Lyčių lygybei priešinamasi todėl, kad valstybės kuriama socialinė lygybė, arba įstatymais asmenims garantuojamos vienodo gyvenimo starto ir veiklos galimybės, išryškina asmenų skirtumus: jų gebėjimus, talentus ar bejėgiškumą pasitelkti lygias galimybes asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui kurti.
Žmonės gimsta skirtingi, skirtingai skleidžiasi kaip asmenybės, skirtingai naudojasi socialinės lygybės galimybėmis. Išprusę, vidujai kultūringi žmonės gerbia kitokius, kitokį gyvenimo būdą, kitokią pasaulėjautą, kitokį tikėjimą, taip kurdami sąlygas skirtybių vienovei egzistuoti, skirtingiems žmonėms gyventi kartu. Ribotos pasaulėžiūros piliečiai negerbia ir nepripažįsta žmonių įvairovės, kintančio gyvenimo realybės ir todėl reikalauja, kad visi gyventų pagal vieną gyvenimo paveikslą, vieną pasaulėjautą, vieną tikėjimą. Taip, reikalaujant nekintančios tvarkos ir moralės, amžinųjų vertybių garbinimo, kuriama žmonių nelygybė, niekinami kiti, kurie nepritampa prie dogmatiškos pasaulėžiūros ir pasaulėjautos - niekinama kita rasė, lytis, lytinė orientacija, kalba, tradicijos, tikėjimas, pažiūros.
Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje įstatymai draudžia diskriminuoti žmones dėl jų biologinių, fizinių ar dvasinių, intelektinių skirtybių, nes žmogus turėtų būti gerbiamas kaip individas - už dvasinį ir kūrybinį savitumą, individualią minties ir veiksmų raišką. Tačiau ribotos pasaulėžiūros žmonėms yra lengviau smerkti kitus nei matyti savo trūkumus. Lengviau tyčiotis iš kitų, nei patiems plačiau atmerkti akis ir pamatyti pasaulio ir žmonių įvairovę, intelektualiai tobulėti, išmokti gerbti šią įvairovę.
Lietuvoje lyčių lygybei priešinamasi todėl, kad tie, kurie nepajėgia ar nenori suprasti žmonių socialinės lygybės prasmių, mėgina savo socialinį reikšmingumą pabrėžti lyties pranašumu, lytinės orientacijos „teisingumu“. Lyčių lygybei priešinamasi todėl, kad lygybės neigimu lengviau maskuoti individualų nebrandumą, asmenybės silpnumą, priešiškumą žmonių įvairovei.
Žmonės, kurie priešinasi lyčių lygybei, kuria mitus apie lyčių lygybės žalą ir grėsmes: lyčių lygybė griauna ir ardo šeimą; skatina moteris atsisakyti motinystės ar gimdyti mažiau vaikų; pasmerkia tautą išnykimui; moters pasišventimas karjerai kenkia šeimai. Kai kurie politikai, mėgindami išsaugoti patriarchalinės visuomenės lyčių hierarchiją, siūlo tautos „išgelbėjimo“ receptus: „prasmingiau auginti vaikus nei daryti karjerą“. Tačiau žmogaus gyvenimo prasmė gali būti nusakoma ir kitaip – prasmingiausia gimdyti vaikus ir daryti karjerą, kai valstybė įsipareigoja padėti žmonėms derinti rūpesčius šeima ir asmens profesinį tobulėjimą.
„Žinau, vadinasi, galiu“
Šiais žodžiais kiekvieną rytą mus žadina „Žinių radijas“. Žadina reikšminga fraze, nes tik žinojimas suteikia žmogui pasitikėjimo savimi, energijos veikti ir keisti pasaulį. Lyčių lygybės ugdymas nuo mažens yra pagarbos žmogui ugdymas. Pagarbos jo, jos kitoniškumui, pagarbos unikaliai asmenybės sklaidai, skirtingam gyvenimo būdui.
Lietuvos visuomenėje iki šiol visiškai neišspręstos lytinių mažumų teisinės problemos: šioms mažumoms priklausantys žmonės slepia savo lytinę tapatybę, negali juridiškai įteisinti partnerystės, santuokos, partnerio, partnerės vaikų įvaikinimo ar globos, partnerio, partnerės sveikatos priežiūros, slaugos, turto paveldėjimo. Lietuvoje lyčių lygybė lytinėms mažumoms neegzistuoja. O tai reiškia, kad mūsų valstybėje šių piliečių gyvenimas yra nepripažintas. Jie tarsi neegzistuoja.
Noriu tikėti, kad po Seimo rinkimų lyčių lygybės sąvoka bus taikoma kiekvienam Lietuvos piliečiui nepriklausomai nuo lyties ir lytinės orientacijos, kad lytinių mažumų piliečių teises gins naujai priimti įstatymai. Noriu tikėti, kad kitos lytinės orientacijos žmonės daugiau nepaliks savo tėvynės, kuri jų nekenčia, niekina ir bijo. Noriu tikėti, kad daugiau nesijausiu kalta, jog negaliu padėti nevilties palaužtai moteriai, kuri manęs paklausė: kas nutiks mano vaikui, kai aš mirsiu – gyvenu su partnere, man diagnozuotas vėžys, kas globos mano vaiką po mano mirties?
Lyčių lygybė, skiepijama vaikams nuo mažens, vadinasi, vaikai mokomi branginti kiekvieno žmogaus gyvenimą kaip individualų nepakartojamą pasaulį, kurį valstybė turi teisiškai ginti. Fariziejai iki šiol triukšmingai gina gyvybę nuo prasidėjimo. Atėjo laikas Lietuvoje ginti ir saugoti šalia gyvenančių, sąmoningų žmonių gyvenimą, nes tai yra jų vienintelis gyvenimas, teikiantis jiems džiaugsmą ir gyvenimo prasmes.