Po šių rinkimų Seimas bus toks pat fragmentuotas, kaip ir visą pastarąjį dešimtmetį. Tik kitaip nei po 2000-ųjų, 2004-ųjų ir 2008-ųjų, kai pirmą vietą užėmusiai partijai (ar junginiui, kaip 2000-aisiais) pavykdavo nemenkai atitrūkti nuo artimiausių varžovų, dabar atotrūkis tarp pirmos ir antros vietos (DP, LSDP) gali būti labai nedidelis. Tai gali dar labiau jaukti ir taip gan painius parlamentinių jėgų santykius ir kurti įtampas lipdant valdančiąją koaliciją.
Šių metų Seimo rinkimai nieko gera nežada liberalių partijų gerbėjams. Tris kadencijas iš eilės nuo 2000-ųjų liberalams sekdavosi įveikti 5 proc. barjerą. Šiemet gali nutikti taip, kad nė viena iš trijų liberalios pakraipos partijų šio barjero neįveiks. Liberalų sąjūdžio (LS) perspektyvos atrodo mažumėlę šviesesnės nei Liberalų ir centro sąjungos arba Artūro Zuoko komandos, tačiau jei sąjūdiečiai surinks 4,9 proc., o kiti – po 3 ar 4 proc., vargu ar LS turės kuo didžiuotis.
Dėl politinės ideologijos nesivarginančių lyderių-garvežių populizmo frontuose Viktoro Uspaskicho darbiečiai vėl gerokai prašoko Rolando Pakso tvarkiečius ir baudžiasi atimsią pirmą vietą iš į ją nusitaikiusių socialdemokratų. Milijonierių V. Uspaskicho ir Antano Boso partija – kapitalo partija – vis dar sėkmingai vaizduojasi ginanti vargstančiųjų, skurstančiųjų ir dirbančiųjų interesus. Savo socialiai orientuota retorika ji taikosi į potencialius TT ir LSDP rinkėjus. TT nukenčia turbūt labiausiai, bet ir socialdemokratams V. Uspaskichas – galvos skausmas.
1996-1997 m. aiškinęs, kad Lietuvos konservatoriai – netikri, o jis esąs tikras Lietuvos konservatorius, V. Uspaskichas šiandien jau mano esąs liberalas. Ko gera, jam, kaip verslininkui, ekonominis liberalumas išties nesvetimas. Tačiau Seime šiandien posėdžiaujantis jo bendražygis Mečislovas Zasčiurinskas yra panašus ne į liberalą, o veikiau į (amžiną politinį atilsį) Alfredą Pekeliūną ir šiek tiek – į Petrą Gražulį. Su politiniu liberalumu – nieko bendra. Tas pat sakytina ir apie darbietę parlamentarę Dangutę Mikutienę.
DP apstumdyti R. Pakso tvarkiečiai pasistūmėjo į konservatyviąją dešinę ir jau kurį laiką mėgina atimti iš TS-LKD davatkiško populizmo monopolį. Šią kilnią misiją ypač entuziastingai vykdo buvę krikdemai – TT frakcijos Seime nariai Algimantas Dumbrava ir Petras Gražulis. Tačiau nepaisant visų jų pastangų, TS-LKD išlaiko didžiausios vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjos prerogatyvą ir įvaizdį.
Šią kadenciją tvarkiečiams kortas gerokai apmaišė blaškymasis ieškant patrauklių šūkių, išskirtinumo, atšviežinto politinio veido. Ką jau čia beatšviežinsi, kai pirmininkas saugo savo aplinkoje tokias figūras, kaip Evaldas Lementauskas ir Remigijus Ačas. Prieš porą metų išrutuliotas tiesioginės demokratijos šūkis išblėso ir neprigijo, o vienas pagrindinių jo autorių – Vytautas Matulevičius – persimetė į Neringos Venckienės politinę sektą. Regis, dabar tvarkiečiai nusprendė grįžti prie skaičių magijos (pamenate dvi Lietuvas?): paskelbė kursią „trečiąją respubliką“. Blogai suskaičiavo respublikas: trečiojoje jau gyvename.
Vis dėlto didžiausia TT problema yra ta, kad ši partija vis dar mėgina eksploatuoti R. Pakso kaip aukos įvaizdį. Šis įvaizdis paprasčiausiai nebeaktualus – apie tai taikliai kalba Tomas Janeliūnas ir Lauras Bielinis. TT išgyvena tam tikrą stagnaciją, ir kyla didelių abejonių, ar jie, kaip kad žada apklausos, o ne konservatoriai šiuose rinkimuose bus treti.
Kad ir kaip šių metų rinkimai klostytųsi DP ir TT, principinė kova, atspindinti susikertančias valstybės raidos vizijas, užvirs tarp dviejų vadinamųjų tradicinių partijų – LSDP ir TS-LKD. Socialdemokratams rinkimai būtų sėkmingi, jei jie mandatų skaičiumi kad ir „simboliškai“ pralenktų DP, o konservatoriai galėtų jaustis pasiekę gerų rezultatų, jei, savo ruožtu, apšoktų TT.
Vis dėlto, kad ir kokie būtų konservatorių pasiekimai, dabartinės opozicinės partijos – LSDP, DP ir TT – vargu ar norės juos matyti kaip valdančiosios koalicijos partnerius. TT ir TS-LKD mandatų skaičius, kartu sudėjus, būtų pernelyg menkas, net jei šioms partijoms pavyktų susitarti dėl bendradarbiavimo. Tuo metu LSDP ir TS-LKD koalicija sunkiai įsivaizduojama, nes nusileisdami konservatoriams socialdemokratai viešai paremtų dabartinės valdžios politiką ir padėtų jos vykdytojams išlikti prie vairo (vargu ar LSDP ir jos rinkėjai to trokšta).
Ko gera, rimčiausiai apie koaliciją su TS-LKD galėtų mąstyti darbiečiai. Šią Seimo kadenciją Andrius Kubilius juos net kvietė bendradarbiauti. Būta ir daugiau šių dviejų partijų suartėjimo ženklų. Jei DP artėjančiuose rinkimuose užims pirmą vietą, o TS-LKD – trečią, tikėtina, kad V. Uspaskichas bent jau leis suprasti svarstąs, su kuo jam labiau apsimoka jungtis – su konservatoriais ar socdemais. Ir juk visai nebūtinai pasirinks pastaruosius...