Vienas aiškiausių tokios “kolektyvinės pilnaties” požymių – sąmokslo teorijų dauginimasis. Galima būtų numoti ranka, pasakius sau, kad praėjus rinkimams nuslūgs ir sąmokslo teorijų karštinė, tačiau neišeina – juk ateinančių ketverių metų gyvenimą lemiančius sprendimus žmonės atliks būtent prikaitintoje, tvankioje sąmokslo teorijų atmosferoje.
Visi tarsi žinome, kas yra sąmokslo teorijos, ir turbūt nesyk esame tą terminą pavartoję ginčo įkarštyje (“Čia ne argumentai, o kažkokia sąmokslo teorija!”). O vis dėlto – kas tai yra ir ką tai daro mums kaip politinei bendruomenei?
Kas yra sąmokslo teorijos?
Gerasis Merriam-Websteris apibrėžia “sąmokslo teoriją” labai paprastai: tai “teorija, paaiškinanti kokį nors įvykį ar aplinkybių rinkinį kaip slapto sąmokslo, paprastai – galingų sąmokslininkų sudaryto, pasekmę”. Tačiau toks paaiškinimas atrodo pernelyg paprastas, neaprėpiantis viso sąmokslo teorijų reiškinio platumo, spalvingumo ir niuansų. CŽV užsakymu apie Artimųjų Rytų sąmokslo teorijas rašęs Daniel Pipes jas apibūdina taip: “Sąmokslo teorijos pagimdo joms savitą diskursą, išbaigtą savyje ir turintį beveik visišką imunitetą racionaliam argumentui. Sąmokslo teorijų kūrėją nuo įprastesnių mąstymo modelių skiria penkios prielaidos: regimybės apgaulingos; istoriją į priekį varo sąmokslai; nėra nieko atsitiktinio; priešui visuomet pavyksta; viską paaiškina galia, šlovė, pinigai ir seksas”.
Šis lakoniškas aprašymas gan tiksliai pagauna tai, kas būdinga ir tautiniams sąmokslo teorijų kūrėjams: jokio paneigimo ar abejonės nepripažįstantis tikėjimas teorija, kuri susieja visus, iš pažiūros net visiškai nesusijusius faktus ir detales, aiškindama juos kaip globalaus, visa aprėpiančio plano dalį, kur nieko nėra atsitiktinio ir niekas nėra tuo, kuo atrodo, bet viskas jungiasi į totalų piktavalių, priešiškų jėgų sąmokslą, kurio tikslas – užvaldymas, išnaudojimas, sunaikinimas. Ir tik neeilinė sąmokslo teorijos kūrėjo įžvalga – ar sėkmė, pažėrusi jam kokių nors kitiems nežinomų faktų – leidžia pažvelgti už apgaulingos uždangos, to, ką paprasti mirtingieji vadina “tikrove”, ir pamatyti tikrąją dalykų esmę. (Visiškai savitą sąmokslo teorijos poetiką yra sukūręs Kęstutis Urba, dažnai dalijantis lapelius prie III Seimo rūmų: į Amerikos ambasadas Lietuvoje ir Peru po Rugsėjo 11-osios atsiųstus juodligės (Anthrax) užkratus jis susiejo su traukinio Amtrak avarija JAV, o Peru pasirinkime juodligės mėginiams įžvelgė nuorodą į rusišką Lietuvos užvaldymo planą kodiniu pavadinimu “Perun”.)
Jeigu anksčiau sąmokslo teorijos glaudėsi palyginti nedidelėje ne itin išsilavinusių bei itin ekscentriškos psichologijos žmonių ratelyje, dabar jos rado netikėtą sąjungininką toje akademinės bendruomenės dalyje, kuri išpažįsta kritinę teoriją ir įvairias postmodernizmo atmainas bei pasitelkia į savo arsenalą šiuolaikines socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinas. Bent jau žymus prancūzų sociologas Bruno Latour teigia, kad sąmokslo teorijų paplitimą ir populiarumą masinėje kultūroje iš dalies galėjo lemti marksizmo įkvėptos kritinės teorijos ir panašių idėjų įsivyravimas akademinėje bendruomenėje nuo aštuntojo dešimtmečio. Viena vertus, kritinė teorija dekonstruoja socialinę, kultūrinę ir politinę tikrovę bei jos “faktus” (pvz., religiją, meną, moralę, parlamentinę demokratiją) kaip tam tikros grupės galios projekciją. Kita vertus, ji teigia, kad individus dažnai slapta ir jiems patiems nežinant valdo išorinės jėgos (tokios, kaip socialinė-ekonominė sankloda, lytis ir pan.). Šitaip dabartinės socialinės teorijos sukuria prielaidas viską aiškinti per globalias, vieną asmenį ar net sociumą pranokstančias galios struktūras, kurios veikia slapta, patiems veikiamiesiems nejaučiant ir yra linkusios paslėpti savo veikimo ar net paties savo buvimo pėdsakus (pvz., vieningas, koordinuotai veikiantis globalaus kapitalizmo tinklas).
Šitaip postmodernizmo klasikus gliaudantys ir Frankfurto mokyklos marksistų kritinę teoriją atrajojantys pažangieji socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai suteikia intelektualinio respektabilumo patiną sąmokslo teorijos mąstysenai. Lietuvoje kone ištisai tokiomis akademinėmis sąmokslo teorijomis minta “Naujosios kairės-95” judėjimas, sąmokslo teorijos užtaiso nemažai ir feminizmo doktrinose: vien surinkti ir parodyti statistikos duomenis, liudijančius, jog moterys vidutiniškai uždirba mažiau ar pan., neužtenka, kad įrodytum, jog egzistuoja institucionalizuotas, koordinuotas vyrų sąmokslas laikyti moteris “po padu” socialiai ir ekonomiškai. Be abejo, ne visas feminizmas telpa į tokį sukarikatūrintą jo pavidalą, tačiau suprimityvinto, į sąmokslo teorijų sritį nukrypstančio mąstymo ten labai daug – ypač Lietuvoje.
Akademinėje srityje sąmokslo teorijos pasireiškia ir tokiais pseudomoksliniais reiškiniais, kaip Jūratės Statkutės Rosales ar Česlovo Gedgaudo rekonstrukcijos, iš paviršutiniškų, kritiškai neanalizuojamų panašumų (gudai ir gotai, galindai ir Galicija) bei pritemptų faktų sudėliojančios grandiozines istorines teorijas, prieštaraujančias visam kelių šimtų metų istorijos mokslui. Paklausus, kodėl, jeigu tos teorijos tokios “akivaizdžios”, niekas jų nepasiūlė anksčiau, kalbama apie mokslinį establishmentą, “nuslėpusį” tiesą nuo žmonių, arba apie politinius tiesos slėpimo motyvus. Nenuostabu, kad pseudomokslinės sąmokslo teorijos neretai persikloja su analogiška mąstysena politinėje srityje – godžiausi Statkutės Rosales klausytojai yra būtent tautininkai.
Kai sąmokslo teorijos tampa politikos kasdienybe
Lietuvos politikoje sąmokslo teorijos ne naujiena. Egzistuoja netgi atskira partija – “Tvarka ir teisingumas”, – skirta kovoti su vieno įžvelgiamo sąmokslo pasekmėmis ir vykdytojais. Mat, pasak partijos doktrinos, kartais vis dar pasirodančios ir viešumoje, Rolando Pakso nušalinimas buvęs JAV (konkrečiai, CŽV) sąmokslas, koordinuotas JAV diplomatų ir įvykdytas Amerikai paklusnių “valstybininkų” tinklo, koordinuotai veikiančio tiek Seime, tiek VSD, tiek Konstituciniame Teisme. Gandai apie buvusius ar nebuvusius CŽV kalėjimus, kuriems Rolandas Paksas davęs ar nedavęs leidimo, sklandžiai gula į sąmokslo “įrodymų” eilę bei sustiprina teorijos šalininkų ir taip jau nepramušamą įsitikinimą savo teisumu, kadangi sąmokslo teorijoje bet kuris faktas pagal poreikį gali būti aiškinamas tiek vienaip, tiek ir visiškai priešingai. Kalėjimų nebuvo? Prezidentą nubaudė, nes nedavė leidimo juos statyti. Kalėjimai buvo? Nubaudė, nes pernelyg daug žinojo. Anything, kaip sakoma, goes.
Ši sąmokslo teorija artimai genetiškai susijusi su kita, žymiai platesne ir senesne – imperializmo sąmokslo teorija, savo šaknimis siekiančia dar sovietinius laikus. Visa Vakarų vykdoma politika (diplomatinėmis, karinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis etc. priemonėmis) esanti skirta tam, kad įtvirtintų JAV hegemoniją pasaulyje. Vienas pagrindinių tos hegemonijos įtvirtinimo įrankių – globalaus kapitalizmo sistema, todėl pasipriešinimas JAV užmačioms persipynęs su antiglobalistiniais, žaliųjų, naujosios kairės judėjimais.
Gretimais glaudžiasi (neužmirškime, kad Algirdas Paleckis kurį laiką buvo TT frakcijos narys) ir bene labiausiai odiozinė sąmokslo teorija: kad Sausio 13-ąją “savi šaudė į savus” – veikiausiai tam, kad pakenktų komunizmo reikalui bei Gorbačiovo perestroikai ir sukiršintų “nacionalistinį elementą”.
Tokios buvo senosios sąmokslo teorijos. Tačiau vien per paskutiniuosius metus iškilo žvaigždynas naujų sąmokslo teorijų, kurių skleidėjai su neišpasakyta energija siekia politinės galios ir valdžios.
Pirmiausia tai – “Drąsos kelias”, kur visa, kas nepalanku jo steigėjai Neringai Venckienei, yra teisėsaugą ir visą valstybę užvaldžiusio “pedofilų klano” machinacijos. Sąmokslo ir persekiojimo savimone persunktame pasaulėvaizdyje neproporcingai didelę reikšmę įgyja detalės. Filmuotoje medžiagoje sušmėžavusi “raudona kaldrytė” tampa kone atskiru dramos veikėju ir aiškiu “įrodymu” sąmokslo teorijos šalininkams – jeigu jau ją atsinešė į mergaitės paėmimo operaciją, vadinasi, ji prisodrinta psichotropinių medžiagų, skirtų palaužti mergaitės valią priešintis ir t.t. Sąmokslo teorija pildosi įvairiausiomis paremiančiomis hipotezėmis, kurios pateikiamos kaip užtikrintas žinojimas. Pavyzdžiui, naujausias teorijos “patobulinimas”, atkeliavęs iš Daukanto aikštės aktyvistų, kalba apie tai, kad mergaitė buvusi sukeista. Ta mergaitė, kurią sveiką ir laimingą matė parlamentarų delegacija, nesanti Deimantė K., o kitas, pakištas ir primokytas vaikas, nes niekas iš dalyvavusių parlamentarų nė nežino, kaip ji iš tiesų atrodanti.
“Drąsos kelio” sąmokslo teorijai artima Dariaus Kuolio ir jo šalininkų versija, teigianti, kad visa virtinė pastarųjų metų Lietuvos istorijos įvykių nulemta išvien su teisėsauga veikiančio VSD, bebaigiančio užvaldyti valstybę – kurią Darius Kuolys baudėsi grąžinti piliečiams ir taip atkurti mistinį, LDK laikus menantį pirmykštį glaudų ryšį tarp piliečių ir valstybės.
Intelektualai gausiai pasirašė ir “Pro patria” Kreipimąsi, kuris, nors ir nebūdamas konkrečios politinės jėgos programinis dokumentas, artimiausias tautininkiškai ideologinei laikysenai. Šis manifestas, dundantis radžvilistine katastrofizmo retorika, – kitokio pobūdžio sąmokslo teorijos pavyzdys. Jis kaltina Europos Sąjungą, susimokiusią su kripto-neo-liberalia Lietuvos valdžia ir globalaus kapitalizmo struktūromis, kryptingu siekiu sunaikinti lietuvių tautinę tapatybę ir paversti Lietuvą vien tik pigios darbo jėgos šaltiniu, tuo pačiu pasmerkiant Lietuvą ilgainiui išnykti kaip tautinę valstybę. Charakteringas šį dokumentą persmelkiančio mąstymo pavyzdys – emigracijos procesų aprašymas: “Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrąsias demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui jį net pralenkia. […] Lietuva gali tapti ištautinta ES administruojama teritorija ir pasaulinio „globalaus kaimo“ pereinamuoju kiemu – pilka nuolat migruojančios „internacionalinės“ darbo jėgos tranzito stotele.” Tokioje įtaraus mąstymo perspektyvoje netgi Vyriausybės pastangos priešintis tautos erozijos procesams kuriant kryptingą santykių su išeivija gilinimo strategiją ar Lietuvos ateities raidos viziją išaiškinamos kaip klastingi, prieš tautą nukreipti veiksmai: “Kuriamos „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz., Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje “pilietinėje visuomenėje” pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė”. Nothing is as it seems.
Šios sąmokslo teorijos atmainomis, nuorodomis į ją knibžda visos kraštutinės nacionalistinės dešinės tekstai ir kalbos: nuo tautininkų iki neonacių, nuo istoriku save tituluojančio Tomo Baranausko iki pilnaties neapleidžiamo Valdemaro Valkiūno, nuo Gintaro Songailos iki Ričardo Čekučio bei Romualdo Ozolo.
Kraštutinių nacionalistų veidrodinis atspindys – būrelis kairiųjų marginalų, nardančių tarp Antifa.lt ir Anarchija.lt tinklapių, tarp “Naujosios kairės-95” ir LUNI bei spiečiaus kitų platformų. Jiems bet kokios patriotizmo ir tautinės ištikimybės apraiškos yra “nacionalizmas”, o valdžia vaizduojama kaip globalaus kripto-fašistinio, neo-liberalaus sąmokslo dalis, siekianti sunaikinti kitaminčius ir paminti šventas žmogaus teises per tokias “nusikalstamas iniciatyvas” kaip Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ar mėginimas įtvirtinti Konstitucijoje prigimtinę šeimos sampratą. Žinoma, naujosios kairės diskurse kaip globalaus sąmokslo centras figūruoja nebe ES (iš kurios įvairios naujosios kairės iniciatyvos gausiai finansuojamos), o JAV, NATO ar neįvardijamos globalaus kapitalizmo struktūros.
Nors naujoji kairė neigia sąsajas su komunistais, nuolat išlenda paskirų jos narių mėginimai prilyginti pokario partizanus buržuaziniams nacionalistams ir banditams, mėginimai įrodyti, kad Tuskulėnų kankiniai – karo nusikaltėliai, galiausiai, Antifa.lt puslapyje kaip devizas sukasi bulgarų stalinisto Georgijaus Dimitrovo apibrėžimas, jog „Fašizmas politikoje yra atvira teroristinė pačių reakcingiausių, labiausiai šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalizmo elementų diktatūra“ – taigi beeidami su naująja kaire mes nemačia atsiduriame Paleckio teritorijoje. Marginalai persilieja vieni į kitus, kraštutinumai vėl susitinka, ir tai akivaizdžiai pasimato tuomet, kai visi drauge – tautininkai, neonaciai, antiglobalistai ir “frontininkai” – susirenka protestuoti prieš VAE: nepaisant ideologinių skirtumų, juos giliai vienija neapykanta dabartinei Vyriausybei ir jos darbams įtvirtinant Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Kažin, cui bono?
Iki šiol aprašinėjau sąmokslo teorijas marginalių (ir, tikėkimės, tokiomis išliksiančių) politinių jėgų kalbėsenoje. Tačiau pastaraisiais metais sąmokslo teorijos pradėjo skverbtis ir į sisteminių partijų savivoką. Sąmokslo teorija atsiduoda socialdemokratų teiginiai, kad ekonominės krizės Lietuvoje nebūtų buvę (nepaisant pasaulinių procesų), bet ją sukėlė Kubilius savo “naktinėmis reformomis”, kad galėtų pasirodyti kaip tautos gelbėtojas nuo krizės. Kas, jei ne sąmokslo teorija, yra neseniai girdėti vieno iš Sąjungos “Taip” lyderių samprotavimai, kad daugiabučių renovacija buvo Vyriausybės sąmoningai vilkinama, o šildymo ir dujų kainos – laikomos dirbtinai aukštos, mat kitaip nebeapsimokėtų statyti nei atominės elektrinės, nei suskystintų gamtinių dujų terminalo, o į tai valdančiųjų jau per daug investuota – tiek lėšų, tiek politinio kapitalo?
Galintis iškilti klausimas, į kurį čia derėtų pateikti atsakymą – ar nėra dar viena “sąmokslo teorija” ir konservatorių įtarumas Rusijos atžvilgiu? Trumpas atsakymas būtų toks: ne, nes geopolitinis revanšas ir įtakos sferų atkūrimas yra viešai deklaruotas Rusijos užsienio, karinės, ekonominės ir energetinės politikos tikslas, o sąmokslo teorija teigia įžvelgianti būtent slepiamas “tikrąsias” veiksmų intencijas, priešingas deklaruojamam politikos kursui ir viešai išpažįstamoms vertybėms.
Sąmokslo teorijų mentalitetas
Tvirtos demokratijos kraštuose sąmokslo teorijos egzistuoja, tačiau jos pasilieka politinio lauko paraštėje. Lietuvoje jos išėjo į scenos priekį, dominuoja politinį mąstymą ir primeta temas viešajam diskursui. Ką tai liudija apie mūsų kaip politinės bendruomenės mentalitetą?
Rogeris Cohenas dienraščio New York Times skiltyje taikliai pastebėjo, kad “pavergti protai […] griebiasi sąmokslo teorijos, kadangi tai paskutinė bejėgių priebėga. Jeigu negali pakeisti savo gyvenimo, vadinasi, pasaulį kontroliuoja kažkokia galingesnė jėga.”
Sąmokslo teorijas Lietuvoje galima vertinti kaip kolektyvinės psichikos sutrikimą susidūrus su sudėtinga demokratijos ir nepriklausomybės – suverenaus veikimo globalioje, neapsaugotoje politinėje erdvėje – tikrove. Tai post-sovietinės traumos rezultatas ir išraiška.
Sąmokslo teorijos kyla iš realių visuomenės bėdų – niekas neneigs nei pagrįsto teisingumo alkio mūsų valstybėje, nei protų nutekėjimo keliamų grėsmių, nei visuomenės solidarumo stygiaus. Tačiau sąmokslo teorijų pateikiamas realių bėdų aiškinimas skiriasi nuo sveiko proto aiškinimo taip, kaip Ahmadinejeado Vakarų nuosmukio diagnozė skiriasi nuo Benedikto XVI diagnozės. Abiem atvejais dianozuojamos blogybės, vienu atveju – su piktdžiuga ir kėslu sunaikinti, kitu – su užuojauta ir siekiu padėti bei gydyti.
Galiausiai, sąmokslo teorijas galima panaudoti kaip langą į jų kūrėjų ir išpažinėjų mąstymo procesus. Kaip rašo Daniel Pipes, “veidrodžio principas – savo paties motyvų ir elgesio projektavimas į kitus – reiškia, kad pateikiami kaltinimai dažnai atspindi paties kalbėtojo intencijas”. Pipes pateikia tokį pavyzdį: netrukus po Mehmeto Ali Ağca mėginimo nužudyti popiežių Joną Paulių II 1981 m. gegužę, Sovietų Sąjunga (dar viena produktyvi sąmokslo teorijų kūrėja) paskleidė gandus, neva JAV suorganizavusi šį pasikėsinimą dėl Jono Pauliaus pozicijos Palestinos atžvilgiu. Tikrovė, kaip regis, buvo tiksliai priešinga: Kremlius organizavo popiežiaus nužudymą, bijodamas jo laikysenos Lenkijos reikaluose.
Nesileidžiant į išsamias analizes, remiantis tokiu “veidrodžio principu” galime pastebėti tiek, kad “Drąsos kelio” sąmokslo teorijose skleidžiamas požiūris į teisingumą Lietuvoje kaip į būdą užtikrinti galią turinčiųjų interesus veikiausiai atspindi giluminius tos partijos lyderių įsitikinimus. (Tai patvirtina ir voliuntaristiškas buvusios teisėjos elgesys su teismo procesu, kai tik jis jai tampa nepalankus.) Taigi jei į valdžią ateitų Venckienė ir co., nei demokratijai, nei įstatymo valdžiai nuo to geriau nebūtų. Galbūt tai ir suprato Darius Kuolys, prieš pat galą atsimetęs nuo “Drąsos kelio” projekto, nors prieš tai jis tiek laiko, kaip sako angliškas priežodis, “staugė drauge su vilkais”, o neatsiribodamas ir toliau netiesiogiai jiems padeda?
Ką mums daro sąmokslo teorijos?
Kokios sąmokslo teorijų pasekmės politinei bendruomenei? Pirmiausia, jos diegia nuostatą: “Prieš mus – sąmokslas, mes – aukos”. Sąmokslo teorijos neigia piliečių autentiško savaveiksmiškumo prasmę, įtaigodamos, kad teisėtu, demokratiniu keliu pokyčių pasiekti neįmanoma. Drauge gilinamas susvetimėjimas su valstybe, skleidžiamas cinizmas ir antivalstybinės nuotaikos. Galiausiai, tiek vieno, tiek kito pavidalo – kraštutinės kairės ar kraštutinės dešinės – sąmokslo teorijos silpnina mūsų teisėto priklausymo Europai ir Vakarų civilizacijai, atsakomybės už jos likimą jausmą, skatina izoliacionistines nuotaikas. O izoliacija dabar, kaip ir prieš pustrečio šimto metų, paranki tik Rusijai.
Liūdna matyti, kaip, dvidešimt dvejiems metams praėjus nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tie žmonės, kurie stovėjo prie jos ištakų, skelbia, kad visus 22 metus buvome aukos. Vadinasi, arba aukomis buvome visada, ir nepriklausoma Lietuva geriausiu atveju niekuo nesiskiria nuo gyvenimo Blogio Imperijoje, arba iki Nepriklausomybės aukomis nebuvome, vadinasi, “prie sovietų buvo geriau”. Vieno buvusių disidentų teigimas, jog viskas, kas gera, Lietuvoje atsirado per maištą, irgi ištrina vertybines ribas tarp nepriklausomos Lietuvos valstybės ir totalitarinės Sovietų Sąjungos: šioje karštligiškoje vaizduotėje abi pasirodo kaip lygiavertės prievartos struktūros. Tuomet politinė energija nukreipiama ne kurti, taisyti ir tobulinti savo valstybę, bet su ja kovoti kaip su priešiška galios struktūra.
Tad ir sąmokslo teorijos naudingos tik tiems, kas šiai valstybei nelinki nieko gero ir nori ją sugriauti ar bent jau smarkiai, negrįžtamai susilpninti.