Vyrų ir moterų smurtas skiriasi
Anot A. Kuro, yra atlikta moksleivių apklausa, pagal kurią mergaitės labiau sugeba ir dažniau naudoja psichologinę prievartą, o berniukai jos neįvaldę, todėl jų ginklas – fizinė agresija.
„Tačiau viena studentė savo diplominiame darbe neseniai analizavo užsienio tyrimus, kurie rodo, kad fizinė ir psichologinė agresija nepriklauso nuo lyties ir jos paplitimas tarp vyrų ir moterų yra vienodas. Gali būti, kad mes ir vakariečiai fizinį smurtą įsivaizduojame skirtingai. Mes smurto nefiksuojame, jei nėra pasekmių.
Pavyzdžiui, jei vyras trenkė moteriai ir jai atsirado mėlynė, tai vadinama smurtu. O jei moteris trenkė antausį vyrui ar tiesiog stumtelėjo – tai fiziniu smurtu nelaikoma. Todėl labai sunku vertinti, kaip smarkiai agresyvumo mastais skiriasi vyrai ir moterys. Natūralu, kad vyrai yra stipresni, todėl jų elgesio pasekmės labiau matomos. Taigi iš tiesų vyrai ir moterys skiriasi tik smurto formomis“, - svarstė psichologas.
Pavyzdžiui, kalbant apie psichologinį smurtą, moteris turi daugiau galimybių paveikti vyro emocijas, jį sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, kažkuo apkaltindama. Vyrai naudoja kitokius psichologinius „spaudimo“ būdus: ribodami ar kontroliuodami moters finansus, nusišalindami nuo šeimos reikalų ar rodydami perdėtą valdingumą. Nors toks elgesys – akivaizdus psichologinis smurtas, žmonės dažnai tokiu jo nelaiko.
Anot A. Kuro, polinkis smurtauti nepriklauso nuo žmogaus socialinės padėties ar išsilavinimo lygio, tačiau šie veiksniai lemia smurto formas. Kuo žmogus primityvesnis, tuo primityvesnė jo pasirinkta smurto forma. Kuo jis inteligentiškesnis, tuo smurto formos rafinuotesnės bei sunkiau pastebimos iš šalies.
„Atskira problema – alkoholio vartojimas. Alkoholis nėra smurtinio elgesio priežastis, tačiau sudaro tokias geras sąlygas jam atsirasti, kad tereikia mažos kibirkšties ir situacija tampa nevaldoma, - teigė pašnekovas. – O kodėl vieni žmonės turi polinkį smurtauti, kiti – ne? Tai šiek tiek susiję su nervų sistemos tipu, charakterio ar nervų sistemos patologija. Nereikia jokių tyrimų, norint įrodyti, kad cholerikai, pavyzdžiui, dažniau užsiplieskia nei flegmatikai.
Taip pat polinkiu smurtauti gali pasireikšti smegenų trauma ar liga. Tokie žmonės tiesiog jautresni aplinkai. Jiems alkoholis ypač pavojingas. Jei sutinku žmogų, kuris blaivas yra ramus, o išgėręs ima plaikstytis, daužytis, visada pagalvoju, kad reikėtų patikrinti, ar jis neturėjęs galvos traumos. Tokie žmonės labai lengvai pasiduoda provokacijoms, nors iš šalies net neatrodo, kad tai galėtų būti provokacija“, - pasakojo A. Kuras.
Kalti visada abu arba nei vienas
Psichologas savo praktikoje vadovaujasi nuostata, kad dėl įvykusio smurto per pusę kalti abu sutuoktiniai, o gal kaltininko iš viso nereikia ieškoti. Todėl jis visada, jei tik įmanoma, stengiasi dirbti su šeima. „Kiekvienoje konkrečioje situacijoje kaltės procentai gali pasislinkti, tačiau vis tiek už situaciją atsakingi du žmonės. Lygiai taip pat, kai vienas iš sutuoktinių stengiasi kažką pakeisti gyvenime, kitas taip pat turi jam padėti. Antraip nepavyks“, - įsitikinęs pašnekovas.
Anot A. Kuro, pagrindinė klaida, kurią daro žmonės – tiek vyrai, tik moterys – įsitikinimas, kad keistis turi tik kitas, bet ne jis pats. Smurtautojas mano, kad jį šiam elgesiui išprovokavo partneris – esą aš vieną kartą jai trinktelėjau tik todėl, kad norėjau nutildyti rėkiančią ant manęs. Auka įsitikinusi, kad buvo užpulta be jokios priežasties.
„Kuo labiau skiriasi sutuoktinių vertybės, tuo didesnė šeimoje tvyro įtampa. Ir jeigu jie neranda, o dažnai ir neieško bendros kalbos, įtampa taip išauga, kad menkiausias įvykis gali sukelti agresyvų elgesį. Todėl mes stengiamės praplėsti žmogaus akiratį, kad jis galėtų į situaciją pažvelgti partnerio akimis. Tai sunku padaryti, bet jeigu pavyksta – tai gali tapti stebuklingu vaistu.
Jei vyras pažvelgs moters akimis į pasaulį, o moteris – vyro akimis, daugelis emocinių problemų taps dalykinėmis. Žmonės nebelies pykčio vienas ant kito, o susės prie derybų stalo ir aiškinsis, ar įmanoma klausimą suderinti. Žinoma, tai labai graži utopija, bet mes galime prie jos artėti“, - svarstė pašnekovas.
Paklaustas, kaip smurto šeimoje problemą gali paveikti krizė, psichologas prisiminė tyrimus, įrodančius, kad Antrojo pasaulinio karo metu, per 2,5 metų trukusią Leningrado blokadą labai sumažėjo neurozių.
„Yra žmonių, kuriuos krizė gali visiškai išmušti iš pusiausvyros. Jie bus labiau pažeidžiami aplinkos veiksnių ir dažniau išlies susikaupusį skausmą agresyviais veiksmais. Vis dėlto dažniausiai kritinėje situacijoje žmogus mobilizuojasi. Negaliu remtis moksliniais argumentais, bet stebėdamas aplinkinius, matau vis daugiau žmonių, kurie krizinėje situacijoje jai nepasiduoda, o bando ieškoti išeities.
Taigi ekonominės krizės laikotarpiu kai kuriose šeimose smurto gali ir sumažėti. Stabilioje šeimoje sunkumai mobilizuoja konstruktyviai veiklai, todėl mažina agresyvumą. Nestabilioje – atvirkščiai. Argi mes kiekvienas nenorėtume įsivaizduoti, kad gyvename stabilioje šeimoje? Jei taip – tai toks įsivaizdavimas taip pat gali mums labai daug kuo padėti“, - įsitikinęs psichologas.
