Pirmoji misija: į sėklų ir trąšų parduotuvę
Bet koks sodinimas prasideda nuo sėklų. Tiksliau – nuo indelių substratui, t. y. paruoštai žemei. Ir čia iš karto iškyla dilema: kokius rinktis – vienkartinius (gaminamus iš celiuliozės masės ir lengvai supūvančius per vieną vegetacijos sezoną) ar daugkartinius (plastikinius, tarnaujančius kelis sezonus)? Skaičiuoti reikia, nes 12 vienkartinių indelių padėklas kainuoja apie 1,7 Lt, o paskui, kai daigeliai paaugs, juos reikės persodinti į didesnius (6 didesnių indelių padėklas kainuoja tiek pat).
O štai 12 daugkartinių indelių (tokio dydžio, kad persodinti nereikia) kainuoja apie 2,2 Lt. Todėl specialistai rekomenduoja pastaruosius. Taigi, žinodami savo šiltnamio (esamo ar būsimo) dydį, ir apskaičiuojame, kiek tų indelių mums reikės.
Į indelius (be sėklų, aišku) reikės priberti substrato. 20 l talpos maišas kainuoja apie 6 Lt. Šio substrato pakanka apie 30–40 indelių. Po to, kai daigai išlįs ir juos reikės pikuoti (t. y. persodinti į didesnius indelius), augalams reikės dar ir kompleksinių trąšų. Buteliukas universalaus koncentrato (tinkančio visoms pagrindinėms mūsų šiltnamiuose auginamoms daržovėms) kainuoja apie 7 Lt. Jo pakanka 50–60 daigų – būtent tiek jų galima pasodinti vidutinio dydžio šiltnamyje.
Dabar renkamės pačias sėklas. Prityrę daržovių augintojai (arba 95 proc. visų mūsų pensininkų) paprastai jų jau būna pasiruošę iš pernai išaugintų daržovių. Tiesa, po kelerių metų tokios sėklos „nusilpsta“, tad į parduotuvę vis tiek tenka eiti. Pakelis vos dešimt beicuotų (t. y. apdorotų chemikalais, todėl atsparių ligoms ir temperatūros svyravimams) sėklų kainuoja: agurkų – iki 7,5 Lt, pomidorų – iki 13 Lt, paprikų – iki 11 Lt, svogūnų (laiškams) – iki 2 Lt, salotų – iki 2,5 Lt.
Tiesa, paprastos, neapdorotos, sėklos kainuoja bent 3 kartus pigiau. Kas geriau? Čia jau teks spręsti patiems, priklausomai nuo to, kiek daržovių ketinate auginti ir kiek jums leidžia kišenė. Beveik visos sėklos – atvežtinės, dažniausiai – olandiškos. Specialistai jas giria: daigios, derlingos.
Antroji misija: į ūkinių prekių parduotuvę
Mat reikia nusipirkti plastikinių vamzdžių, kurie bus šiltnamio karkasas, ir medžiagos, kuria dengsime šiltnamį. Šiais „visuotinio klestėjimo“ laikais pigiausias variantas – polietileno plėvelė. Tai buvo ir iki šiol tebėra pigiausia šiltnamio danga. 1 m2 plėvelės kaina, priklausomai nuo jos tankio, „sukasi“ apie 1–1,5 Lt. Tačiau tai – trumpalaikė šiltnamio danga: prastesnė (plonesnė) plėvelė gali tarnauti vos vieną sezoną. O jei žiema bus su gausiu sniegu (kaip ši), dėl įgriuvusio šiltnamio stogo gali tekti keisti ir jo dangą, ir kai kurias atramas (mat lūžusius plastikinius vamzdžius gana sudėtinga sutvirtinti).
Tad pagrindinis kriterijus, pagal kurį renkamės polietileno plėvelę šiltnamiui, – jos tankis (skaičiuojamas mikronais). Kuo jų daugiau, tuo plėvelė sunkesnė. Prekybininkai dažniausiai siūlo plėvelių, kurių tankis – nuo 80 iki 200 mikronų. Jos gaminamos 6 m pločio, tad ir perkame jos pagal tai, kokio ilgio šiltnamį planuojame statyti (nepamiršdami pridėti dar po porą metrų galams).
Pati patvariausia yra armuotoji polietileno plėvelė, sutvirtinta specialiu audiniu. Yra ir daugiasluoksnių plėvelių. Jos – gana tvirtos, tačiau, deja, ir kelis kartus brangesnės už įprastas.
Plastikinių vamzdžių šiltnamio karkasui paprastai reikia po vieną kiekvienam šiltnamio ilgio metrui. Tokio vamzdžio vieneto kaina, priklausomai nuo gamintojo ir plastiko tipo, svyruoja nuo kelių iki keliolikos litų. Jei vamzdžiai perkami balti – puiku, jų nereikia dažyti. Jei įsigijote pagamintus iš juodo plastiko, dar į bendrą išlaidų sąmatą įskaičiuokite bent vieną indelį baltų dažų – antraip nuo kaitrios saulės juodi vamzdžiai smarkiai įkais ir tose vietose, kur polietileno plėvelė bus prie jų labiau prigludusi, ims ir išsilydys.
Viskas? Ne, ne viskas. Net ir lengviausių konstrukcijų šiltnamiui reikia pamatų. Tai gali būti net ne iš gelžbetonio lietas pagrindas (toks mūsų statinio savikainą „išpučia“ kelis kartus), o kelios storos statmenai prie žemės pritvirtintos lentos. Jeigu tokių neturite savo garaže ar sodo pašiūrėje – teks pirkti (1 m tokios lentos kaina – 4–7 Lt). Dar būtinai reikės metalinių kuoliukų (vienas kainuoja 3–5 Lt). Juos įkalę į žemę šalia minėtų lentų, ant išsikišusių strypų užmausite plastikines šiltnamio atramas.
Aišku, būtų gerai į tų plastikinių vamzdžių vidų įleisti po nestoros armatūros virbą (1 m kaina 1–2 Lt). Tuomet, jei žiemą bus daug sniego (kaip šiemet), armatūros virbai padės apsaugoti jūsų šiltnamį nuo sugriuvimo (juk po kiekvieno gausesnio sniego nelėksite į sodą jo nukasti).
Pagaliau viskas? Dar ne. Juk pamatines šiltnamio lentas reikia sutvirtinti metaliniais kampainiais (vieneto kaina – apie litą), o plastikinius vamzdžius prie išilginių šiltnamio karkasą sutvirtinančių lentų (1 m kaina – taip pat apie 1 Lt) – specialiais išgaubtais metaliniais tvirtinimo elementais (vieneto kaina – 0,5 Lt, o jų reikės keliasdešimties). Žinoma, tam dar reikės geros saujos medvaržčių (dar keli litai). Be to, visas išilgines šiltnamio karkaso lentas taip pat nepakenktų nudažyti. Juk šiltnamyje visuomet būna daugiau ar mažiau drėgna, tad dažytos ar impregnuotos lentos tarnaus gerokai ilgiau.
Trečioji misija: vien svajonės...
O tie pasvajojimai – apie tikrai gerą šiltnamį. Jau minėjome, kad gelžbetoniniai pamatai kainuoja kur kas brangiau (nuo kelių šimtų iki tūkstančio ir daugiau litų) nei sutvirtintos kelios storos lentos. Tačiau pamatai – dar ne viskas (net jeigu taupumo dėlei jūs galite pakloti iš kur nors gautus gelžbetonio stulpus ar betoninius šaligatvio bortus). Tiesa, šiuolaikiškiems lengvų konstrukcijų aliuminio šiltnamiams betono pamatų nereikia. Paprastai jų gamintojai siūlo storos cinkuotos skardos pamatinę dalį tikindami, kad jos visiškai užtenka.
Taigi, tarkime, gelžbetoniniai pamatai jau išlieti (pakloti). Tokių reikia stiklo lakštais (vieneto kaina – apie keliolika litų) dengtam šiltnamiui. Dar pridėkime išlaidas medinei konstrukcijai. Mat statyti šiltnamius iš metalinių konstrukcijų šiais laikais gali sau leisti tik tas, kuris savo tėvų ar uošvių sode atrado „metalo lobį“ – užsilikusių metalinių kampainių juostų. Antraip išlaidos vien metalo konstrukcijoms šokteli bent per porą tūkstančių litų. Tad krizės prispausti žmonės apie šiltnamį iš metalo konstrukcijų gali tik pasvajoti.
Taip, stikliniai šiltnamiai būna ilgaamžiški, tačiau juos būtina prižiūrėti. Neatsargus judesys su kastuvu ar grėbliu gali priversti jus kasmet keisti po kelis stiklo lakštus. Geroji stiklinių šiltnamių ypatybė yra ta, kad jie nepraleidžia blogųjų ultravioletinių spindulių. Blogoji – jie nepraleidžia net ir naudingo šių spindulių spektro.
Tiesa, dabar labiausiai vertinama šiltnamių danga – polikarbonato lakštai. Jie išsiskiria gera termoizoliacija, yra atsparūs atmosferos poveikiui, klimato pokyčiams. O nuo karštų saulės spindulių polikarbonatas nei lydosi, nei keičia formos. Palyginti su stiklu, polikarbonatas irgi nepraleidžia augalams kenksmingų ultravioletinių spindulių, tačiau yra pralaidus naudingam spindulių spektrui, tolygiai ir optimaliai sklaido augalams būtiną šviesą. O jo dvisienė struktūra – labai tvirta. Tokios dangos su kastuvu taip paprastai nesudaužysite.
Taigi polikarbonatiniai šiltnamiai – išties geras variantas. Tiesa, vieną trūkumą jie vis dėlto turi – yra labai brangūs: apie 20 m2 tokio šiltnamio kaina siekia 2–3 tūkst. Lt ir daugiau. Tad vertinant atsiperkamumo požiūriu, ties jais (kaip ir ties metaliniais) reikia dėti didelį minusą: tokie šiltnamiai niekada neatsipirks. Taigi pasvajojome apie juos – ir užtenka. O dabar nusileiskime ant pavasarinės, saulės vis labiau kaitinamos mūsų žemės.
Ketvirtoji misija: skaičiuojame ir svarstome
Taigi kas geriau – pirkti sėklas (savaime suprantama, ir indelius, ir substratą, ir trąšas) ar turguje įsigyti jau paaugintų daržovių daigų? Juk 30–40 cm aukščio pomidoro ar paprikos daigas turguje gegužės pradžioje kainuoja apie 2 Lt. Sakote, brangu? Geriau viską auginti patiems namuose? O dabar imkime ir paskaičiuokime.
Viena olandiška pomidoro ar paprikos sėkla, kaip jau buvo minėta, kainuoja apie litą. Tad nejaugi visi paruošiamieji daržininkystės darbai (kalbant apie vieną daigą) teverti tik vieno lito? Nuvertintas, tiksliau – visai nevertinamas, namudinis sodininkų mėgėjų darbas, tiesa?
Maža to, skaičiuojant ir paties šiltnamio savikainą, ir namuose užaugintų daigų savikainą, prie galutinės jau pačiame šiltnamyje užaugintos produkcijos kainos reikia pridėti ir darbo bei laiko, praleisto pačiame šiltnamyje, sąnaudas. Taip pat reikėtų nepamiršti laiko, skirto nuvykti į kolektyvinį sodą ir grįžti iš jo į namus. Tad kokia bus galutinė jūsų išaugintų daržovių kaina?
O kur dar rizika prarasti derlių ir sugadinti nervai? Gerai, jeigu vasarą gyvenate sode ir kiekvieną rytą atidarote to „auksinio“ šiltnamio duris, o vakare – uždarote. O jei tik periodiškai ten važinėjate? Tuomet nepamirškite pridėti ir sunaudojamo kuro kainos. Juk užteks tik vieną karštą dieną ten nenuvažiuoti, ir visas jūsų derlius šiltnamyje kaipmat iškeps. Arba sušals, jeigu paliksite naktį praviras duris per pavasarines šalnas.
Taigi, viską sudėjus ir apskaičiavus 1 kg savame šiltnamyje užaugintų daržovių kainą, peršasi dvi nelinksmos išvados. Pirmoji – savų užaugintų daržovių savikaina visuomet bus didesnė nei parduodamų parduotuvėje. Žinoma, jeigu jūsų daržas yra namo, kuriame gyvenate, kieme, ir išlaidos, ir vargas gerokai sumažėja.
Antroji išvada – dėl menko mūsų visuomenės ekonominio išsivystymo (drauge ir dėl menkų atlyginimų bei dar menkesnių pensijų) daugelis iš mūsų patys augino ir toliau augins daržoves. Dar labai ilgai. Ir ne tik todėl, kad taip mes vis dar naiviai tikimės sutaupyti, bet ir dėl to, kad daugeliui iš mūsų sodo namelis buvo ir yra vienintelė atostogų rezidencija. Juk ar įsivaizduojate eilinį mūsų pensininką, kuris savo gyvenimo saulėlydį gali skirti vien malonumams Ispanijos ar Graikijos kurortuose?
Vadinasi, šimtai tūkstančių mūsų piliečių (ir ne tik pensininkų) ir toliau bent pusę metų savo laisvalaikį leis ne kaitindamiesi kur nors Viduržemio jūros baseine, o triūsdami su daigais ant savo buto palangių, o vėliau – lenkdami nugaras šiltnamiuose.
Gerai nors tiek, kad bet koks judėjimas yra sveikata. Kartais jis net veiksmingesnis už brangius atvežtinius vaistus. O sava ką tik iš daržo parnešta daržovė – daug skanesnė ir kvapesnė už pirktinę. Be to, buvimas gamtoje (netgi tame 6 arų sklypelyje) jau savaime yra šioks toks malonumas. Nors kai kam – ir per prievartą.