Artimųjų ieškančios šeimos griebiasi šiaudo: kreipiasi ne tik į policiją, bet ir į privačius detektyvus, žurnalistus ar net aiškiaregius.
Randa du trečdalius
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dingusių be žinios asmenų skaičius nuolat didėja.
1990 m. dingusių Lietuvos piliečių skaičius buvo tik maždaug 600. Po dešimtmečio jis pasiekė 1 000, o 2010-aisiais pradingėlių sąraše jau buvo daugiau kaip 2 200 asmenų.
Tiek gyventojų gyvena Gelgaudiškyje, Tytuvėnuose, Žagarėje ar Kudirkos Naumiestyje.
Ypač sparčiai dingusiųjų padaugėjo Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir atsivėrus Šengeno erdvei. Į užsienį plūstelėjo šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių ir neretai jie pradingdavo lyg į vandenį.
Dingusių žmonių šeimų paramos centras (DŽŠPC) teigia, kad 2010 m. Lietuvoje dingo ir kriminalinė paieška paskelbta 2 258 asmenims. Iš jų beveik pusė (929) – nepilnamečiai.
„Tačiau abejojame šia statistika, nes visiškai tikslių duomenų nėra“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė visuomeninės organizacijos pirmininkė Ona Gustienė. Anot jos, yra buvę atvejų, kai žmogus dingęs, o jo paieška nepaskelbta. Yra buvę ir atvirkščiai: kai žmogus atsiranda, o pagal policijos suvestines jis vis dar ieškomas.
Policijos statistika rodo, kad apie 70 proc. dingusių be žinios žmonių randami, tačiau 2 500 mūsų šalies piliečių per pastaruosius 6 metus nerandami nei gyvųjų, nei mirusiųjų pasaulyje. Reikėtų paminėti, kad 2010 m. be žinios dingo šešis kartus daugiau žmonių, nei jų žuvo Lietuvos keliuose.
Galima kreiptis nedelsiant
Pasak Policijos departamento atstovės Linos Nemeikaitės, kiekvienas žmogus arba juridinis asmuo gali nedelsdamas kreiptis į artimiausią policijos įstaigą su prašymu, skundu ar pareiškimu dėl žmogaus dingimo.
„Tada pradedamas ikiteisminis tyrimas ir nedelsiant įrašoma informacija apie ieškomą asmenį į duomenų bazes, o informacija skelbiama Interpolo kanalais, pateikiama žiniasklaidos priemonėse“, – paaiškino L.Nemeikaitė.
Radus ieškomą žmogų ar jo lavoną, paieška nutraukiama. Anksčiau policija paieškas pradėdavo tik po maždaug trijų parų.
Pasak L.Nemeikaitės, dingimo priežastys būna įvairios.
„Yra atvejų, kai nepilnamečiai dėl nesutarimo, konfliktų su tėvais ar giminaičiais išeina iš namų, o apie išėjimą nepraneša“, – pasakojo L.Nemeikaitė.
Nepilnamečių, pabėgusių iš globos namų ar namų, skaičius turi įtakos nepilnamečių, dingusių be žinios, skaičiui. Vien 2010 m. užregistruota 929 dingę be žinios nepilnamečiai. Jų rasta daugiau nei 90 proc., nors kol kas visiškai nežinoma, kur yra 2009 m.
dingę 72 nepilnamečiai (33 mergaitės ir 39 berniukai). Šis sąrašas kasmet ilgėja.
Vyresnių žmonių dingimo priežastys gali būti susijusios su jų sveikatos, psichinės negalios, gebėjimo orientuotis aplinkoje problemomis.
Kiekvienas atvejis – išskirtinis
Kalbėdami apie priežastis, kodėl dingsta žmonės, privatūs detektyvai ir specialistai aiškina, kad kiekvienas atvejis yra išskirtinis.
„Priežastys labai dažnai taip ir lieka nežinomos, – pasakojo DŽŠPC steigėja O.Gustienė. – Galima sakyti, kad kiekvienas dingęs žmogus yra atskira istorija.“
Dažnai dingsta vairuotojai, išvažiuojantys į NVS šalis su kroviniu. Ten būna apiplėšiami ir nužudomi.
Kai kurie asmenys sąmoningai slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos, vengdami bausmių už padarytus nusikaltimus ar tiesiog nenorėdami mokėti savo vaikams alimentų. Net du trečdaliai pradingėlių – būtent vyrai. Tačiau dingsta ne tik jie. Pavyzdžiui, vilniečių Osvaldo ir Leokadijos Dumbrių pora prieš dvi savaites paliko atsisveikinimo laišką ir dingo. Sutuoktiniai tikino nebepakeliantys greitųjų kreditų naštos, todėl ketiną atsisveikinti su gyvenimu. Tiesa, visai neseniai pranešta, kad jie buvo pastebėti Burbiškių miške.
Jaunos merginos, susiviliojusios atlyginimu, neretai niekam nieko nesakiusios išvyksta iš namų. Vėliau paaiškėja, kad jos buvo priverstos dirbti prostitutėmis. Nustatyta, kad seksualinio išnaudojimo aukomis jau tapo apie 400 lietuvaičių.
Didelis dingusių be žinios nepilnamečių skaičius taip pat verčia manyti, kad pastarieji pateko į prekybos žmonėmis arba narkotikų platintojų tinklus.
Sukėlė ant kojų žiniasklaidą
Žmonės imasi pačių įvairiausių priemonių, kad tik rastų pradingusį šeimos narį. O.Gustienė pateisina visas įmanomas priemones, bet svarbiausia – nedelsti.
Veikti reikia kaip įmanoma greičiau, tai rodo Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko patirtis.
Prieš kelerius metus A.Kupčinskas sukėlė ant kojų visą žiniasklaidą, pranešęs, kad dingo viena jo giminaitė. Namiškiai tuščiai skambino moteriai mobiliuoju telefonu. Ji neatsakė.
Apie dingusią merginą A.Kupčinskas informavo tiek žurnalistų, kiek tik galėjo, baimindamasis, kad ji pateko į prekybos moterimis tinklus. Tačiau visi lengviau atsikvėpė, kai mergina pati paskambino šeimai ir pranešė, kad kartu su draugu, kurio šeima nepažinojo, ilsisi Lenkijoje, garsiajame Mikolaikų ežerų kurorte.
„Kai kas tuomet priekaištavo, kad be reikalo sukėliau aliarmą, bet, žvelgdamas į situaciją šiandien, esu įsitikinęs, kad pasielgiau teisingai“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė A.Kupčinskas.
Jo žodžiais, „esant laisvam judėjimui Europoje, pagrobtą žmogų galima nugabenti į bet kurią žemyno vietą“.
Radusieji atsiriboja nuo visų
Ypač skaudu tėvams, kai dingsta jų vaikai. Pačios O.Gustienės duktė 1994 m. dingo Lenkijoje. Po šio įvykio moteris įsteigė Dingusių žmonių šeimų paramos centrą ir nepraranda vilties, kad duktė atsiras.
„Žinome atvejį, nutikusį prieš 14 metų, kai mergina dingo viename Vakarų šalies didmiestyje, – pasakojo O.Gustienė. – Daug bendravome su jos artimaisiais, tiesiog gyvenome jų rūpesčiais, kūrėme įvairias versijas, paieškos planus, tačiau niekas nedavė rezultatų.“
Maždaug prieš 2 metus mergina atsirado, bet ji ir jos artimieji visiškai atsiribojo nuo visuomeninės organizacijos.
„Mums tai suprantama: šeima nenori nė minutės prisiminti košmarų, kamavusių tvyrant nežinomybei“, – paaiškino O.Gustienė.
Panašiai nutiko ir su kita dingusia laikyta mergina, grįžusia iš užsienio. „Pamačiusi mus, motina net į kitą gatvės pusę pereidavo, kad tik nesusitiktų su mumis, bet mes ir tai suprantame“, – kalbėjo O.Gustienė.
Ji tikina, kad, ieškodami dingusiųjų, žmonės išbando visas įmanomas priemones, kreipiasi net į aiškiaregius. Tiesa, O.Gustienė nesureikšmina aiškiaregių laiškų iš anapus. „Ar žmonės sužino tą kruopelytę ar ne, tai jau kitas klausimas, bet ne aiškiaregiai ieško dingusių žmonių, o atvirkščiai – aiškiaregių ieško artimieji“, – sakė O.Gustienė.
Priekaištauja policijai
Šeimos pabrėžia, kad didžiausia kliūtis ieškant artimųjų yra policijos abejingumas.
„Labai dažnas į mus besikreipiančiųjų priekaištas – neoperatyvūs policijos veiksmai, nenoras bendrauti ir bendradarbiauti su artimaisiais, vangiai vykdoma paieška, mažai pateikiama informacijos apie tyrimo eigą, – pasakojo O.Gustienė. – Visų artimųjų bendra nuomonė – žmogaus paieška vykdoma tik tiek, kiek pareigūnams „mini ant kulnų“.
Ji pataria nuolat palaikyti ryšį su tyrėju ir domėtis paieškos eiga, o jei atsiranda naujos informacijos, ją nedelsiant pateikti pareigūnui.
UAB „Privačių detektyvų biuro“ direktorius Olegas Rimanas „Valstiečių laikraščiui“ taip pat sakė, kad policija „kreivai“ žiūri į privačius detektyvus.
„Nors dirbame už kliento pinigus, vis dėlto policija galėtų dažniau dalytis turima informacija, darbais, didžiule patirtimi“, – pabrėžė O.Rimanas.
Kada asmuo pripažįstamas mirusiu?
Dovilė Mekionytė, Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo skyriaus vedėjo pavaduotoja
Bendroji taisyklė, kai asmuo gali būti paskelbtas mirusiu, taikoma, jei asmens gyvenamojoje vietoje 3 metus apie asmenį ar jo buvimo vietą nėra jokių duomenų. Tačiau numatyta ir šios taisyklės išimtis: jei asmuo dingsta be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo (žemės drebėjimas, potvynis, laivo, lėktuvo katastrofa ir pan.), asmuo gali būti paskelbtas mirusiu praėjus 6 mėnesiams.
Speciali taisyklė nustatyta ir dėl karių bei kitų asmenų, dingusių be žinios dėl karo veiksmų: šie asmenys gali būti paskelbti mirusiais ne anksčiau kaip praėjus 2 metams nuo karo veiksmų pabaigos dienos. Pareiškimą teismui reikia rašyti dingusio fizinio asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Beje, asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu, nepaisant to, ar prieš tai jis buvo pripažintas nežinia kur esančiu, ar ne.
Teismo sprendimas paskelbti asmenį mirusiu yra pagrindas civilinės metrikacijos įstaigai įrašyti į civilinės metrikacijos knygą mirties įrašą. Asmens paskelbimas mirusiu šio asmens civilinių teisių ir pareigų požiūriu prilygsta jo mirčiai: civilinės būklės aktų įrašų knygose padaromas įrašas apie mirtį, išduodamas mirties liudijimas, atsiranda palikimas, baigiasi santuoka, esant Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme numatytoms sąlygoms atsiranda teisė į našlių ar našlaičių pensijas.