Vaišinasi tikrai kiauliškai
Kaip teigia pieno fermą turintis L. Valikonis, pirmasis šalyje pradėjęs prekiauti šviežiu pienu iš automatų, savo karvutėms skirtais kukurūzais jis maitina dar apie pusšimtį riestasnukių šernų. Šiemet kukurūzai užderėjo kaip niekad gerai, bet iki vertingiausio grūdo dar keletą savaičių turėtų pabręsti, tačiau neaišku, kiek jų liks karvėms.
Ūkininkas sako budėjęs naktimis, plojęs ir šūkavęs, bet laukinėms kiaulėms – nė motais. Už kelių metrų tarsi atsakas į jo pliaukštelėjimus pasigirsdavo pokštelėjimai ir čepsėjimas: atėjūnai sotinosi garsiai laužydami ir žemėn versdami traškius augalo stiebus, kitaip burbuolių nepasiektų. Kaip įsitikinome, ėda šernai įžūliai ir kiauliškai: perkanda burbuolę, sušveičia skanų viduriuką ir laužia kitą stiebą.
Šitaip siautėdami dar ir savo mažuosius moko to paties, vadinasi, užaugę ir anie eis tėvų takais, – nepaguodė ūkininko nė medžiotojai. Mėgino šauliai budėti, gąsdinti ir šaudyti, bet šernai gudresni ir kantresni, jie puikiai girdi ir jaučia žmogų, laiko turi, ateina tada, kai pavojaus nebelieka.
- Kad nors lauko kraštą nuėstų, dar tiek to, keletą ha paaukočiau gamtos labui. Bet ne, įsisuka į vidurį ir vaišinasi netaupydami, kiek kanda, kiek palieka, o ištrypia ratus kaip kokie ufonautai, – kalbėjo L. Valikonis rodydamas šernų išmintus labirintus vešlių kukurūzų pasėliuose.
Laukas neapdraustas, neslepia ūkininkas. Be to, žalą būtų sudėtinga nustatyti, nes suniokotų augalų laukymes sunku išmatuoti, jos matomos tik iš aukštai, o kasnakt atsiranda vis naujų.
Tvers lauką arba taps medžiotoju
Vienas pažangiausių rajono ūkininkų L.Valikonis vertingu kukurūzų silosu ruošiasi šerti savo piendaves. Šimtas melžiamų, su prieaugliu bus ir 170 raguočių – jaukiai ganosi pievose greta modernios karvidės, ramiai atrajoja šalia kukurūzų lauko. Keletas maitinasi pačioje fermoje, nors jos durys atdaros, gyvuliai nepririšti, gali eiti, kur patinka, kol sustabdys elektrinis piemuo. Šeimininką pažįsta net važiuojantį autobusiuku su užrašu „Žalias pienas“ ir nupiešta linksma karvyte – bėga pasitikt.
Tai šias gražuoles nieko nepaisydami apėda šernai.
- Ir nieko jiems nepadarysiu, nebent tvorą užtversiu, – sako ūkininkas, ketinantis žiemą pamėginti įsirašyti į medžiotojus. Bet tuoj suabejoja: – Kiekgi naktų ūkininkas gali nemiegot, šernų tykot? Be to, ne dėl šernienos tuos kukurūzus auginu. Aptverti 16 ha lauką, kai šiais laikais ne kiekvienas savo sodybą pajėgia užsitverti, irgi nėra paprasta...
Kukurūzus Laisvūnas sėja jau trečią pavasarį, o pjovė tik vienąsyk. Užpernai įjunkę į lauką šernai išlaikė atmintį peržiem ir pernai neleido kukurūzams nė sudyg-ti – per porą savaičių nukniso bent dešimties hektarų lauką taip, kad beliko tik aparti.
- Tokie jau jie neūkiški, nors būtų paauginę, sočiau pavalgę, baltymų daugiau gavę“, – neprarado humoro jausmo ūkininkas. – Šiemet gera vasara, „paaugino“, bet iš 16 ha trečdalis derliaus jau prarastas.
Kukurūzai – ypatingas šernų skanėstas. L. Valikoniui teko girdėti pasakojimą, kaip kaimynas kaimynui kelią sugadino. Ogi užkasė žemėje pusmetryje gylio šiek tiek kukurūzų. Šernai juos kaipmat sušlamštė, o ieškodami, ar nebus kur daugiau pakasta, pernakt stropiai sukniso gerą gabalą vieškelio...
