Atsiliepimų knygoje galima rasti Australijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Maroko, kitų šalių lankytojų gimtosiomis kalbomis užrašytų palinkėjimų muziejui, kuris gyvena vieno žmogaus entuziazmo dėka.
A.Sniečkaus mašina dar važiuoja
„Su šia buvusia Antano Sniečkaus „Volga M21“ vasaromis dažnai pavažinėjame kartu su Berlyno policijos viršininkais. Jie mano dukros draugai ir dažnai čia atvyksta per atostogas“, – pasakojo Justinas Stonys. Kelias dešimtis metų turinti „Volga“ smagiai važiuoja, tik labai daug benzino ryja“.
Kieme, be šio automobilio, galima pamatyti dar kelis senovinius automobilius – „Zaporožec“, „Moskvič“, „Pobeda“. Tačiau ne jais stebina muziejaus įkūrėjas. „Tai tik puošmena, o tikrosios vertybės štai čia“, – mosteli ranka variklių kolekcijos link. Čia stūkso dideli plačiam pritaikymui skirti varikliai, naudoti girnoms, vandens siurbliams sukti. Kai kurie jų užpraeito šimtmečio gamybos. „Daugeliui įrenginių jau šimtas metų“, – teigė J.Stonys.
Užsieniečiams tįso seilės
J.Stonio kieme galima pamatyti ir pirmąjį pasaulyje 1910 m. pagamintą traktorių „Deutsch“. Jame nepraleido progos pasėdėti ir prezidento Algirdo Brazausko žmona Kristina. Taip pat galima apžiūrėti ir pirmuosius rusiškus bei amerikietiškus traktorius.
Netoli traktorių – kelios bulvių rinkimo mašinos. Vienai jų – jau 140 metų. Dauguma jų pagamintos Vokietijoje. „Daugiau kaip pusė technikos eksponatų yra iš šios šalies“, – aiškino muziejaus šeimininkas. Pirmųjų kuliamųjų „Claas“ pažiūrėti buvo atvykę ir dabartiniai šios garsios firmos atstovai. Vokietijoje tokių eksponatų neišliko.
„Kostiumais vilkintys orūs vyrukai ilgai iš visų pusių apžiūrinėjo dabartinių kombainų protėvį ir vis dūsavo: esą jei tik galėtų šią relikviją išsivežti, pastatytų ją fabriko teritorijoje, stiklu uždengtų, žibintais apšviestų, – šypsojosi J.Stonys. – Bet ši technikos vertybė turi likti Lietuvoje“.
Tūkstančiai vertybių
Technikos muziejuje sukaupta daugiau kaip 7 tūkst. eksponatų. Be technikos, čia galima pamatyti ir pirmąsias spausdinimo mašinėles, Č.Čaplino laikų kino projektorius, senovinius fotoaparatus, mėsmales, televizorius, radijo aparatus, pirmąją lietuvišką skaičiavimo mašiną „Rasa“. O kur dar šimtmečius skaičiuojančios medinės metalo tekinimo staklės, frezavimo mašinos, kiti daiktai. Namuose taip pat yra didžiulė senų knygų, periodinių leidinių, šimtamečių kanceliarijos dokumentų.
Suprantama, visų daiktų pamatyti neįmanoma. J.Stonys įsitikinęs, kad pernelyg daug eksponatų išdėlioti lankytojams ir nereikia. „Ekspozicija lankytojui turi padaryti tokį įspūdį, kad ji pranoktų lūkesčius, – įsitikinęs jis. – Daiktas turėti savo istoriją, likimą, atspindėti tam tikrą laiko dvasią. Kitaip tai bus tik sendaikčių sąvartynas“.
J.Stonys stengiasi perprasti lankytojų pomėgius, jų žinias, poreikius. „Pavyzdžiui, jei atvyksta mokytojai, ilgai jų nevarginu pasakodamas apie pirmųjų dyzelinių variklių subtilybes. Aprodęs pagrindinius techninius įrenginius, vedu juos į kambarį, kur laikau nuo carinės Rusijos laikų sukauptą pedagoginės literatūros kolekciją“, – dėstė muziejininkas.
Eksponatų ieško visur
„Jau 12 metų našlauju, o kitos žmonos niekada neturėsiu, nes kokia gi moteris mane rinktųsi – nedaug skiriuosi nuo alkoholikų: niekaip negaliu atsispirti senam daiktui, krapštau jam paskutinius litus“, – šypsojosi 68 metų vyras.
Muziejų kaip viešąją įstaigą jis įkūrė prieš ketverius metus. Tačiau kolekcionuoti senus daiktus ir dokumentus pradėjo labai seniai. „Dar mano tėvas neišmesdavo senų daiktų, dokumentų“, – prisimena J.Stonys.
Daug metų jis dirbo Vilniaus Gedimino technikos universitete, garsėjo kaip racionalizatorius. Ir dabar jis dar dėsto studentams, tik jau kaip neetatinis darbuotojas.
Muziejaus šeimininkas pasakojo, kad ieškoti senovinių daiktų jam padeda 18 draugų. „Tarp jų yra verslininkų, kunigų, architektų, kitokių profesijų žmonių, jie daug bendrauja su savo regionų žmonėmis, todėl, kai pastebi ką nors man tinkančio, praneša, – pasakojo J.Stonys. – Tik štai niekaip nerandu senovinio kalvio plakto. Visą kitą įrangą jau turiu, tad galėčiau atidaryti senovinę kalvę. Gal tarp VL skaitytojų būtų išsaugojusių tokias senienas?“ Muziejininkas taip pat prašo VL skaitytojų dovanoti arba parduoti ir kitokius įvairius senus daiktus, dokumentus, knygas. Jam reikėtų skambinti telefonu 8 650 35586.
Trūksta lėšų
J.Stonys pripažįsta, kad daug vertybių priverstas laikyti sandėliuose arba nepritaikytose patalpose. Pavyzdžiui, minėtoji kuliamoji saugoma sukaltoje pašiūrėje. „Viena olandų firma siūlė už daugiau kaip 100 tūkst. Lt pastatyti angarą, bet tiek pinigų aš neturiu, – atsiduso muziejininkas. – Kartais pagalvoju, kad mielai turėčiau valstybės paskirtus viršininkus, o už tai irgi sulaukčiau kokio nors, tegul ir nedidelio, valdžios dėmesio. Tiesa, galiu pasidžiaugti, kad Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė padėjo gauti lėšų vieno pastato rekonstrukcijos projektui rengti“.
J.Stonys taip pat pripažįsta, kad muziejui reikėtų patrauklesnio įvaizdžio. „Todėl organizuosiu medžio skulptorių plenerą mano sodyboje, kad kiemas išsiskirtų iš kitų“, – planuoja J.Stonys.
Privataus muziejaus šeimininkas svajoja apie paramą steigti gyvą muziejų. „Čia būtų galima gyvai pristatyti 34 įvairių gamybos rūšių technologijas, pademonstruoti 16 amatų“, – pasakojo J.Stonys, kurio sodyboje lankosi būriai moksleivių, turistų, technikos entuziastų.
