Daugėja pasėlių ir pirkėjų
Lietuvos žemės ūkiui artėja aukso amžius. Ir tikėtina, kad jis tęsis mažiausiai septynerius metus. Tokias išvadas galima daryti iš Pasaulio banko pranešimo, kad pasaulinė maisto produktų krizė tęsis iki 2015 metų. Tikinama, kad bent jau iki to laiko grūdų kainos ne tik kad nemažės, bet veikiausiai augs kasmet po kelis procentus.
Bankas paragino šalis keisti žemės ūkio pramonės politiką, kad gyventojai būtų aprūpinti pagrindinėmis javų kultūromis. Keisti žemės ūkio politiką pataria ir Jungtinės Tautos. Jos prašo JAV ir Europą mažinti biodegalų gamybą. Šios programos buvo prasmingos, kai maisto produktų kainos buvo daug mažesnės.
Augantis Kinijos, Indijos maisto produktų poreikis, dėl klimato kaitos sumažėję pasėliai Australijoje, Pietų Europoje ir kitose regionuose atveria šiaurės šalims viliojančias perspektyvas uždirbti nemažų pinigų iš žemės ūkio produkcijos. Atrodo, kad ir mūsų šalis jau atsidūrė vietos ir užsienio stambaus kapitalo, siekiančio įsigyti kuo daugiau „lietuviškos“ žemės, taikiklyje. „Pranešimai apie pasaulinę maisto produktų krizę verčia mūsų žemdirbius didinti pasėlių plotus. Manau, kad kasmet dirvonų mažės, o naudmenų plėsis, – „Verslo vartams“ sakė šalies Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Bronius Markauskas. – Ne tik pasėlių mūsų šalyje daugėja, bet ir užsieniečių, norinčių įsigyti žemės ūkio paskirties sklypų.“
Užsieniečiai, nors Lietuvoje vis dar galioja draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę kitos šalies piliečiams, gali jos nesunkiai nusipirkti. Tam jie įsteigia uždarąją akcinę bendrovę, kurios vardu vykdo žemės ūkio paskirties žemės pirkimą ir pardavimą. Yra ir kitų būdų.
„Jau girdėjau, kad užsienio verslininkai moka po 10 tūkstančių litų už hektarą žemės, jeigu bendras vieno parduodamo sklypo plotas yra ne mažesnis nei 100 hektarų, – teigė B.Markauskas. – Ir niekaip mes nuo to neapsisaugosime. Manau, kad koncentracija žemės ūkio naudmenų atskirų firmų rankose irgi yra pasiruošimas laikui atėjus parduoti jas gerokai brangiau užsienio kapitalui.“ Draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams nustos galios 2009 metais.
ES purtosi modifikuotų
Ieškoti palankių žemių žemdirbystei vakariečius skatina ne tik didėjantis maisto produktų vartojimas pasaulyje, ypač Kinijoje ir Indijoje, bet ir klimato kaita, dėl kurios tradiciškai stiprūs žemdirbystės kraštai netenka savo potencialo.
„Maisto stygius atsirado ir dėl išaugusio poreikio, ir dėl biodegalų gamybos. Kai kurios šalys iki trečdalio javų ir kitų žemės kultūrų derliaus „supila“ į automobilių bakus, – tikina B.Markauskas. – Problemą paaštrino klimato kaita, dėl jos nemažai pasaulio pasėlių tapo netinkama žemdirbystei stepe.“
Pavyzdys, anot pašnekovo, viena iš grūdų gamybos lyderių Australija. Dėl užsitęsusių sausrų ji neteko milžiniškų plotų žemės naudmenų. Vis daugiau rūpesčių sausros kelia Italijos, Ispanijos ir kitų Pietų Europos šalių žemdirbiams.
Maisto produktų krizę galima spręsti trimis pagrindiniais būdais: auginant vis daugiau modifikuotų žemės ūkio kultūrų, naudojant daugiau chemijos arba didinant pasėlių plotus.
„Dėl pirmojo būdo bent jau Europos Sąjungos šalys nesutaria, o antrasis jau verčia kai kurių valstybių gyventojus nevalgyti savo ūkininkų užaugintų daržovių, pavyzdžiui, olandai jau nebeperka tėvynėje „chemiškai“ subrandintų pomidorų, – pasakoja B.Markauskas. – Taigi pagrindinis būdas gauti didesnį derlių – plėsti pasėlių plotus, todėl šiauresni ES regionai ir tapo taikikliu pelningai investuoti pinigus į žemės ūkį.“
Dirvonų – 600 tūkstančių hektarų
Prasidėjusi maisto produktų krizė pritildė, anot pašnekovo, ir aršiausius šalies žemės ūkio kritikus. Permainos pasaulio maisto produktų rinkoje privertė kitaip įvertinti žemdirbystę kaip ūkio šaką. „Kalbas apie neva neperspektyviausią ir mažiausia pridėtinė vertę sukuriančią ūkio šaką kaip ranka nuėmė, – teigė B.Markauskas. – Manau, kad žemės ūkis kartu su perdirbamąja pramone yra viena perspektyviausių šalies, neturinčios gamtos išteklių, ūkio šakų. Jau iki maisto produktų krizės didžiąją dalį viso šalies eksporto sudarė maisto produktų pardavimas.“
Maisto produktų deficitas pasaulyje, jeigu jo ekonomikos neištiks visiškas nuosmukis, beveik garantuoja žemės ūkio produkcijos realizaciją ir nemenkus pelnus. Per pastaruosius trejus metus mūsų šalyje augę pasėlių plotai turėtų dar gerokai išsiplėsti.
„Žieminių kultūrų pasėlių plotai nuo 2006-ųjų išaugo nuo 310 tūkstančių hektarų iki 524 tūkstančių hektarų – beveik 70 procentų. Šiais metais, palyginti su praėjusiais, jų plotas padidės dar 50 procentų, – paaiškino B.Markauskas. – Vasarinių pasėlių plotas išaugs10 procentų.“ Dabar Lietuvoje yra dar 600 tūkstančių hektarų dirvonuojančių laukų. Iš jų dalis netinkama žemdirbystei – dėl prasto našumo arba vietos.
„Per artimiausius metus žemės ūkio naudmenomis veikiausiai bus paversta apie 300 tūkstančių hektarų dirvonų, – mano B.Markauskas. – Tikėtina, kad 2009-aisiais bendras šalies pasėlių plotas išaugs dar 20 procentų. Prognozuoti, kas bus po dvejų metų, būtų šiek tiek neatsargu, nes daug ką lems bendra žemės ūkio politika.“
Jeigu nuo 2009 metų gruodžio 31 dienos Lietuvos vyriausybė, kaip yra įsipareigojusi ES, panaikins draudimą parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams, sklypų paklausa gali išaugti dvigubai nei prognozuojama. Pabrangtų ir žemės ūkio paskirties žemė.
Lietuvių ūkiai stambės
Užsieniečių invazijai šalies ūkininkai, kaip teigia Žemės ūkio rūmų pirmininkas B.Markauskas, iš esmės pasiruošę. Tiesa, vidutinė ūkininkų klasė jau, ko gero, nespės susiformuoti.
„Dabar mūsų šalyje yra dvi ūkininkų klasės – itin stambūs žemvaldžiai ir smulkieji. Vidurinės klasės, kuri tarnautų kaip žemės ūkio rinkos stuburas, nėra, – tikina B.Markauskas. - Turint omenyje, kad vidutinis ūkininko amžius 55–60 metų, tikėtina, kad mažieji ūkiai (10–15 ha) metams bėgant nyks, o stambiesiems atsivers galimybės įsigyti jų žemių.“
Ūkiai stambės, vidutiniai ūkininkai stiprės ir dėl 2007–2013 metų ES paramos kaimui programos. Pirmenybė paramai gauti suteikta kooperuotis norintiems ūkiams ir žemdirbiams, kurie valdo ne daugiau kaip 150 hektarų.
