Štai originalios „Lovų akcijos“ autorė Rūta Vanagaitė jau kurį laiką rimtai užsiima slaugos ligoninių ir ten dirbančių žmonių juodinimu. Nemanau, kad skeletai lovose, kuriais ji bandė atkreipti dėmesį priešrinkiminiame mitinge prie Vyriausybės, yra tinkamiausia priemonė keisti padėtį slaugos ligoninėse.
Be to, būtent miesto savivaldybė, kurioje dirba R. Vanagaitė, yra atsakinga už slaugos ligonines. Energiją būtų racionaliau skirti ne juodinimui, o veiklai savo darbe. Prieš kurį laiką visas televizijas ant kojų sukėlęs skandalas, jog žmonės slaugos ligoninėse farširuojami jas daržovėmis paverčiančiais medikamentais, taip pat subliuško. Taigi, vienas geriausių juodųjų technologijų metodų yra sugalvoti baisų dalyką, nors ir neatitinkantį tiesos, ir garsiai rėkti.
Meras Artūras Zuokas taip yra garsus savo viešųjų ryšių triukais. Jo inicijuota Gedimino prospekto plytelių istorija nutilo, kai su tyrėjais buvo išsiaiškinta tiesa. Savivaldybė garsiai skelbėsi apie tai, jog išrašys man sąskaitą už mano uošvio sodyboje rastas trinkeles, panašias į buvusias Gedimino prospekte. Vos paaiškėjo, kad jos ten atsirado ankščiau nei Gedimino prospektas buvo išvogtas, rūpestis baigėsi.
Rūpestis baigėsi, bet juodųjų technologijų naudojimas – ne, mat „taipietis“ Jonas Juodka tuoj po to portale DELFI paskelbė savo nuomonę šiuo klausimu, skambia antrašte „Apie vagies filosofiją valstybės tarnyboje“. Čia matome meistriškai panaudotus kelis juodųjų technologijų metodus. Vienas – svarbu antraštė ir kaltinimas, o tai, kad paaiškėjo ar paaiškės tiesa, jau niekam nebus svarbu, antras – kaltink kitų lūpomis. Taigi, sąskaitas už nieką išrašinėja ne meras, o savivaldybė. „Svarsto“ taip pat ne meras, o eiliniai partijos žmonės.
Manau, rinkimų kova turi būti sąžininga, nes melo kojos trumpos. Tikiu, kad rinkėjai, ankščiau ar vėliau atsirinks, kas yra kas. Taip pat galiu pasidžiaugti ir džentelmeniškais kandidatais bei linksmomis rinkimų kovos akimirkomis. Pavyzdžiui, DELFI portalui paskelbus nuotrauką, kur mano rėmėjai per dantį patraukė G. Kirkilo potraukį pypkiuoti, pakabindami perbrauktą pypkę šalia jo biuro iškabos, šis sureagavo ne tik su humoru, bet ir draugiškai. Deja, negaliu priimti jo kvietimo žaisti tenisą iš pypkės, nes nevaldau raketės, tačiau mielai kviečiu oponentą praleisti laisvalaikį, minant dviračio pedalus.