Neįtvirtinus įstatyme reikalavimų, užtikrinančių, kad šia lengvata galėtų pasinaudoti tik realiai žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys, būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, draudžiantis objektyviai nepateisinamas privilegijas teikti tam tikrai asmenų grupei.
Tokiomis garantijomis, užtikrinančiomis Konstitucijos principų įgyvendinimą, laikytini reikalavimai, kad šia lengvata galėtų naudotis tik tie ūkininkai, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro ne mažiau kaip 50 procentų visų per kalendorinius metus gautųjų pajamų, bei žemės ūkio paskirties sklypo minimalaus dydžio nustatymas atsižvelgiant į objektyvius ekonomiškai pagrįstam ir konkurencingam ūkininkavimui būtino žemės sklypo dydžio reikalavimus. Nustatant minimalų žemės sklypo, kuriame nerengiant detaliųjų planų ūkininkas gali statyti ūkininko sodybą, dydį, turi būti atsižvelgta į poreikį užtikrinti kaimiškųjų teritorijų urbanizacijos sistemišką plėtrą ir siekį mažinti stichinės urbanizacijos daromą neigiamą poveikį kraštovaizdžiui bei ekologinei aplinkai.
Remdamasis šiais argumentais, V.Adamkus pasiūlė pakeisti įstatymą ir numatyti, kad, nerengdamas detaliųjų planų, žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.
Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 3 hektarai. Šia išlyga gali pasinaudoti tik ūkininkai, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos per metus sudaro ne mažiau kaip 50 procentų visų gautųjų pajamų.
