Tai sprendžiama Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos teritoriniuose skyriuose, komisijos sprendimu. „Gydytoja visada paprašo parodyti delnus. Pamačiusi nuospaudas sako, jei dirbi, vadinasi, dar esi gana sveikas. Gali dirbti – ir toliau dirbk. Invalidumo grupės nereikia. Bet kaip aš nedirbsiu, jei gyvenu kaime. Reikia ir daržiuką prižiūrėti, ir žolę pjauti“, – guodėsi vyras, jau senokai sergantis epilepsija. Jam metams buvo paskirta antra neįgalumo grupė ir 60 proc. nedarbingumas.
Vis dėlto Romui nuospaudos nepakenkė. Neįgalumo grupė jam pratęsta dar metams. Nesužinojo tik darbingumo lygio. Važiuoti neįgalumą liudijančio pažymėjimo ir dokumentų jam nereikės. Tarnyba atsiųs į namus paštu. Tada ir sužinos darbingumo procentą. Kol kas nežinia, jis gali dirbti ar ne.
Pusdienis tarp neįgalumo grupės laukiančiųjų
Romas buvo vienas iš maždaug 15-20 žmonių, kurie tą dieną lankėsi Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos Tauragės teritoriniame skyriuje. Šis aptarnauja Jurbarko, Raseinių, Šilalės ir Tauragės gyventojus. Pradėsime nuo pradžių. Lapkričio mėnesio pradžia. 9.30 ryto. Antrame pastato aukšte jau susirinkęs nemažas būrelis žmonių. Susėdusių apie 12 asmenų.
Dauguma jų – pagyvenusio ir garbaus amžiaus. Iš pažiūros kone visi sveiki. Sutikęs gatvėje neįtartum, kad kuris ligotas. Tik kai atsistoja pamatai, kad vienam reikia lazdos, kitam ir su lazda sunku judėti, trečias į sieną ramstosi. Atėjus į skyrių, pirmiausiai reikia užsiregistruoti. Visi laukia savo eilės. Tai trunka apie 10-15 minučių. Prie kito kabineto durų sutupia užsiregistravusieji.
Laukia, kada prasivers durys ir juos iškvies gydytojas. Viename kabinete dirba ir klientus priima du gydytojai – chirurgas ir neurologė. Priima po vieną. Asmuo vidutiniškai užtrunka apie 10-20 minučių. Tada belieka laukti atsakymo, bet jau prie kito kabineto durų. Pirmiausiai kviečiami vadinamieji širdininkai, nervų ligomis sergantys. Stuburo bėdas turintys lieka „pabaigai“
Dauguma atvykusių – iš Raseinių, bet yra ir iš Tauragės, Jurbarko. Susirinkusieji serga įvairiausiomis ligomis – nervinėmis, stuburo ir širdies ligomis. Kai kurie prie šio skyriaus durų rymo nuo 7.30 val. ryto. Vieni atsakymo sulaukia po poros valandų. Kiti po pusdienio. Būna dienų, kad tenka išbūti nuo ryto iki darbo dienos pabaigos. Bet tik ne tą dieną. Maždaug iki 13 valandos aptarnauta apie 15-20 asmenų. Beveik visi laukusieji.
Pradžioje visi interesantai sėdi tyliai. Nebendraudami. Dėmesį, o gal kam ir nuotaiką prablaško pirmame aukšte skambanti muzika, kurios klausosi šiame pastate plušantys darbininkai. Rekonstruojamas pastatas – tiek išorė, tiek viduje. Visus šiuos darbus lydi visi statyboms būdingi garsai. Su pertrūkiais kala, gręžia. Ir kartais taip garsiai, kad sunku susikalbėti. Vis dėlto ir tokiame triukšme po truputį užsimezga pokalbis. Susirinkusieji įsišneka. Pasipasakoja, kokiomis ligomis serga. Serga dažniausiai ne viena, o visa puokšte ligų. Yra sergančių epilepsija, su nesveika širdimi – įstatytas stimuliatorius. Trečius kamuoja stuburo išvarža, aukštas kraujospūdis.
Netrūksta ir ašarų, ir juoko
Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos skyriuose paprastai renkasi ligoti žmonės. Vis dėlto čia pravartu užsukti ir sveikiesiems. Ne tik todėl, kad brangintum sveikatą ir gyvenimą. Šioje vietoje savo laidoms herojų surastų ir ašaringosios publicistikos laidų vedėjai, ir humoro laidų kūrėjai. Ir tikrai kūrybinių minčių naujai pjesei atrastų ir teatro režisieriai. Užtektų žaliavos ir komedijai, ir tragedijai, ir tragikomedijai. Tokiuose skyriuose lankosi įvairiausio amžiaus klientai. Vieni valandų valandas prasėdi toje pačioje kėdėje pritvinkusiomis ašarų akimis, kiti tylomis prastovi kelias valandas, nes negali sėdėti. Bet ateina ir nesveikos širdies, bet linksmų plaučių, nepraradę ūpo juokauti.
Tarp tokių linksmuolių – ponas Antanas iš Raseinių, priklausantis vadinamajai širdininkų kategorijai. Paklaustas, kokios bėdos jį kamuoja, jis linksmai atsakė – „senatvė artėja. Jei rimtai, sutrikusi širdies veikla, įstatytas širdies stimuliatorius, išsiplėtusios kraujagyslės“, – vardijo jis. Vyrui buvo paskirta trečia neįgalumo grupė. Jis buvo vienas iš tų laimingųjų, kuriam neįgalumo grupę pratęsė. Jis tokio komisijos atsakymo ir tikėjosi.
„Aš atvažiavau atsipūtęs. Aš žinau, kad man turi pratęsti. Kitaip ir būti negali, kai kiekvienais metais vis daugiau stentų kiša“, – sakė jis.
Neįgalumo grupę jam pratęsė ne metams, o visam laikui. „Kodėl? Tuoj būsiu pensininkas. Nejau nesimato. Na va. Apsigautumėte su tokiu seniuku“, – juokavo jis.
Vienintelis nepatogumas ponui Antanui – reikės į šį skyrių dar sykį atvažiuoti. Atsiimti neįgalumo grupę liudijančio pažymėjimo. Anksčiau jį išduodavo tą pačią dieną. „Matyt, tvarka pasikeitė. Koks nors naujas įstatymas išėjo“, – spėliojo jis. Pažymėjimą jis turi atsiimti per 15-a dienų.
Bet ponas Antanas dėl to nesielvartavo. Ir iš skyriaus pastato išeiti labai neskubėjo. Pasiskubino pamatęs ašarojančią moterį, išėjusią iš gydytojų kabineto. „Greičiau bėgsiu, nes dar iš manęs grupę atims“, – juokavo jis. Jis atėjo apie 10 valandą ryto, o visas eiles atstovėjo ir atsakymą sužinojo iki 12 valandos.
Laukia ir dėl vaistų kompensacijos
Iš tikrųjų daugumai čia atėjusių visai nelinksma. Ir jiems visai nesinori juokauti. Atvirkščiai. Tarp tokių – garbaus amžiaus ponia Stasė iš Tauragės. Moteris po kelių onkologinių operacijų, insulto. Prastėja jos regėjimas. Sunkiai vaikšto. Teritoriniame skyriuje tą dieną ji buvo viena pirmųjų – čia nuo 7.30 val. Atėjo ne neįgalumo grupės prasitęsti – antroji grupė jai skirta visam laikui.
Moteris atėjo išgirsti atsakymo dėl lengvatos pratęsimo kompensuojant vaistus. „Kai pats negali apsitarnauti, kompensuoja vaistus, kad jie mažiau kainuotų“, – sakė ji. Moteris neslepia, kad jai atsakymas labai svarbus. „Žinoma, kompensacija būtų svarbi kiekvienam žmogui, kai gauni per mėnesį 700 Lt“, – sakė ji, patikinusi, kad ir kompensuojant vaistams išleidžianti apie 40 proc. šios sumos.
Ponia Stasė guodėsi, kad jai gelia galvą. Ją neramino nežinia. „Gydytoja nesakė, kad aš nesveika. Mato, kad kamuoja daug ligų. Bet vis tiek nežinau, ar pratęs. Sako, reikia apsvarstyti. Bet kada jie pasitars, jei kitus asmenis priima“, – spėliojo moteris, laukdama atsakymo. Anot jos, anksčiau dėl tokios lengvatos pratęsimo reikėjo kreiptis į savo poliklinikos gydytoją. Tada viskas vykdavo sklandžiau ir greičiau.
Vis dėlto ji nepyksta ant nieko. „Ačiū Dievui, vaikštau. Dar šviesą matau. Viskas gerai“, – tyliai ramiai sakė ponia Stasė. Ji atsakymo sulaukė apie 11 valandą, kone toje pačioje kėdėje tyliai ramiai išsėdėjusi apie 4 valandas. Sprendimas buvo teigiamas.
Gali dirbti – grupės negausi?
Dauguma iš gydytojų kabinetų išeina ramūs. Jų veiduose nematyti jokių emocijų. Vis dėlto šiame skyriuje netrūksta ir ašarų. Gitana iš Raseinių rajono tikėjosi, kad komisija jai pratęs trečią neįgalumo grupę.
„Tiesiai šviesiai nepasakė, kad negausiu, bet taip supratau. Sako, jei dar padirbi, vadinasi, apsimeti. Važiuok namo. O pirmadienį reikės atvažiuoti dokumentų“, – guodėsi moteris. Pasirodo, ją nuo mokyklos laikų kamuoja stuburo bėdos.
„Iškrypęs stuburas, krūtinės kifozė. Buvo dvi išvaržos. Širdis išsiplėtusi. Bronchinė astma. Ir kepenys padidėjusios nuo vaistų. Pernai buvo suparalyžiuotas veidas, tai teko kas tris valandas gerti po 8 tabletes. Galiu vardinti krūvą ligų. Gėda ir pasakoti, kai pagalvoji. Juk jaunas žmogus“, – ašarojo moteris, kuriai bus 40 metų. Stuburo bėdos ją kamuoja nuo šeštos klasės, bet neįgalumo grupę pradėjo tvarkytis prieš trejus – ketverius metus. Gavo trečią neįgalumo grupę, kurią kasmet pratęsdavo metams.
Moteris tikinanti, kad mielai nedirbtų. „Bet ką man daryti, kas mane išlaikys? Bendradarbiai mato, kai pasidaro blogai, turiu atsigulti ant grindų. Ir skausmai kamuoja. Belieka tik kentėti sukandus dantis, verkti. Jei man duotų antrą grupę, aš tikrai nedirbčiau“, – tikino virtuvėje dirbanti moteris.
Gitana pasiguodė, kad brangiai kainuoja vaistai. Juos pirkdavo už neįgalumo pinigus, kurių gaudavo apie 280 Lt. „Skausmą malšinančius vaistus nuolat leidžiuosi. Reikalingas ir sanatorinis gydymas, bet nėra pinigų ir nevažiuoji. Paskutinį kartą sanatorijoje buvo prieš metus, nors su tokiomis ligomis reikia kas pusmetį. Kai buvau suparalyžiuota. Tėvai davė pinigų ir nuvažiavau“, – pasakojo ji.
Moterį sunervino ir pravirkdė šio skyriaus gydytojos elgesys. „Aš gal ir pati grubiau šnekėjau, bet mes esame ligoniai. Galėtų elgtis šiek tiek taktiškiau. Nuo pokalbių su jais kojos ir rankos pradeda dar labiau drebėti“, – guodėsi ji.
Vis dėlto ir ponios Gitanos laukė netikėta gera žinia. Ji išsiaiškino, kad komisija vis dėlto pratęsė neįgalumo grupę ir paliko 55 proc. nedarbingumą. Ji pasidžiaugė, kad bus už ką vaistus pirkti. „Bet kiek teko iškęsti. Pirmiausiai apšaukia, sunervina, pravirkdo, o paskui praneša, kad pratęsia“, – su ašaromis kalbėjo ji.
Dalis susirinkusių jautėsi kaip studentai prieš egzaminą. Iš pažiūros ramūs, bet susikaupę. Tauraėgės teritorinio skyriaus gydytojai – tarsi egzaminuotojai, kurių tikslas atrasti ligonius simuliantus. Tai jie daro užduodami įvairiausius klausimus, pavyzdžiui, kokius vaistus jie geria. Interesantus šis klausimas neramino. Vieni bėdavojo, kad vaistų geria tiek daug, kad visų pavadinimų neatsimena. Belieka ant popieriaus pavadinimus užsirašyti ir įsiminti. Kiti apskritai vaistų pavadinimų niekada neįsimena. Nutinka ir taip, kad vaistų pavadinimų neatsimena, nes jie būna visai neseniai gydytojo išrašyti.
Tokių simuliantų neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos gydytojai ieško pabaksnodami plaktuku per kelius, liepdami užsimerkus pirštu į nosį pataikyti. Pasižiūri į delnus. Patikrina, ar asmuo nešioja sauskelnes, jei tai turi daryti. „Jaučiausi nesmagiai, kai tikrino, bet suprantu, kad toks jų darbas. Turi tikrinti. Jaunimui sunkiai sekasi. Gal ir bando apsimesti ligoniais“, – sakė garbaus amžiaus ponia.
Ir pabaigai – taisyklė. Nori neįgalumo grupės? Gydytojui pasakyk tiek, kiek reikia. Ne daugiau ir ne mažiau. Nesigirk, kad gerai sekasi, bet ir labai nebėdavok. Antraip gali nutikti taip, kad nuo pirmos neįgalumo grupės „nusirisi“ iki trečios. Taisyklė išbandyta. Ir, žinoma, turi išimčių.