių" ir „žuvėdrų) (klaipėdiečių", kurie nekentė kauniečių – „bajorų" ir tik vėliau kaimynystėje sulaukė daugiau žemiečių. Hėnytės laukė darbas, kurio jis neslėpė nuo jaunų dienų nemėgdavęs: „Vėl griebiausi prakeikto plaktuko. Man tai buvo didžiausia katastrofa ir tai, kas dabar vyksta su manimi, netilpo galvoje. Būdamas laisvėje, valdiško darbo nedirbau, o dabar, papuolęs į zoną, turiu dirbti, gaminti sušiktas lovas, ant kurių kada nors mylėsis ištvirkėlių poros. Bet ir tai dar pusė velnio. Šlykščiausia buvo tai, kad dirbti zeką verčia ne mentai, o tokie pat kaliniai, kaip ir visi."
„Dirbo daugiausia zėkeliai iš rajonų ar neturintys užnugario. Matydavau juos dažnai sudaužytomis nosimis ir apibintuotomis galvomis, o reikalas buvo tas, jog, jei kuris kalinys nepadarydavo dienos normos, jam „bugotas" ar „brakioras" ant galvos užmaudavo medinę dėžę ir iš visų jėgų trenkdavo per galvą sėdinčiam darbo vietoje. Tie, kurie neatlaikydavo tokio spaudimo, tiesiog prarydavo kokią surištą ir per pusę sulenktą spyruoklę ir, kai skrandžio sultys pragrauždavo siūlą, spyruoklė iššaudama sužalodavo skrandį, po ko kvailelis būdavo išvežamas į ligoninę. Kitas kalinys, padedamas savo draugo, į plaučius įsikalė didžiulę vinį ir taip pat atsidūrė ligoninėje."
Knygoje Hėnytė tvirtino nuo tų metų Įkalinimo bausme nebelaikęs. „Kalėjimas – vieta, kurioje gyvenimas tik vaidinamas. Tai nebūtis. Bet šioje nebūtyje man vaidinti nesinorėjo ir iš visų jėgų stengiausi nepasiduoti žmogiškiems silpnumams, tinginystei, nieko neveikimui ir lėtam degradavimui. Mane tiesiog nervindavo, kai kas nors pasakydavo: na, o ką dabar veikti? Manęs tokie klausimai nekamavo, visa mano dienotvarkė buvo griežtai suskirstyta pagal valandas ir, kaip keista, būdavo tokių dienų, kai man katastrofiškai trūkdavo laiko. Mano autoritetas tarp kauniečių ir ne tik jų pamažu kilo aukštyn."
Pravieniškėse H. Daktaras esą atsikratė įniršio priepuolių, jausmai tapo švelnesni, jis stengdavosi padėti kitiems kaliniams ir būti jiems teisingas. Tuo pačiu metu aktyviai sportuodavo, taip išliedamas susikaupusį pyktį, iš vieno klaipėdiečio išmoko karatė. „Apsipylęs prakaitu, įsivaizdavau, kad smūgiuoju į nekenčiamą išsirpusį Antučiko (kartą Henytė jam pralaimėjo dvikovą) veidą. Vis negalėjau pamiršti laisvėje patirto pralaimėjimo Antučikui. Aš prisiekiau sau, kad nokautuosiu tik išėjęs į laisvę, nuskinsiu kaip laukų ramunę (...). Man jis buvo lyg koks šūdas, kurį po savęs ant šaligatvio paliko šuo.
Kraujas – geriau nei dvėseliena?
Knygos viduryje Hėnytė trumpai išdėstė savo gyvenimo filosofiją, pavadindamas ją pamąstymais.
1. Mano tikslas per gyvenimą praeiti žmogumi. Nors tai ir sunku, bet galima.
2. Aš negaliu pakeisti sąlygų. Aš paprasčiausiai prie jų prisitaikau, bet tai nereiškia, kad aš su jomis sutinku.
3. Stiprus žmogus visada galvoja apie kitus.
4. Al Capone priešas per derybas dėl taikos paprašė dviejų Al Capone bendražygių galvų. Tokios sąlygos jam buvo pasiūlytos, kad būtų nutrauktas dviejų grupuočių karas. Į tai Al Capone atsakė:
– Aš taip nepasielgčiau net su savo šunimis!
Kritikai yra pasakę, kad jei Al Capone duodavo žodį, juo buvo galima tikėti.
5. Geriau vieną kartą atsigerti šviežio kraujo, negu visą gyvenimą maitintis dvėseliena.
6. Niekuomet nereikia nulenkti galvos, neišklysti iš savojo kelio.
7. Kiekviena išdavystė – dvasiška mirtis.
8. Leisk savo mokytojui suprasti, jog jis gerokai šaunesnis, negu iš tikrųjų, ir tada pasieksi, valdžios viršūnę.
Būsimąją žmoną įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio
Skyriai, kuriuose H. Daktaras pasakoja apie pažintį su būsimąja žmona Ramute ir vėlesnį šeimos gyvenimą, kiek primena meksikietiškas muilo operas. Kitur net keiksmažodžių nevengęs kaunietis šiuose skyriuose panyra į romantiškus prisiminimus. Su Ramute jis susipažino giminaičio vestuvėse, kur buvo pakviestas būti pabroliu. Hėnytei į poras pasiūlė 18-metę panelę – „šviesią, mėlynakę, miniatiūrinę, gražią ir dar nelytėtą, skaisčią mergelę". „Jaučiau, kaip daužėsi širdis ir išmušė šaltas prakaitas", – pirmąjį susitikimą prisiminė jis ir tikino iš karto supratęs, kad sutiko gyvenimo meilę.
Tai esą buvo mergelė, kurios ieškojo ir apie kurią svajojo dvejus metus, būdamas už grotų, princesė, kurią pavadins savo žmona. „Stovėjau akimirką, kaip Lenino paminklas, negalėdamas pajudėti iš vietos. Ramutė buvo neapsakomai graži, švelnių veido bruožų, susuktais, šviesiais geltonais plaukais, vilkėjo gražią žalios spalvos suknelę, kuri labai jai tiko prie gražaus veiduko. Jį puošė didelės mėlynos akys. Ji stovėjo prieš mane kaip koks angeliukas prieš gigantą, buvo tyli ir lyg kažko gėdijosi. Jau tada prisiekiau sau, kad niekada jos neprarasiu ir bus ji mano amžinai, amžinai. Kovosiu už ją ir stengsiuosi viskuo aprūpinti."
„Tai buvo mano Tikroji, Didžioji ir Nepakartojama Meilė!" – tvirtino Hėnytė. Net jo mama nustebo: nejau tokia graži ir rimta panelė gyvens su tokiu „gangsteriu ir durniumi"? Ramutė nusprendė gyventi, todėl jie jau po 9 dienų nunešė pareiškimus tuoktis.
Deja, meilei pasidavęs H. Daktaras negalėjo suvaldyti savo karšto charakterio – per tas pačias vestuves susimušė. „Buvau stipriai išgėręs ir man jau jūra buvo iki kelių. Pliekiau kumščiais į visas puses ir atrodė, kad visi čia esantys yra mano priešai. Pradėjau demonstruoti visą savo kovų meną, kurio išmokau būdamas zonoje. Vienam vožiau į galvą, kitam spyriau į krūtinę, trečią tiesiog permečiau per save."
„Ne kiekvieno kalinio žmona taip aukotųsi dėl vyro, kaip dėl manęs aukojosi Ramutė. už ją atiduočiau viską, o jei prireiktų – ir gyvybę", – kitame skyriuje apie savo sutuoktinę rašė Hėnytė.
Šeiminį gyvenimą pradėjęs buvęs kalinys ėmėsi verslo – mezgė megztinius, perpardavinėjo džinsus. Nuvykęs į Brestą įsigyti pigesnių prekių susidūrė su vietos milicija – bėgimas nuo pareigūnų, sprendžiant iš aprašymo, priminė Holivudo trilerį. Iš Maskvos Hėnytė parsivarė brangiai įsigytą „Ladą", bet po pusantro mėnesio milicija atėmė, nes pasirodė, neva ji pakliuvo į avariją. Pats H. Daktaras atsidūrė Varėnos areštinėje, kur buvo uždarytas jį įtarus sąsaja su vieno majoro nužudymu, bet netrukus buvo paleistas. Kadangi „Lados" neatidavė, į Kauną teko grįžti pakeleivingomis mašinomis.
Įžeidinėjo ir kalinius, ir pareigūnus
1986-aisiais Hėnytė atsidūrė KGB rūmų kameroje, prieš tai spėjęs išbandyti Jonavos areštinės gultų kietumą. Pareigūnai esą vėl ėmė kaltinti nebūtais dalykais, įtarė jį prisidėjus prie žmogžudystės Rygoje. H. Daktaras tvirtino už grotų laiką leidęs ne tik sportuodamas, bet ir skaitydamas knygas – jų įveikė apie 200, pradžioje skaitęs, kas papuolė, paskui pradėjęs rinktis, o labiausiai patikusi serija „Drąsiųjų keliai", rusų propaganda apie pasaulinį karą, rusų partizanus ir žvalgus.
Vienas iš tardytojų buvo Sadeckas – nors knygoje nenurodytas nei jo vardas, nei tikslios pareigos, galima numanyti, kad tai – Alvydas Sadeckas, vėliau išrinktas į Seimą ir vadovavęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. H. Daktarui buvo rodomi kelių bendrų parodymai prieš jį, neva dalyvavusį apiplėšime Alytuje. Įsiutęs kaunietis pripažino, kad pareigūnams pavyko įrodyti kaltę, nes „penki pusžmogiai liudijo prieš jį vieną", bet esą su jais jokio nusikaltimo nepadarė.
H. Daktaras buvo išvežtas į Lukiškes ir pradėjo atakuoti įvairias institucijas skundais dėl tardytojų. A. Sadeckas dėl to esą net buvo iškviestas į Centro komitetą ir vos neatsisveikino su darbu, nes buvo rasta daug pažeidimų. Po gero pusmečio speciali komisija nustatė, neva kaunietis uždarytas nekaltai, apšmeižtas bendrininkų. Hėnytei buvo skaudu, kad parodymus prieš jį davė vaikystės, mokyklos ir jaunystės draugai, su kuriais žaisdavo futbolą, laikė karvelius ir kuriuos gindavo.
Galiausiai H. Daktaras buvo išvežtas į zoną Novosibirske. Čia jis atsidūrė su „auksine charakteristika, kad neduok Dieve". Sprendžiant iš bylos, lietuvis buvo nepaklusnus, ignoruodavo viršininkų įsakymus, neprisipažino dėl nusikaltimų ir buvo kone „vagis pagal įstatymą" (rus. vor v zakone). Prisimindamas apie Sibire praleistus metus, Hėnytė piktinosi netvarka kamerose (tą patį jis rašė apie daugelį įkalinimo vietų). Net toli nuo Lietuvos jis stengėsi išlaikyti savo autoritetą: leisdavo „suprasti prižiūrėtojams, kad jie – ne varovai, o jis – ne kupranugaris, per dykumas nešantis druskos maišus"
Novosibirske kaunietis buvo paskirtas į termosų gamybą – dėti jų dugnus. Darbas, kaip ir anksčiau, prie kalinio nelipo: „Šiek tiek pakeldavau sau nuotaiką, kartas nuo karto spardydamas termoso dugną. Įsivaizduodavau, kad spardau Sadecką, Vaitiekūną ir kitus savo priešus. Kartais net įsivaizduodavau, kad vietoje termoso dugno įtaisyta Sadecko apsisnargliavusi galva."
Apibūdindamas vieną ar kitą asmenį, Hėnytė dažnai nerinkdavo žodžių. Milicininkai jam buvo „nuplaukusi taukais kiaulė, mėšlo krūva", viena tardytoja – nervuota psichopatė, kita – kvaiša, besmegenė višta. Kartu kalėjusį latvį vadino arklio galva (kartą, norėdamas atgauti paskolintus 25 rublius, tiesiog trenkė jo „arklišką galvą" į sieną). Kito gyvybė esą nebuvo verta „nė sudžiūvusio šuns šūdo". „Mentas" ir yra „mentas", prilygstantis šūdui, o šūdas, kaip žinia, niekada nebus saldainiu", – samprotavo Hėnytė.
Tiesa, nors jis nuolat keikė pareigūnus ir kalėjimo prižiūrėtojus, kartais juos pamalonindavo, pavyzdžiui, kelione į Lietuvą.
Buvo geresnis už A. Brazauską?
Galiausiai H. Daktaras buvo perkeltas į laisvąsias statybas, o dar po kurio laiko atgavo laisvę. „Naktimis nebekankino košmarai, nebepašokdavau iš lovos vidury nakties. Miegojau kaip kūdikis ir gyvenau ramų gyvenimą. Vėl susitikinėjau su draugais, bet visur ir visada neprarasdavau budrumo. Dirbau tai šen, tai ten. Pirkdavau, parduodavau ir to man užteko išlaikyti savo šeimai. Žinoma, su tokia garsia praeitimi taip ir likau „mentų" akiratyje. Kartas nuo karto pastebėdavau „mentų" arklius. Jie turbūt netikėjo, kad gyvenu be nusikaltimų (...)."
Knygoje Hėnytė dalijosi ir mintimis apie politiką, kolūkių išardymą, privatizavimą, ironizuodamas pasakojo apie diskusijas dėl Vyčio uodegos – ar ji turi būti pakelta, ar nuleista, prisiminė žudynes „Vilulos" restorane 1993 m. spalį (esą jas užsakė Zalaga ir Ganusia, šaudė „kažkokie azijatai", žuvo nekaltos aukos, o pats H. Daktaras pabėgo").
Itin piktai buvęs kalinys atsiliepė apie tuometinį premjerą Gediminą Vagnorių: jis buvęs „savanaudis žemaitis ir tikras Liuciferis, kuriam trūko tik velnio ragų, išsikalusių iš po plikės". Anot Hėnytės, premjeras su konservatoriais „iščiulpė ne tik žmonių pinigines, bet ir kraują, atėmė iš žmonių paskutinę viltį kada nors atgauti savo prarastą turtą ir sveikatą", alino ekonomiką, o viešai skelbė, kad Lietuvą plešia organizuotos grupuotės.
Jis tvirtino padėdavęs žmonėms kuo galėdavęs, tačiau stengdavosi tai daryti slapčia: „Negražu apie tai girtis pačiam, tegul tai įvertina žmonės, bet dauguma atėjusiųjų norėjo matyti mane Algirdo Brazausko vietoje. (...) Padėti žmonėms galėjau, bet bijojau. Ne kartą norėjau paremti mokyklas, vaikų darželius ir vaikų namus, bet jei tai būčiau padaręs oficialiai, mane tuoj pat būtų suėmę VRM darbuotojai ir reikalavę įrodyti, iš kur gavau šias lėšas, kuriomis parėmiau. Aš būčiau įrodęs savo finansų teisėtą kilmę, bet nenorėjau įrodinėti, vaikščioti po įstaigas, o galų gale ir po teismus. Nes valdžioje sėdintys vagys tik ir laukė progos, kad mane įkištų į kalėjimą. (...) Iki šiolei turiu daugybę gerbėjų, kurie iš visos Lietuvos kampelių siunčia laikus, atvirukus su įvairiausiais nuoširdžiais linkėjimais."
Atsidūrė mirtininkų kameroje
H. Daktaras buvo kauniečio Sigito Čiapo draugas, bendravo šeimomis. Knygoje jis neslėpė, kad bičiulis naudodavosi rastomis įstatymų spragomis, tiekdavo neskiestą spiritą, duodavo jį Hėnytei, o šis realizuodavo, pristatydavo kitas prekes. Pinigai esą pradėjo gadinti S. Čiapą: jis norėjo vis daugiau, net užsimanė tapti šešėlinės Vyriausybės vadovu (H. Daktaras greičiausiai turėjo omenyje ne opozicijos sudaromą savo ministrų kabinetą, o nusikalstamą pasaulį), pradėjo veidmainiauti ir vengti pokalbių su draugu, neva net ėmė fabrikuoti bylą prieš jį.
Kartą Hėnytė buvo iškviestas pokalbiui į prokuratūrą ir buvo suimtas (bet prieš tai nesėkmingai bandė pabėgti). Čia knygoje pasirodė Kliunka (dabar Algimantas Kliunka vadovauja Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo valdybai), kuriam kaunietis taip pat adresavo ne vieną piktą ir net įžeidžiantį žodį. Prokurorą esą „net advokatai vadindavo Miuleriu dėl bjauraus, nežmoniško charakterio, jis buvo bejausmis, neturintis jokio žmoniškumo ir gailesčio jausmo, kaip pasiutęs tarnybinis šuo, kuris viską darydavo pagal komandą".
„Mane saugojo taip, lyg aš būčiau pasikėsinęs į prezidento gyvybę ir būčiau baisiausias nusikaltėlis visoje žemėje. Visa ši parodomoji akcija buvo griežtai vykdoma A. Paulausko (būsimasis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas tuo metu buvo generalinis prokuroras – DELFI), įsakymu, siekiant mane sužlugdyti morališkai ir dvasiškai. Man sudarė tokias baisias sąlygas, tikintis, kad aš palūšiu, neišlaikysiu tokio spaudimo ir atsiklaupęs ant kelių maldausiu, kad manęs nebekankintų."
Lukiškėse buvo uždarytas į 218-ąją mirtininkų kamerą, vienu metu turėjo kaimyną žmogžudį. Jis pasakojo ant sienų pasikabinęs šventųjų paveiksliukų, skaitydavęs spaudą, per televiziją žiūrėdavęs žinias, publicistines laidas. Esą kalėjo su žiurkėmis ir pelėmis. Ramutės atvežtu maistu vaišindavo mirtininkus. Kai kurie, kauniečio tikinimu, buvo nuteisti nekaltai, bet prisipažino įvykdę nusikaltimą neištvėrę nežmoniškų kankynių.
Kai nušovė S. Čiapą, Hėnytė atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre, būdavo skelbiama „daug nesąmonių", neva būtent jis užsakė nužudymą – jei ne iš kalėjimo, tai dar anksčiau. „Tvirtai žinojau, kad esu nekaltas ir ateis tas metas, kai mano priešai apie mane dar išgirs. Jie atsakys už viską, už nemigo naktis, už badą, šaltį, už kiekvieną sekundę, praleistą Lukiškių rūsiuose", – knygoje įspėjo H. Daktaras.
Laikui bėgant jo byloje liko keturi epizodai – turto prievartavimas, įtaka nukentėjusiajam, nusikaltimo slėpimas ir nepranešimas policijai apie žinomą nusikaltimą. „Praeityje buvau teistas tris kartus, tada tardytojai įrodymus sukurpė „draugų" išdavikų pagalba ir šmeižtu, bet vis dėlto kažką sukurpė. Tačiau kad šitaip susidorotų su manimi dabar, niekada nebūčiau patikėjęs. Sėdėjau kalėjime ir laukiau teismo vien todėl, kad nesutikau plėšti Lietuvos žmonių ir taip sukrauti milijonus S. Čiapui bei A. Paulauskui", – piktinosi nusikalstamo pasaulio šulas.
Tikino esąs laimingas
H. Daktaro artimieji surinko 50 tūkst. dolerių, kad jį išpirktų arba teismas skirtų mažesnę bausmę, bet kyšis teisėjo taip ir nepasiekė. 1997 m. nuteistas kaunietis buvo įkalintas Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje Rasų gatvėje. Jis piktinosi, kad daug kalinių čia buvo prasigėrę arba priklausomi nuo narkotikų.
Hėnytė tikino daug sportuodavęs, kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį eidavęs į bažnyčią, kuriai vadovavo kunigas Aušvydas Belickas, „nuostabus žmogus, mokantis išklausyti, suprasti ir patarti". Bažnyčioje jis esą surasdavo sielos ramybę, kurios trūkdavo tarp „zekų".
Kieme H. Daktaras esą prisodinęs gėlių, medelių, aptvarkęs apžėlusius krūmus, į medžius įkėlęs inkilų, padaręs lesyklas zylėms, paruošęs aikštelę lesinti balandžiams, gyvenamojoje sekcijoje padaręs remontą ir įrengęs net šešis akvariumus. Už grotų jam teko susidurti su 1991 m. perversmininkais Mykolu Burokevičiumi bei Juozu Jermalavičiumi.
Kartą, Hėnytės tvirtinimu, jį buvo bandoma pribaigti apnuodytomis vištų šlaunelėmis.
Nusikalstamo pasaulio autoritetas itin mėgaudavosi ilgalaikiais pasimatymais: „Tokių džiaugsmingų akimirkų metu džiaugdavausi Ramutės artumu ir žaisdavo su vaikais. Sykį, ilgalaikio pasimatymo metu, išprašiau Ramutės, kad padovanotų man dar vieną vaikutį ir pažadėjau, kad daugiau nebeprašysiu. Ramutė ilgai nesispyriojo, nusišypsojo, pakštelėjo man į žandą ir sutiko. (...) Labai džiaugiausi Ramutės žygdarbiu ir pasaulį išvydusią dukryte, tad atsidėkodamas nupirkau Ramutei sidabrinės spalvos keturakį „Mercedes".
Baigdamas knygą H. Daktaras apibendrino, kad kiekvienas iš keturių jo teistumų ko nors išmokė: pirmą kartą perprato kalėjimų nerašytas taisykles, išmoko apginti savo garbę ir orumą, antrą – panoro turėti šeimą ir vaikų, trečią – šaltakraujiškiau reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui, ketvirtą – sužinojo, kaip žmogus jaučiasi mirties akivaizdoje, sėdėdamas mirtininkų kamerose Lukiškėse.
„Nežiūrint į tai, kad dalį gyvenimo praleidau už grotų, faktiškai esu laimingas ir gyvenimu nesiskundžiu", – prieš išleidžiamas anksčiau laiko 2001 m. pabaigoje patikino Hėnytė.